Dieric Bouts, Kristaus Prisikėlimas, XV a. Atkreipkime dėmesį, kad visos scenos vaizduojamos kartu: kairėje tolumoje matome Mariją
Pradėjome Didįjį Velykų Tridienį – svarbiausias Bažnyčios kalendoriaus dienas. Vakar sudabartinome Paskutinę vakarienę, šiandien sudabartiname Kristaus mirtį ant Kryžiaus. Rytoj lankysime jį Kape, o sekmadienį sušvis Prisikėlimo rytas.
Didįjį Penktadienį Bažnyčia laikosi pasninko – katalikai vieną kartą sočiai pavalgo, kitus dusyk – tik užkanda. Visi trys valgymai – be mėsos ir kitokių riebių maistų – skaniai pavalgysime per Velykas. Tačiau Bažnyčia moko, kad reikia persiplėšti ne drabužius, o širdis, ir ne vien mėsos nevalgymu minėti šitą Didelę dieną, o ir mintimis, aiškiai suvokiant, kad šiandien yra Kristaus Mirties diena.
Prancūzų abatas Dom Guéranger savo veikale Liturginiai metai sako: ,,Šios popietės iškilminga liturgija susideda iš keturių dalių. Pirmiausia – skaitiniai; po to – iškilmingi maldavimai už Bažnyčią ir pasaulį; trečia – Kryžiaus pagarbinimas; ir galiausiai – komunija. Šios iškilmingos ir neįprastos apeigos skelbia tikintiesiems šios dienos šventumą, taip pat Šventosios Aukos – Mišių – sustabdymą vienai dienai, kurį jos pakeičia. (Mišios Didįjį Penktadienį nelaikomos, vyksta tik pamaldos-aut. past.). Šventoji Kryžiaus pagarbinimo apeiga Didįjį penktadienį pirmą kartą buvo įvesta Jeruzalėje IV amžiuje, kai dėl šventosios imperatorienės Elenos pamaldaus uolumo tikrasis Kryžius neseniai buvo atrastas, sukeldamas didžiulį džiaugsmą visai Bažnyčiai. Tikintieji, kaip ir galima tikėtis, troško pamatyti šią brangią relikviją, todėl kiekvieną Didįjį penktadienį ji būdavo išstatoma“. Būtent iš to kilo paprotys Didįjį Penktadienį iškilmingai nudengti bažnyčiose esančius kryžius ir leisti juos pagarbinti tikintiesiems.
Didžiojo Šeštadienio rytas jau šviesesnis – žinome, kad Vakare prasidės Velykų laukimo Mišios – Velyknaktis. Kitaip jis vadinamas Velykų vigilija. Vigilija kilo iš lotyniško žodžio vigilia (budėjimas, laukimas) ir yra dar Antikinę Romą siekiantis dalykas – kariai naktį budėdavo po tris valandas, tuomet juos pakeisdavo kiti. Bažnyčia Velykų vigiliją irgi yra pamatavusi – šią naktį vykstančios pamaldos suformuotos taip, kad irgi truktų apie trejetą valandų – tam, kad tai būtų tikra vigilija, o ne palengvinta vigilijos imitacija.
Per Velyknaktį sužibus bažnyčios šviesoms ir žvakėms, gaudžiant varpams ir vargonams, Bažnyčia sako: Jis prisikėlė. Evangelijoje skaitysime: ,,Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių“.
Velykų ryto džiaugsmas išreiškiamas grožiu ir iškilmingumu – vargonų triumfo maršais ir tvaskančiais liturginiais rūbais, žvakėmis ir gėlėmis nukrautais bei nėriniuose paskendusiais altoriais. Viena labiausiai pastebimų džiaugsmo ir laiminčiu Kristumi besidžiaugiančios Bažnyčios išraiškų – procesija, kuri tris kartus suka ratą aplink bažnyčią – simbolinis ratų skaičius reiškia Švenčiausią Trejybę ir tris Didžiojo Tridienio dienas. Tėvas Gueranger rašo: ,,Naktis tarp šeštadienio ir sekmadienio beveik baigėsi, ir ima rodytis aušra. Sopulingoji Motina laukia, kupina drąsios vilties ir kantrybės, tos palaimintos akimirkos, kai sugrįš jos Jėzus. Magdalietė ir kitos šventos moterys praleido naktį budėdamos ir ruošiasi eiti prie kapo. Pragarų prieangyje mūsų nukryžiuoto Viešpaties Siela tuoj ištars džiugią Laisvės žinią nesuskaičiuojamoms ilgai įkalintoms šventosioms sieloms, kurios būriuojasi aplink Jį garbindamos. Mirtis vis dar tyliai viešpatauja kape, kur ilsisi Jėzaus Kūnas. Nuo tos dienos, kai ji pasiėmė savo pirmąją auką – Abelį, mirtis nusinešė begales gyvybių; tačiau niekada ji nebuvo laikiusi savo gniaužtuose tokios kilnios aukos, kaip ši, kuri dabar guli kape netoli Kalvarijos. Niekada Dievo ištartas baisus nuosprendis mūsų pirmiesiems tėvams nebuvo taip išpildytas kaip dabar; tačiau niekada mirtis nepatyrė tokio pralaimėjimo, koks netrukus įvyks. Tiesa, Dievo galia kartais sugrąžindavo mirusiuosius į gyvenimą: Lozorius buvo išplėštas iš mirties valdžios; bet mirtis vėl įgydavo valdžią prieš žmones. Tačiau Kalvarijos Auka mirtį nugalės visiems laikams, nes apie Kristų pranašystėje parašyta: „O mirtie! Aš būsiu tavo mirtis!“ Dar keli trumpi momentai, ir gyvenimas nugalės mirtį“.
Didysis Penktadienis – šiandien, 17 val. lenkiškai, 19 val. lietuviškai.
Didysis Šeštadienis – Velyknaktis – rytoj, 17 val. lenkiškai, 20 val. lietuviškai. Nuo ryto – 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16 valandomis ir vakarinių Mišių metu šventinsime velykinius valgius.
Velykos – poryt, sekmadienį, 7 val. lenkiškai, 9 val. lietuviškai. Esant geram orui planuojame eiti velykinę procesiją aplink baziliką. Jeigu norime procesijoje vėliavų, žibintų ir baldakimo – neatsisakykime jų nešti, nebėkime šalin, jei būsime paprašyti padėti, o dar geriau – pasisiūlykime pagelbėti patys.
Velykų Antroji diena – užporyt, pirmadienį, 10 val. lenkiškai, 12 val. lietuviškai. Pradėsime maldų už gyvuosius savaitę, kuri tęsis iki Atvelykio – balandžio 27 d. Kviečiame lapelius su jūsų brangių artimųjų – tėvų, vaikų, draugų, pusbrolių, pusseserių, bendramokslių, kaimynų, galų gale – ir priešų, nes ir už juos reikia melstis, vardais, atnešti mums į zakristiją ir visą savaitę kasdien už juos melsimės, prašydami Dievą palaimos ir sveikatos, o Trakų Dievo Motiną – globos ir užtarimo.
Žygimantas JACEVIČIUS,
Trakų bazilikos zakristijonas
