Ramūnas Aušrotas
Visi žino, kad demografinė Lietuvos būklė yra prasta – esame antra sparčiausiai nykstanti šalis pasaulyje (po Bulgarijos). Paskaičiuota, jog nors po šimto metų Lietuvos valstybė gal ir išliks, joje gyvens ne lietuviai.
Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimo negalime aiškinti vien didele emigracija. Sociologas D. Stumbrys teisingai pastebėjo, kad mes „net ne Lietuvoje nenorime gyventi, o gyventi apskritai“. Tą liudija savižudybių skaičius. Papildysiu jį: mes ne tik nenorime gyventi, bet ir nenorime perduoti gyvenimo. Tą liudija mažėjantis gimusiųjų skaičius ir itin išplitęs viengungiško gyvenimo būdas.
Liūdna, kad neturime į ateitį orientuotos demografinės politikos. Pernai Seimas priėmė Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“, tačiau šiame dokumente yra vengiama pasakyti tiesą. Užuot pasakius, jog tauta nyksta ir yra būtina imtis ryžtingų priemonių ją atkurti, dokumente aptakiai kalbama apie poreikį atkurti visuomenės demografinę pusiausvyrą.
Tai reiškia ne Lietuvos gyventojų skaičiaus padidinimą. Veikiau, tai siekis išlyginti darbingo ir pensinio amžiaus žmonių skaičiaus santykį – kitaip tariant, kad vienam senjorui tektų bent vienas dirbantis žmogus. To reikia, kad nykstančioje mūsų valstybėje dar galėtų nors kiek veikti sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos. Vaizdžiai kalbant, tai reiškia nepagydomo ligonio slaugymą.
Be to, demografinės problemos imtos spręsti tiesiog leidus masinę imigraciją iš trečiųjų šalių, nes tikslas tiesiog turėti pakankamai darbo jėgos, o ar Lietuva išliks lietuvių tautos namais – nebesvarbu. Šiuo metu Lietuvoje yra jau daugiau nei 218 000 imigrantų iš trečiųjų šalių. Didžioji jų dalis atvyko per pastaruosius 2,5 metų, taip pat didžioji dalis – darbo imigrantai, pradėję masiškai plūsti į Lietuvą nuo 2022 m. pradžios, kai Seime tam buvo atvertos durys.
Lietuvoje jau gyvena ~75 200 ukrainiečių (tačiau iš jų karo pabėgėlių – 42 000), ~63 000 baltarusių, ~15 500 rusų, ~10 000 uzbekų, ~7000 kirgizų, ~7000 tadžikų ir ~ 5 500 indų. 90 proc. atvykėlių yra vyrai, o net ~12 500 žmonių jau gavo leidimus gyventi Lietuvoje šeimų susijungimo pagrindu, t. y. čia dirbantys vyrai atsigabeno ir savo šeimas.
Jeigu dabartinės imigracijos tendencijos nesikeis, Lietuvoje po 5 metų gyvens daugiau nei 500 tūkst. užsieniečių. Kad geriau suvoktume, kokio masto demografiniai pokyčiai vyksta, verta prisiminti, jog per visus 45 sovietinės okupacijos metus į Lietuvą buvo atkelta apie 400 tūkstančių kolonistų.
Tenka pripažinti – neturime viltingos vizijos vaisingai Lietuvai. Žinoma, kai kas tam prieštaraus, tačiau viskas prasideda nuo svajonės. Jei turi svajonę, turi tikslą, ir galvoji, kaip jį pasiekti. Kitaip sakant, tikslas nustato priemones. Jei tikslas tėra „stabilizuoti Lietuvos gyventojų struktūrą“, tai ir priemonės bus orientuotos tik į tai, ir nieko daugiau.
Tikslo turėjimo svarbą liudija Vengrijos pavyzdys, kur gimstamumas neseniai buvo vienas žemiausių Europoje. Vengrija išsikėlė tikslą atkurti savo demografinę struktūrą ir to nuosekliai siekia. Nuo 2010 m. Vengrijos gimstamumas išaugo maždaug 25%. Apklausos rodo, kad europiečiai nori turėti daugiau vaikų nei susilaukia. Vadinasi, nustačius kliūtis, kurios trukdo turėti daugiau vaikų, galima parinkti veiksmingiausias skatinimo priemones.
Vengrai tą ir padarė. Jie moksliškai ištyrė, jog Rytų Europos gyventojai didelį prioritetą teikia privačiai šeimos nuosavybei (priešingai nei Vakarų Europoje, kur tai nėra esminis dalykas). Atitinkamai, Vengrija sudarė sąlygas šeimoms įsigyti būstą per valstybinį paskolų kreditavimą. Kol kas šis sprendimas pasiteisino.
Deja, nėra vieno teisingo recepto – kas veikia Vengrijoje, nebūtinai veiks Lietuvoje. Skirtingoms valstybėms, turinčioms savitą kultūrinį ir ekonominį kontekstą, reikia skirtingų priemonių.
Japonija taip pat kenčia nuo demografinės mažakraujystės. Be perstojo mažėjęs eilę metų, gimstamumas Japonijoje 2022 m. sumažėjo iki rekordiškai žemo lygio. Reaguodami į tai, japonai pernai nusprendė išplėsti daugiavaikių šeimų aukštojo mokslo subsidijavimą. Buvo nutarta, kad nemokamas aukštasis mokslas bus suteikiamas bent vienam vaikui daugiavaikėje šeimoje nepriklausomai nuo šeimos pajamų, o tam tikromis aplinkybėmis – visiems vaikams. Anksčiau galiojusi tvarka subsidijavo tik socialiai remtinų daugiavaikių šeimų aukštojo mokslo studijas, kadangi buvo pastebėta, jog pasiturinčiose šeimose gimsta mažiau vaikų.
Pagal šią politiką, pirmajam vaikui bus siūloma finansinė parama, kai jis įstos į aukštąją mokyklą (pvz. universitetą, gimnaziją, technikos koledžą ar profesinę mokyklą). Jei keli vaikai yra panašaus amžiaus (pvz. vyresnysis mokosi ketvirtame kurse, o antrasis – pirmame), parama bus teikiama abiem vaikams, kad būtų sumažinta finansinė našta, kurią patiria šeimos, kai keli vaikai vienu metu mokosi koledže. Jei vienu metu aukštojoje mokykloje studijuoja trys ar daugiau vaikų, parama bus teikiama visiems. Japonai tradiciškai teikia didelę reikšmę išsilavinimui. Tyrimais buvo nustatyta, jog vaikų auginimo kaštai, ypač mokestis už aukštąjį mokslą, sulaiko šeimos nuo didesnio vaikų skaičiaus susilaukimo.
Lietuvoje neturime moksliniais tyrimais paremtos informacijos apie tai, kokios kliūtys trukdo turėti vaikų ir kas paskatintų visuomenę turėti jų daugiau. Tiesą sakant, mes apskritai neklausiame „kas veikia“ ir „kodėl veikia“. Vietoje to, siūlomi nuvalkioti demografiniai lozungai.
Kol neturėsime moksliškai pagrįstų duomenų apie minėtas kliūtis ir paskatas, neturėsime ir tinkamų priemonių, tik aklai šaudysime su intervenciniais sprendimais, kartais pataikydami, bet dažniausiai – ne. Vis dėl to, net ir tinkamų priemonių nustatymas nieko nepakeis, jei nebus išsikelto tikslo eiti Lietuvos demografinės būklės atstatymo keliu.
Ramūnas Aušrotas
