Separatizmas (lot. separatus – atskirtas, pavienis) yra siekimas atskirti tautiniu, politiniu, etniniu ar religiniu atžvilgiu nuo partnerių ar visumos. Tačiau, jei gilinsimės į atsiskyrimo tikslus, rasime įvairių separatizmo atmainų – nuo separatizmo valstybėje iki separatizmo šeimoje. Vieną jų, – politinio separatizmo Lietuvoje – atmainą verta išskirti, kaip itin aktualią Lietuvos politinei erdvei, kurios esmę rasime Eduardo Eigirdo straipsnyje „Įtakingiausi ir pavojingiausi Lietuvos oligarchai“ (žurnalas „Valstybė“ 2015 vasaris Nr. 2). Anot straipsnio autoriaus, „politinis separatizmas Lietuvoje – tai mūsų redakcijos sukurtas terminas reiškiniams, skirtiems trukdyti priimti sprendimus, kurie negrįžtamai įtvirtintų mūsų šalies nepriklausomybę Vakarų demokratinių valstybių erdvėje, apibūdinti“.
Turime terminą korupcija (lot. corruptio – gadinimas, papirkimas), kuris yra įsišaknijęs mūsų politikoje ir versle, tarsi jis ir apibūdina ydingus verslo ir politikos santykius. Tačiau korupcija tėra politinio separatizmo įrankis, vartojamas kliūtims šalinti politinio separatizmo, siekiančio trikdyti politinę valstybės veiklą, kelyje. Politinio separatizmo Lietuvoje šaknys, daigai ir ūgliai radosi iš komunistinio nomenklatūrinio paveldo ir akivaizdžios Rusijos įtakos, kurpiant jai palankias naujas partijas Lietuvoje.
Didžiausiu politinės veiklos drumstėjais mūsų valstybėje turėtume laikyti Teisingumo ministeriją ir Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK), nes jos, užuot stovėjusios politinės erdvės švaros sargyboje ir statydamos užkardą partijoms, pasivadinusioms skambiais populistiniais vardais, be kliūčių jas registruoja, leidžia dalyvauti rinkimuose, kurpti koalicijas. Partijų Lietuvoje užregistruota per 40, todėl akivaizdu, kad jos nėra tikros, o kurpiamos politinio verslo ar politinio separatizmo tikslu, nes tiek valstybės kūrimo ir tvirtinimo ideologijų tiesiog negali būti. Teisingumo ministrai, nors ir keičiasi, tačiau juose, kaip ir VRK komisijos pirmininko, užsisėdėjusio iš kadencijos į kadenciją poste, išlikęs sovietinis mentalitetas. Tokioje terpėje, žinoma, ne tik kokie gružliai, bet net šamai ir rykliai gali politikos reikalus tvarkyti. Profesionaliems politikams lieka stebėtojo, kaip buvusieji kerštauja už SSRS griūtį, už nepriklausomybės atgavimą, vaidmuo.
Buvusios komunistinės nomenklatūros paveldas Seime iš narių elgesio ir veiklos, palankumo Rusijai jokia maskuotė patriotinėmis kaukėmis nuslėpti nebegali. Jie lengvai pasiduoda korupcijai, oligarchų norima kryptimi poveikiui, todėl pačiame Seime be šalutinio poveikio tarpsta vidinis politinis separatizmas. Tačiau tiesioginį, įtakingiausią ir pavojingiausią politinį separatizmą organizuoja Lietuvos oligarchai.
Minimo straipsnio autorius oligarchų dešimtuką išvardija eilės tvarka pavardėmis: V.Uspaskichas, A.Janukonis, D.Mockus, Garbaravičiai, N.Numavičius, V.Matijošaitis, R.Karbauskis, G.Žiemelis, R.Dargis, A.Rakauskas. Šie pinigų ar žiniasklaidos pagalba tiesiog įsibrauna į seimą arba pajungia žiniasklaidą politinius reikalus tvarkyti, kelia sumaištį Seime, trukdo politikos profesionalams priimti valstybei svarbius sprendimus.
Straipsnio autoriaus per daug metų sukauptos įžvalgos leidžia identifikuoti, kaip veikia egoistinius interesus tenkinanti sistema, kurią peni ir kontroliuoja Rusija. Valdymo struktūrose neprofesionalūs politikai, išskyrus sumaištį ir trukdymą valstybės reikalus deramai tvarkyti, nieko pozityvaus negali nuveikti. Lietuvos valstybei to nereikia, tačiau Rusijai reikia. Ar tinka tokia padėtis Lietuvos pilietinei visuomenei? Girdime tik keiksnojimus, matome ašarojimus, tačiau nesusimąstoma, kad profesionalių politikų išrinkimas priklauso nuo pilietinės visuomenės sąmoningumo.
Profesionaliai politikai politinis separatizmas nebūtų pavojingas, o per profesionalią politiką galėtų būti pasiektas visuomenės gėris valstybėje. Todėl šviesti ir ugdyti pilietį valstybės, visuomeninių organizacijų, Bažnyčios, vietos bendruomenių, mokyklos, šeimos šventa priedermė.
Algimantas Zolubas
