Piligrimystė yra daugiau nei paprasta kelionė. Tai – pasitraukimas nuo įprasto gyvenimo, padedantis įprasminti kasdieninius rūpesčius ir kreipiantis mintis prie dieviškų dalykų. Piligrimų kelio tikslas – tai šventa vieta, kurioje įvyksta susitikimas su Dievu. Kaip teigė Popiežius Jonas Paulius II, tokia kelionė vyksta kiekvieno žmogaus sielos gelmėse, tikinčiųjų bendruomenėse, o per jas – ir visoje žmonijoje. Baigiantis Popiežiaus Pranciškaus paskelbtiems Gailestingumo metams (2015 m. gruodžio 8 d.–2016 m. lapkričio 20 d.) Trakų r. laikraščio „Trakų žemė“ redakcijos darbuotojos išvyko į piligriminę kelionę į Romą, kad pamatytų ne tik jos senovinį veidą ir dvasią, bet tuo pačiu pajusto Dievo veikimą.
Popiežius Pranciškus aukoja šv. Mišias tūkstantinei miniai
Piligriminės kelionės metu buvo daug pamatyta ir išgyventa. Kartu su mumis vyko ir dar dešimt piligriminių, o visos kelionės metu visus lydėjo neseniai įsisteigusios kelionių agentūros „Mundus mirabilis“ vadovė Regina Atkočiūnaitė, kuri atvėrė Romos miestą, apgaubtą didybės ir šventumo skraiste. Atvykę į senovinį miestą susipažinome su šv. Jono Laterano bazilika – Romos katedra. Tai – pirmoji imperatoriaus Konstantino nurodymu pastatyta šventovė. Taip pat keliavome Šventaisiais laiptais, o vakarėjant apsilankėme Šv. Kryžiaus bazilikoje, kurioje saugomos ir gerbiamos Konstantino motinos Šv. Elenos iš Šventosios Žemės į Romą pargabentos relikvijos. Dienai baigiantis svečių namuose „Villa Lituania“ dalyvavome šv. Mišias, kurias kun. Mozė Mitkevičius. Šie svečių namai priklauso Popiežiškajai Šv. Kazimiero kolegijai, įsteigtai 1945 m. 1959 m. buvo nupirktas greta esantis pastatas „dvynys“, kuriame įkurti svečių namai „Villa Lituania”, skirti kolegijos-seminarijos išlaikymui. Tuomet Romos lietuvių kolegijoje gyveno ir mokėsi klierikai ir kunigai iš lietuvių išeivijos. Baigę studijas jie grįždavo dirbti vietinėje (užsienio) sielovadoje. Atgavus Nepriklausomybę į kolegiją atvyko 20 klierikų ir keletas kunigų jau iš nepriklausomos Lietuvos. O dabar į kolegiją yra nuspręsta priimti tik kunigus, Lietuvos ar išeivijos vyskupų siunčiamus į Romą specialiam teologiniam pasiruošimui.
Yra sakome, kad jei neapsilankei Vatikane, vadinasi, nebuvai Romoje. Todėl kitos dienos svarbiausias tikslas buvo Vatikanas. O jau Vatikano muziejaus grožis atėmė amą. Čia yra sukauptas didžiausias pasaulio meno lobynas. Piligrimių akys raibo, o širdys virpėjo užsukus ir Šv. Petro baziliką, kuri yra didžiausia ir svarbiausia bazilika krikščioniškajame pasaulyje. Buvo maga pažvelgti į Siksto koplyčios vidų, kad susipažintume su vieta, kur konklavos metu yra renkamas naujas popiežius. Toliau mums buvo pasiūlyta užsukti į didžiausią Romos baziliką, skirtą Mergelei Marijai – Santa Maria Maggiore (Švč. Mergelės Marijos Didžioji), kur saugomos Betliejaus ėdžių relikvija. Žengdami prie Gailestingumo vartus galėjome Dievo Motinai paskirti savo širdies maldas. Kupina įspūdžių diena baigėsi šv. Mišiomis.
Trečia diena piligrimams buvo ypatinga, nes susipažinome ne tik su koliziejumi – viena iš Romos pažibų, tačiau galėjome apsilankyti katakombose (vieta, kur buvo palaiduoti pirmieji krikščionys). Kun. Mozės dėka turėjome galimybę ten pasimelsti – dalyvavome šv. Mišiose. Po to mūsų laukė Šv. Pauliaus bazilika, pastatyta ant šv. Pauliaus kapo, ir kitos reikšmingos Romos miesto vietos: Palatino kalva, Venecijos aikštė ir kt.
Spalio 26 d. Popiežius Pranciškus kanonizavo septynis palaimintuosius
Paskutinę dieną įvyko piligriminės kelionės kulminacija. Dalyvauti Vatikano aikštėje Popiežiaus Pranciškaus aukojamose šv. Mišiose ir galėjome išgirsti ne tik jo žodžius, bet ir išvysti jo veidą, kai jis važiavo pro minią garsiuoju papamobiliu. Likusią dienos dalį praleidome toliau pažindindamiesi su Roma – mūsų laukė Pantenonas, šv. Agnietės bažnyčia, Trevi fontanas ir kt. įžymios miesto vietos.
Piligrimystė mums suteikė ne tik nepamirštamų įspūdžių, bet ir galimybę atrasti dvasinę ramybę ir pajusti Dievo artumą. Už šią kelionę esame dėkingos laikraščio „Trakų žemė“ vyr. redaktoriui Juozui Vercinkevičiui.
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ ir Stanislava ŽURAVSKA,
„Trakų žemės“ redakcijos darbuotojos
