2022-uosius Lietuvos Seimas paskelbė Lietuvos karaimų metais. Šiemet karaimai švenčia 625-ąsias apsigyvenimo Lietuvoje metines. Jubiliejiniais metais vyksta nemažai renginių. Spalio 15 d. Vilniaus rajono savivaldybės Centrinės bibliotekos Mažųjų Lygainių struktūrinio padalinio salėje vyko renginys „Karaimai Lietuvoje: čia mūsų gimtinė, čia mūsų namai“, kuriame dalyvavo Trakų karaimų bendruomenės narė Sofija Ana Dubinskaja. Ji susirinkusiems papasakojo apie karaimų bendruomenės istoriją, kultūrą, kalbą, tradicijas, papročius ir šiuolaikinį gyvenimą. Susitikime dalyvavo vietos seniūnaitė Beata Pavlovska ir Trakų r. savivaldybės viešosios bibliotekos Šventininkų filialo bibliotekininkė Kristina Razvadauskienė, kuri taip pat prisidėjo prie renginio organizavimo.
Mažųjų ir Didžiųjų Lygainių, Šventininkų kaimų gyventojai turėjo galimybę užduoti viešniai klausimus, o jų ir prisiminimų buvo daug. Sofija Ana Dubinskaja susirinkusiesiems priminė, kad karaimai nuo Lietuvos neatsiejami nuo 1397 m., kai Vytauto Didžiojo kvietimu jie apsigyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tuomet po žygio į Aukso ordos stepes Vytautas Didysis iš Krymo atsivežė kelis šimtus karaimų šeimų ir apgyvendino juos Trakuose. Jie buvo asmeninė kunigaikščio ir jo pilies apsauga, nes karaimai garsėjo nepaprastu sąžiningumu. Civiliai dirbo žemę ir užsiėmė galvijų auginimu. Jie tapo privilegijuota grupe: gavo žemės, jiems buvo suteikta savivalda, turėjo savo antspaudą. Buvo tarp karaimų ir gydytojų, vertėjų, mokslininkų.
Šiandien karaimai yra nedidelė etninė mažuma. 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje gyveno 273 karaimų tautybės piliečiai, 2011 m. – apie 240 karaimų, o 2021 m. karaimų tautybę deklaravo 196 žmonės. Dėl akivaizdžių priežasčių – tai mažėjanti gyventojų grupė. Šiuo metu Lietuvoje daugiausia karaimų gyvena Trakuose, Vilniuje ir Panevėžyje. Tarp Trakų karaimų yra toks posakis: „Esame vienintelė tauta pasaulyje, kuri visa gali susitikti vienose vestuvėse!“.
Atvykusi Sofija Ana Dubinskaja pasakojo, kad karaimai išpažįsta karaizmą, jų maldos namai yra kenesa. Jie priklauso tiurkų tautų grupei. Šiuo metu karaizmas yra pripažinta tradicinė Lietuvos religija, kuri remiasi Senuoju Testamentu. Karaimai tiki, kad jame yra visos tiesos, kurių kiekvienas turėtų ieškoti savarankiškai. Jie atmeta visus Šventojo Rašto komentarus ir aiškinimus, taip pat autoritarinę dvasininkų viršenybę.
Kai XIX a. Europoje ėmė formuotis nacionalinės valstybės ir tautinė savimonė iškilo į pirmą planą, karaimai taip pat ėmė aktyviau kalbėti apie tautinį tapatumą ir rūpinosi jo ugdymu. Šiuo laikotarpiu taip pat veikia šešerių metų seminarija, ugdanti hazanus – žmones, kenesose atliekančius religines funkcijas, bet ir civilines funkcijas, pavyzdžiui, švenčiant vestuves. Sovietų valdžios laikas karaimams buvo ypač sunkus, todėl jie labai entuziastingai reagavo į „perestroiką“. Pradeda susitikti karaimai iš įvairių buvusių sovietinių respublikų ir iš Lenkijos. Jie apmąsto savo šaknis, sako, kad reikia grįžti prie senųjų tradicijų, mokyti jaunimą kalbos. Jau 1989 m. Trakuose įvyko pirmasis tarptautinis karaimų suvažiavimas, kuriame dalyvavo per 500 tautiečių iš Lenkijos ir dabartinės Rusijos, Prancūzijos ir Ukrainos teritorijų (įskaitant ir Krymą). Karaimai sovietinėje Lietuvoje neturėjo daug galimybių išlaikyti savo kultūrą, Ir ypač ją viešai reikšti.
Reikia pripažinti, kad pastaruoju metu Trakų karaimų bendruomenė gerokai suaktyvėjo. Šiandien Lietuvoje veikia folkloro kolektyvai, kurių tikslas – ne tik skleisti karaimų tradiciją plačiajai visuomenei, bet ir savo tautiečiams. Karaimams svarbi ir tradicinė apranga – ji aiškiai parodo tiurkiškas jos savininkų šaknis. Trakuose veikia karaimų tautinių šokių kolektyvas „Birlik“ („Vienybė“), vadovaujamas Inos Lavrinovič. Kolektyvas dažnai dalyvauja įvairiuose kultūriniuose ir pramoginiuose renginiuose. Eilėraščiai ir dainos atliekamos karaimų kalba. Gaila, kad gimtąją kalbą moka nedaugelis, dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės.
Karaimai nori išsaugoti savo gimtąją kalbą, kurią UNESCO įtraukė į nykstančių kalbų grupę. Ji labai vertinga moksliniams tyrimams, nes išsaugojo daug senoviškų tiurkiškų žodžių, kitose tiurkų kalbose jau išnykusių. Dauguma karaimų kasdien vartoja tos šalies, kurioje gyvena, kalbą, karaimų kalbą girdi tik per pamaldas kenesoje. Kita vertus, Lietuvos karaimų kultūros bendrija kiekvieną vasarą Trakuose organizuoja karaimų kalbos stovyklą. Susitikimų programa daugiausia apima karaimų kalbos mokymąsi tiek pažengusiems, tiek pradedantiesiems. Kalbos mokymasis vyksta mokantis istorijos, legendų, dainų, taip pat per žaidimus ir užsiėmimus bei integracinius susitikimus. Šiandien vaikai karaimų kalbos mokosi net naudodamiesi internetu. Veikia folkloro kolektyvai, rengiamos mokslinės konferencijos.
Sofija Ana Dubinskaja su savimi atsinešė ir knygų apie karaimus. Viena jų yra ,,Chłopiec z Leśnik. Dziennik z lat 1939–1945“ (,,Berniukas iš Lesnikų. 1939–1945 metų dienoraštis“). Leidinio autorius – profesorius Simonas Pileckis, gimęs Trakuose 1925 m. Iš knygos redaktorių: „Dienoraštis – žinių kasykla apie Vilniaus krašto kasdienybę sunkiais karo metais, aprašyta romantiško ir jautraus jauno humanisto, vėliau turėjusio tapti… tiksliųjų mokslų srities mokslininku, be kita ko, ,,Aviacijos ir kosmonautikos enciklopedijos” autoriumi. Labai rekomenduojame perskaityti.”
Renginio dalyviai turėjo galimybę paragauti ir Sofijos dukters Ingridos Špakovskos, kuri yra Trakuose įsikūrusios kavinės „Kiubėtė“ savininkė, paruoštų karaimų patiekalų. Ypač patiko kibinai ir kiubėtės su vyšniomis.
Smagu, kad turėjome galimybę pažinti įdomią karaimų kultūrą. Šalys, kuriose jie gyvena, turėtų daryti viską, ko reikia, kad užtikrintų jų gerovę ateityje. Karaimai juos neabejotinai praturtina.
Kalbėdami prie kavos puodelio galvojome, koks bus kitas bibliotekos renginys. Gal susitikimas su poetu, istoriku, žurnalistu, fotografu, o gal muzikantu?
Dėkojame Vilniaus rajono savivaldos centrinei bibliotekai už vaišes ir smulkias staigmenas svečiui.
Edvard MACKEVIČ, vyr. bibliotekininkas
Beatos Pavlovskos nuotr.
