Asociatyvi Freepik nuotr.

Nerimas – natūralus ir kiekvienam žmogui būdingas jausmas, kuris padeda susikaupti ir priimti svarbius sprendimus bei imtis veiksmų. Vis dėlto, užsitęsęs nerimastingumas gali virsti sutrikimu, trukdančiu kasdieniam gyvenimui. Garliavos „InMedica“ klinikos medicinos psichologė Mantė Gaižauskaitė dalijasi įžvalgomis, kaip atskirti šią ribą ir ką daryti, kad galėtume efektyviai kontroliuoti nerimą.

„Nerimas yra natūrali žmogaus reakcija, padedanti pasiruošti ar išvengti sunkumų. Jis dažniausiai kyla susidūrus su iššūkiais, nežinomybe ar kitų vertinimu, o jį stiprina mūsų pačių situacijos interpretavimas – dažnai numatant blogiausius scenarijus. Nerimą gali sukelti situacijų neapibrėžtumas, profesiniai ir finansiniai sunkumai, taip pat klaidų baimė, socialinės situacijos ar grėsmė sveikatai. Kartais jis suaktyvėja vien įsivaizduojant galimą pavojų, net jei reali rizika yra minimali“, – sako medicinos psichologė.

Simptomai – ne tik emociniai, bet ir fiziniai

Nerimo emociją dažnai lydi ir ryškūs fiziniai simptomai: padažnėjęs širdies plakimas ir kvėpavimas, spaudimas krūtinės plote, raumenų įtampa, galvos svaigimas ar veido paraudimas. Dažnai pasitaiko ir virškinimo sutrikimų, vargina kūno drebulys bei tirpsta galūnės.

„Streso atsakas, kuris aktyvuojasi nerimo metu, yra panašus tiek susidūrus su grėsme sveikatai ar gyvybei, tiek patiriant pavojų savivertei, saugumui ir stabilumui. Užsitęsęs nerimas susiaurina dėmesio lauką, apsunkina alternatyvių situacijos baigčių matymą ir skatina perteklines negatyvias mintis. Be to, subjektyviai suvokiamas pavojus gali būti pervertintas, o sustiprėję kūno pojūčiai – klaidingai interpretuojami kaip grėsmingi, dar labiau intensyvinant jaučiamą nerimą“, – teigia M. Gaižauskaitė.

Jei grėsmė greitai išsprendžiama, streso atsakas atslūgsta, o būsena normalizuojasi. Tačiau nerimas dažniausiai kyla dėl ateities neapibrėžtumo ir galimų sunkumų, todėl jis neretai užsitęsia ir vargina ilgesnį laiką. Dėl to gali sutrikti miegas, vyrauti nuovargis, taip pat tampa sunkiau sutelkti dėmesį. Be to, dažnai kyla neramios mintys apie ateitį, o išsprendus vieną problemą, jos vietą greitai užima kita.

Visiems pasireiškia skirtingai

Medicinos psichologė pasakoja, kad nerimo pasireiškimui ir intensyvumui įtaką daro biologiniai, psichologiniai ir aplinkos veiksniai. Biologiniai faktoriai apima genetinį polinkį, pavyzdžiui, galimai įgimtą stipresnį migdolinio kūno aktyvumą bei neuromediatorių pusiausvyros pokyčius. Kai kurie žmonės pasižymi įgimtai stipresniu jautrumu, todėl jautriau reaguoja į garsą, šviesą, tekstūras ir įvairius stresorius, tokius kaip neapibrėžtumas, iššūkiai ar konfliktai.

„Emocijų reguliacijai įtaką gali daryti ir skydliaukės hormonų veikla, asmenybės bruožai, pavyzdžiui,  temperamentas ar būdingi mąstymo modeliai, taip pat trauminės patirtys. Polinkį į nerimastingumą stiprina ir dažnai pasikartojantys sunkumai, tokie kaip ligos, netektys ar darbe patiriami iššūkiai. Taip pat didelę įtaką turi gyvenimo būdas, įskaitant miego režimą, kofeino, alkoholio ir psichoaktyvių medžiagų vartojimą bei fizinio aktyvumo stoką. Labai svarbią vietą užima ir socialinė aplinka“, – tikina M. Gaižauskaitė.

Ji pratęsia, kad nerimą svarbu priimti kaip natūralų emocinį atsaką į įvairius gyvenimo sunkumus, tačiau kai jis užsitęsia, tampa alinantis, o kartu vargina ir gausybė fiziologinių simptomų – vertėtų susirūpinti.

Lėtinis nerimas – gerokai rimtesnė problema

Kai išsprendus problemą nerimas išlieka, alina, vargina daugybė fiziologinių simptomų, tai gali būti signalas apie užsitęsusį nerimastingumą. Jį galima atpažinti ir iš sutrikusios kasdienės veiklos, sumažėjusio aktyvumo bei pablogėjusių santykių su aplinkiniais.

„Nerimas, kaip reakcija į galimą iššūkį, paprastai sukelia tik trumpalaikį diskomfortą, tačiau ilgalaikė būsena eikvoja organizmo resursus ir nesuteikia galimybės pilnai atsipalaiduoti, todėl gali būti stebimas neigiamas poveikis tiek fizinei, tiek psichikos sveikatai“, – tikina medicinos psichologė.

M. Gaižauskaitė atkreipia dėmesį, kad viena dažniausių nerimo įveikos strategijų yra nerimo vengimas, pavyzdžiui, kai stengiamasi išvengti jį keliančių situacijų arba bandoma nukreipti mintis. Tačiau ilgainiui tai tik stiprina nerimastingumą. Kartais žmonės stengiasi greitai numalšinti nerimą vartodami alkoholį ar psichoaktyvias medžiagas, taip pat – užkandžiaudami. Nors trumpalaikėje perspektyvoje šios strategijos sumažina jo intensyvumą, ilgainiui jos tik padidina nerimastingumą ir gali sukelti rimtų sunkumų.

Kaip galite sau padėti?

Medicinos psichologė pasakoja, kad siekiant reguliuoti patiriamą nerimastingumą, pirmasis žingsnis yra gebėjimas jį atpažinti. Tai apima kūno pojūčių stebėjimą, emocijos įsivardinimą ir normalizavimą. Šiame žingsnyje suteikiamas leidimas sau jausti tai, ką jaučiame. Prasminga kelias akimirkas dėmesingai stabtelėjus, pabūti su jausmu, net jei jis nemalonus. Jausmą patyrinėjus, dėmesį galima sutelkti į problemos priėmimą bei įmanomus sprendimus.

„Miego režimas, mityba bei fizinis aktyvumas yra vieni pagrindinių elementų, užtikrinančių geresnę emocijų reguliaciją. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į santykį su kitais žmonėmis, galimybę užsiimti mėgstamomis veiklomis, darbo ir poilsio režimą. Reikšminga nevengti paties  nerimo ir skatinti save jį pamatyti kaip žinutę, jog vyksta ar laukia kažkas svarbaus. Nustačius nerimo priežastis, galime įvertinti, ar tai visiškai normali mūsų reakcija į sunkumą, ar reikėtų stabtelti, atkreipti dėmesį į savo poreikius, atidžiau pasirūpinti savimi, o galbūt kreiptis į specialistą, jei nerimo reakcija užsitęsusi“, – sako medicinos psichologė M. Gaižauskaitė.

Ji pratęsia, kad konsultacija su psichologu yra vertinga, kai nerimas tampa vyraujančia būsena, nėra nuolat susijęs su specifine, laukiančia situacija, o jo intensyvumas vargina kurį laiką. Taip pat atvejais, kai nerimastingumas pradeda daryti įtaką kasdienei rutinai ir gyvenimo kokybei, atsiranda nemalonios, trukdančios fiziologinės reakcijos ar varginančių minčių gausa. Specialistas gali įvertinti patiriamus simptomus, padėti suprasti nerimo priežastis ir padėti išmokti reguliuoti emocijas, siekiant savijautos gerinimo.

„InMedica“ klinikos pranešimas