Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Seimo kanceliarijos nuotr. Aut. Ilona Šilenkova

Seimo Pirmininko pavaduotojos, Europos reikalų komiteto pirmininkės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime:

Gerbiamieji, mieli bendrapiliečiai,

Kovo 11 d., sekmadienis, 22 val. 44 min., Griškabūdžio apylinkės, geltonas zaporožietis ir jame radijo bangomis pranešama žinia iš šios salės – Vytauto Landsbergio žodžiai: „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą“. Pasigirsta Lietuvos himnas, mes su šeima stojame šalikelėje, išlipam iš savo zaporožiečio ir sustoję giedame himną. Tas vakaras – nepamirštamas, pakeitęs Lietuvos, pasaulio, kiekvieno iš čia esančio, o ir mano gyvenimą.

O ką veikė tuo metu platusis pasaulis, Europa? Gyveno savo įvairų gyvenimą, kuris buvo pilnas visko, taip pat ir įvairių išbandymų, problemų.

Devyniasdešimtųjų kovo mėnuo Didžiojoje Britanijoje pažymėtas daugiatūkstantinėmis demonstracijomis dėl mokesčių reformos; Australijoje vyko parlamento rinkimai; Jungtinėse Amerikos Valstijose kovo 12 d. vyko demonstracija dėl žmonių su negalia teisių ir jas atliepiančio teisėkūrinio akto, kurį Prezidentas Bushas pasirašė po keleto mėnesių.

Kovo 12 d. Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis, viešumoje gavęs susirūpinimo reakcijas iš Vašingtono, Paryžiaus, Maskvos ir Varšuvos dėl per greito Vakarų ir Rytų Vokietijos susijungimo tempo, išleido pranešimą, kad susivienijimas vyks laipsniškai, bet, tikėtina, greičiau dėl spartėjančio Rytų Vokietijos žlugimo. Kovo 18 d. Rytų Vokietijoje įvyksta pirmieji laisvi ir demokratiniai rinkimai, kuriuos laimėjo centro-dešinės krikščionių demokratų partija. Dėl tokio žmonių pasirinkimo susivienijimo procesas dar labiau paspartėjo.

1990 m. kovo 14 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Tarpvyriausybinės konferencijos ir Europos Parlamento strategijos Europos Sąjungai. Jos pagrindinė žinia – būtinybė transformuoti Europos Bendriją į politinę sąjungą, kuri neapsiribotų tik bendra rinka, Ekonomine ir pinigų sąjunga.

Tarpvyriausybinė konferencija – valstybių narių vyriausybių susirinkimas, kur priimami sprendimai dėl sutarčių keitimo. Tuomet, 1990 m. pabaigoje, prasidėjusios diskusijos šiame formate, padėjo pagrindus Maastrichto sutarčiai. Ji įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. – iš Europos bendrijos tapome Europos Sąjunga, sustiprėjo Europos šalių bendradarbiavimas, praplečiant bendrai reguliuojamų klausimų sąrašą.

Besikeičianti geopolitinė situacija tuomet reikalavo sprendimų. Nors apie gilesnę integraciją kalbėta ir anksčiau, vis garsiau pradėjo girdėtis siūlymai kurti ir bendrą užsienio bei saugumo politiką, siekti pertvarkų, kurios leistų greičiau priimti sprendimus, peržiūrėtų institucinę sąrangą. Po kelių dešimtmečių, Europos Sąjungai nuėjus turiningą ir produktyvų kelią, kintant geopolitinėms aplinkybėms, vėl apie tai kalbame. Nes reikia greitesnių ir efektyvesnių politinių sprendimų, ypač užsienio politikos, ES plėtros, sankcijų Rusijai klausimais, reikia sutelkti jėgas gynybos srityje.

1990 m. rudenį Europos Parlamento delegacija lankėsi Lietuvoje, Seime, įsibėgėjo mūsų bendradarbiavimas. Kolegos europarlamentarai, ypač vokietis, vėliau vadovavęs šiai institucijai, Hansas-Gertas Pötteringas labai padėjo, kad Lietuva ir Latvija būtų pakviestos deryboms dėl narystės Europos Sąjungoje.

Kovo 11-ąją pasirinkome ne tik savo laisvės ir nepriklausomybės kelią, bet ir siekį kurti saugią valstybę, kad niekada daugiau agresyvi Rusija nesikėsintų į mus. Puikiai prisimename, kad kelias buvo ilgas, o trukdžių, per interesų grupes, kurias dažnu atveju kurstė kremlius, buvo apstu.

Šįmet švenčiame 20 metų visavertės narystės Europos Sąjungoje ir NATO sukaktį. Jei ne šie pasirinkimai, akivaizdu – šiandien Putino Rusija tryptų ant mūsų žemės.

Mūsų laisvė kantri – po Kovo 11-osios drąsaus ir ryžtingo sprendimo laukėme tarptautinės bendruomenės pripažinimo, dauguma jų pasipylė tik 1991 m. rugpjūčio pabaigoje. Kitos šalys skaičiavo, sprendė savo reikalus, rėmė mus kitais būdais (pavyzdžiui, Švedijos visuomenė, kiekvieną pirmadienį rinkdamasi į mitingus). O mes buvome kantrūs ir ryžtingi – nepasidavėm bauginimui, prievartai, ekonominei blokadai. Valstybės vadovai, parlamentarai, diplomatai ieškojo ir rado bičiulystes, padėjusias Lietuvai sugrįžti į normalaus pasaulio bendruomenę. Turėjome draugų ir tarp bendro likimo žmonių. Po Sausio 13-osios sovietų atakos – daugiatūkstantinė minia, tuomet dar nepalaužtų Rusijos žmonių, išėjo į gatves mus palaikyti.

Mūsų laisvė telkianti – per šiuos dešimtmečius įsitikinome, kad net daugeliu klausimų turėdami skirtingas nuomones dėl kai kurių dalykų gebame susitarti. Tai įrodo, kad jau 20 metų esame ES ir NATO nariai, kad pastaraisiais metais sugebėjome atremti Lukašenkos atakas, kad bent iš dalies sugebėjome sutarti dėl valstybės gynybos reikalų. Bet čia dar laukia darbai. Ne rinkimai. Bet nuoširdus situacijos įvertinimas ir įsipareigojimas valstybei.

Mūsų laisvė darbšti – pasirinkus savo kelią Kovo 11-ąją reikėjo pasiraitoti rankoves ne vien visapusiškai kūrybiniam darbui, bet ir turėti jėgų nemesti to kelio pusiaukelėje, nenusivilti dėl nesėkmių ar dėl to, kad ne taip greitai pasiekiame gerų rezultatų, kaip norėtume. Norėdami sugrįžti į Vakarų pasaulį, turėjome priimti ir nelengvų, ne visada populiarių sprendimų, bet įgyvendinome reikalingas reformas − esame tikri europiečiai, esame patikimi NATO nariai. Mūsų draugai – transatlantiniai partneriai, demokratijos IndoPacifiko regione. Savo atkaklumu ir patikimumu sukūrėme stiprius saitus, esame girdimi ir matomi.

Mūsų laisvė drąsi – šimtus metų kiekvienai kartai reikėjo priimti sprendimus: plaukti pasroviui ar stovėti už laisvę ir patiems būti atsakingiems už savo gyvenimą. Visada buvo, yra, ir, tikiu, bus drąsių žmonių, kurie nebus abejingi prievartai ir neteisybei. Per šimtmečių patyrimus turime išugdytą laisvės, kovojančios Lietuvos geną. Niekada nebijojome garsiai sakyti kas yra kas, remti tuos, kurie nori gyventi ir kurti normalų, demokratinį pasaulį, kurie nori išsivaduoti iš autokratijų.

Laisvės vaikai, tarptautinių robotikos varžybų dalyviai Italijoje, vakar atsisakė dalyvauti rungtyse su Rusijos atstovais. Vietoj to – jie tiesiog stovėjo su Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis. Mūsų laisvė drąsi ir atjaučianti, mūsų laisvė draugiška.

Mūsų laisvė įkvepianti – Lietuvai, Latvijai, Estijai, paskelbus savo nepriklausomybę, Baltijos jūra tapo demokratine erdve, be sovietinio šešėlio. Suomija ir Švedija į Europos Sąjungą įstojo 1995 m. Šiandien Baltijos jūra jau ne vien ES jūra, bet ir NATO jūra. Mus visus įkvepia Ukrainos kova – ji įkvepia nepasiduoti ir aiškiau nei bet kada įvardyti kas yra kas. Įkvepia visomis išgalėmis remti iki jos, o ir mūsų visų, pergalės.

Mūsų laisvė budri – kartais girdžiu tarptautiniuose formatuose, kad „Putinas nepasiekė savo tikslų“, Rusija silpnesnė dėl tarptautinio atsako, sankcijų. Taip, Putinas vylėsi kitokio scenarijaus, Vakarų atsakas kažkiek pamaišė reikalus, bet tikrai ne tiek, kiek reiktų, kad visi lengviau atsikvėptume. Rusija turi tokią motyvaciją ir veikimo būdus, kurių Vakarai iki galo negali suprasti. Nes tai tiesiog sunku protu suvokti. Jų varomoji jėga – beprotybė, baimė ir gal net tai, kad, kaip mano bičiulis sako, „jų kasdienybė blogesnė nei karas“. Todėl mūsų pareiga išlikti budriems ir nuolat, nepavargstamai kartoti – nenuvertinkime Rusijos, kurios veikimo būdus pažįstame šimtmečiais. Žinodami tai, turime būti pasirengę viskam ir nepasiduoti.

Mūsų laisvė jautri ir atidi − dar nepakankamai šioji užaugusi, bet ištrūkusi iš ištisus dešimtmečius gniuždžiusios ir niveliavusios sovietijos, ji gerokai ūgtelėjo. Tik dar ne tiek, ko gero, kiek kiekvienas norėtume. Bet tai procesas. Augimo procesas, kuris dažnai būna skausmingas – pamatyti ir priimti besikeičiantį pasaulį, suprasti kitą, galvojantį kitaip. Ne visada lengva surasti sprendimus visoms problemoms, todėl ir mūsų gyvenimas nėra tobulas. Bet tik gyvendami laisvėje galime eiti siekiamo tobulumo link, visuomenės, kur atliepiamas kiekvienas, link.

Dėl šios gražios ir įvairiapusės laisvės esame dėkingi daug kam – neabejingiems, darbštiems Lietuvos žmonėms, beveik dviem milijonams, kurie tada balsavo už savarankišką Lietuvą, Akto signatarams, Lietuvą įvairiose srityse garsinusiems bendrapiliečiams, skaidriam ir atsakingam verslui, mokslo, kultūros žmonėms, šių laikų diplomatams. O ir tiems, kurie okupacijos metais egzilyje dirbo Lietuvos laisvei (pavyzdžiui, diplomatų Lozoraičių, Bačkių, Venckų šeimoms). Esame dėkingi Lietuvos laisvės kovų dalyviams, Laisvės gynėjams, rezistentams, disidentams, esame dėkingi bičiuliams užsienyje.

Šią gražią laisvę verta ginti. Verta ginti žmones, savo mylimus, savo namus. Verta ginti tai, ką kiekvienas sukūrėme bei išsaugojome per šituos įdomius, gražius, nelengvus, bet ypatingus laisvės metus. Šią gražią, įvairiapusę laisvę verta ginti.

Kovo 11-ąją, sekmadienio vakarą, signatarai čia skelbia Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos žmonės sulaikę kvapą seka žinias ir iš džiaugsmo glėbesčiuojasi, o Londone tą vakarą vyksta prestižiniai BAFTA kino apdovanojimai, kur geriausiu metų filmu skelbiamas – „Mirusių poetų draugija“ („Dead poets society“).

Filmas apie mokytoją, kuris per literatūrą, poeziją sugeba patraukti studentų dėmesį ir įkvepia juos nebijoti kurti, gyventi, priimti sprendimus. Filmo siužetas daugiaprasmis ir daugialypis. Tačiau viena pagrindinių minčių – drąsiai gyventi ir kurti, kad gyvenimas nebūtų veltui, kad gyvenimas būtų prasmingas.

O kas gali būti prasmingiau už laisvę? Kovoti už ją ir auginti. Su švente!

lrs.lt inform.