Įžengimas į Jeruzalę, Biblia Historiale, 1404 m., Londono biblioteka

Verbų sekmadienio liturgija yra labai turtinga ir graži. Bažnyčia niekuomet nesiekė  katalikų gluminti liturginių apeigų įvairove ir sudėtingumu, priešingai – visuomet stengėsi judesiais, simboliais ir gestais išreikšti žodžiais nenusakomą, antgamtinę, dievišką tikrovę. Tas pats įvyksta ir Verbų sekmadienio Mišių metu – pradžioje pašventinamos verbos, po to – vyksta procesija, skaitoma Kristaus kančia ir laikomos Mišios. Aptarkime tai, kas išskiria Verbų sekmadienio liturgiją iš kitų, būtent – verbų pašventinimą ir procesiją.

Verbų sekmadienis yra skirtas pagerbti ir pasveikinti į savo miestą kančiai ir nukryžiavimui įžengiantį Kristų. Evangelijoje skaitome, kad jeruzaliečiai pasitiko jį su palmių šakomis rankose. Tam, kad sudabartintume Evangelijos įvykius, ir mes patys Mišių metu rankose laikome žalias šakeles – tik ne palmių, o kadagio ar karklo vytelių puokštes, nes palmės Lietuvoje seniau neaugo, o ir dabar nelabai auga. Taigi, tam ir reikalingos tos verbos – kad, pirmiausiai patys sau kuo įtikinamiau ir suvokiamiau sudabartintume Kristaus pasitikimą Jeruzalės prieigose. Kad verbos nebūtų šiaip eilinės pradedančių žaliuoti šakų puokštės, Bažnyčia jas šventina ir tokiu būdu mūsų atsineštas karklas ar kadagys virsta šiuo tuo daugiau, nei tik šaka – jis virsta Evangelijos provaizdžiu, Kristaus kančios istorijos puošmena ir paveikia priemone, skirta suvokti, apie ką šią dieną Bažnyčia kalba. Maldos žodžių pašventinta ir paliesta švęsto vandens, verba įgauna antgamtiškų bruožų. Tačiau nereikia verbos painioti su magija ir folkloru – šitie dalykai su Katalikų Bažnyčia neturi nieko bendro.

Su verbomis rankose žengiame procesijoje, kurios priekyje – uždengtas kryžius. Kodėl? Nes Kristus lauks penktadienio – per anksti jam dar būti nukryžiuotam. Nors Dievas yra amžinas, nepavaldus laikui, nes pats jį valdo, tačiau ir jam svarbu viską padaryti laiku. O kryžiaus laikas – penktadienį. Procesija atkartoja Evangelijoje aprašytą Kristaus kelionę ant asilės nugaros, kuomet jeruzaliečiai Kristaus kelią nuklojo palmių šakomis ir savo rūbais. Skirtumas tarp jeruzaliečių ir mūsų yra toks – jeruzaliečiai visą tai darė spontaniškai, o mes jau darome sąmoningai. Verbų procesija yra kaip valdovo triumfo eisena po pergalės mūšyje, tik čia mūšis Kristaus dar tik laukia.

Kaip Kristus pro Jeruzalės vartus įžengia į savo kančios ir mirties miestą, taip mes pro Verbų sekmadienio vartus įžengiame į Didžiąją savaitę. Didžioji savaitė yra ypatingos rimties ir susikaupimo dienos, kuomet visa Bažnyčia mąsto apie Kristaus kančią. Seniau bažnyčiose buvo giedamos Sutemos, lotyniškai vadintos Tenebrae. Tai yra psalmių, kitų giedamų Biblijos tekstų rinkinys, primenantis brevijoriaus valandas, tik jų giedojimo metu palaipsniui gesinamos specialioje trikampėje žvakidėje degančios penkiolika žvakių. Seniau bažnyčių tarnai puikiai žinojo, po kurios sugiedotos eilutės kurią žvakę reikia gesinti. 1930 metais kunigo Adolfo Sabaliausko išleistame Didžiosios Savaitės vadovėlyje radau labai įdomų žvakių gesinimo aprašymą:

„Tuo būdu baigiantis Benedictus giesmei visos chore žvakės užgesintos, ir pasilieka vienui viena trikampio viršūnėje. Užgesinęs paskutinę altoriaus žvakę, caeremoniarius (apeigų tvarkytojas), padėjęs gesintuvą, eina į trikampį ir ima iš jo viršūnės degančią žvakę, eina į altoriaus epistolos ragą (į dešinę altoriaus pusę žiūrint iš bažnyčios)  ir, į vidurį altoriaus atsigręžęs, dešine ranka laiko žvakę virš epistolos rago. Atgiedojus po Benedictus giesmei antifoną (priegiesmį), kai pradeda giedoti Christus factus est etc., caeremoniarius su degančia žvake nužengia nuo epistolos rago ir užeina už altoriaus, paslėpdamas degančią žvakę. Pasibaigus pamaldoms, kurios baigiasi tyliai, kalbama malda Respice, quaesumus, etc., chore pasidaro ramus triukšmas (giedotojai liūdesio ir dramatiškumo ženklan tamsoje pradėdavo triukšmauti knygomis) tada caeremoniarius išeina iš už altoriaus į chorą ir degančią žvakę laikydamas dešinėj rankoj, lyg rodo tai įvykus. Triukšmas nutyla. Kai visi iš choro išeina, žvakė gesinama“.

Pradėjęs Verbomis ir baigęs Tenebrėmis, noriu pasidalinti labai gerai visą tekstą apibendrinančia mintimi iš to paties seno liturginio vadovėlio, kuri tinka tiek Verboms, tiek Didžiajai savaitei, tiek Velykoms, tiek Kalėdoms, tiek kunigams, tiek pasauliečiams, tiek mylintiems Bažnyčią, tiek jos nekenčiantiems, tiek branginantiems liturgiją, tiek tiems, kurie mano, kad tai – tik  bevertis spektaklis: ,,Teįsidėmėkite, kad visa tai reikia ištikimai atlikti, nes šios apeigos ženklina gilias paslaptis, kurių mūsų protas nepajėgus suprasti“.

Didžioji savaitė Trakų bazilikoje:

Verbos – balandžio 13 dieną, 10 val. lenkiškai, 12 val. lietuviškai.

Didysis Ketvirtadienis – balandžio 17 d., 17 val. lenkiškai, 19 val. lietuviškai.

Didysis Penktadienis – balandžio 18 d., 17 val. lenkiškai, 19 val. lietuviškai.

Didysis Šeštadienis – Velyknaktis – balandžio 19 d., 17 val. lenkiškai, 20 val. lietuviškai. Nuo ryto – 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16 valandomis ir vakarinių Mišių metu šventinsime velykinius valgius.

Velykos –  balandžio 20 dieną, 7 val. lenkiškai,  9 val. lietuviškai. Esant geram orui  planuojame eiti velykinę procesiją aplink baziliką.  Jeigu norime procesijoje vėliavų, žibintų ir baldakimo – neatsisakykime jų nešti, nebėkime šalin, jei būsime paprašyti padėti, o dar geriau – pasisiūlykime pagelbėti patys.

Velykų Antroji diena – balandžio 21 d., 10 val. lenkiškai, 12 val. lietuviškai. Pradėsime maldų už gyvuosius savaitę, kuri tęsis iki Atvelykio – balandžio 27 d. Kviečiame lapelius su jūsų brangių artimųjų – tėvų, vaikų, draugų, pusbrolių, pusseserių, bendramokslių, kaimynų, galų gale – ir priešų, nes ir už juos reikia melstis, vardais, atnešti mums į zakristiją ir visą savaitę kasdien už juos melsimės, prašydami Dievą palaimos ir sveikatos, o Trakų Dievo Motiną – globos ir užtarimo.

Žygimantas JACEVIČIUS,

Trakų bazilikos zakristijonas