Pasirodė mūsų kraštiečio žurnalisto ir rašytojo Jono Laurinavičiaus knyga „Tremtiniai“. Į ją sudėti straipsniai ir apybraižos iš visų trijų lig šiol išleistų rinkinių. Birželio 14-osios – Gedulo ir Vilties dienos proga – pateikiame J. Laurinavičiaus interviu apie tai, kaip buvo rašoma knyga, kokius išgyvenimus patyrė joje aprašyti žmonės.
Atgimimo pradžioje išleidote tris knygeles apie tremtinius. Kas Jus paskatino susidomėti tremtinių gyvenimu? Kaip pats esate su tuo susijęs? Gal turite giminių ar artimųjų, nukentėjusių pokario metais ir patekusių į Sibirą?
Nei mūsų šeimoje, nei giminėje nebuvo nei politinių kalinių, nei tremtinių. Išskyrus dėdę Praną Laurinavičių, kuris valdė 20 ha žemės, visi buvo mažažemiai, beturčiai, gyveno ramiai, dievobaimingai, nesikišo į jokią politiką. O mūsų šeima ypač niekam netiko: nei stribams, nei miškiniams, nei besikuriantiems kolūkiams. Badaut nebadavome, bet ką nors daugiau ant stalo padėti neturėjome. Todėl mūsų sodybą aplenkdavo visi, kas su ginklu pro mano gimtąjį Pajautų kaimą praeidavo. Vieną pavasarį nugaišo mūsų leisgyvė kumelė, kaimynai ištempė ją į paraistę ir paliko vilkams ir krankliams. O dar nuo kažko užsidegė ir supleškėjo šiaudastogė trobelė. Nieko nebeliko. Sibirui reikėjo jaunų, darbingų žmonių, o pas mus užpečkyje išvien kosintis tėvas, nusiplūkusi nuo ūkio darbų žila mama, o aš tik pradinukas. Kokia kam nauda iš mūsų?!
Tačiau štai artimiausi kaimynai – jau tremtiniai. Tai Baranauskų ir Kazakevičių (jau Dembinos kaimo pakraštyje) šeimos. Nei tada, nei dabar niekam nekyla klausimas – už ką? Pas Baranauskus buvo bunkeris. Onuškio miestelyje buvęs kariuomenės dalinys jį apsupo, visus keturis partizanus nukovė, o keturis šios šeimos narius ištrėmė į Sibirą. Kazakevičiai buvo laikomi buožėmis, turėjo gražią sodybą, namas net skarda dengtas. Pagal tų laikų bolševikinį supratimą, prakutusiems, sumanesniems ūkininkams nebuvo jokios pagarbos, o tik panieka: jei kiek stojies ant kojų, tai per tas kojas ir gauni, kad būtum lygus su ubagais ir su didžiausiu pakilimu kurtum šviesų komunizmo rytojų. Tikras marazmas!
Kaišiadorių redakcijoje vienam kabinete sėdėjau su redaktoriaus pavaduotoju. Į kabinetą įėjo kažkokia moteris. Klausė pavaduotojo. Jis buvo išvykęs, tad pasiteiravau, gal aš galiu kuo nors jai padėti.O ji: „Aš – tremtinė. Noriu papasakoti…“ Atsisėdo ir pradėjo. Tuo metu spauda tik ką ne ką rašė apie tremtinius, dar nebuvo įsisiūbavusi toji tremtinių prisiminimų banga. Buvo šiurpu klausytis moters pasakojimo: apie tokias Sibiro tremties baisybes ji kalbėjo, net kukčioti pradėjo… Sujaudino, suglumino ji visiškai. Tuoj pat, atidėjęs visus darbus į šalį, pradėjau rašyti.
Įnikau kaip reikiant į tremtinių savastį. Turbūt Kaišiadoryse nepraėjo nė vienas tremtinių susirinkimas, renginys, kuriame aš nedalyvaučiau. Važiavau ir į aplinkinius. Dalyvavau ir Trakų rajono viešosios bibliotekos renginyje, skirtame šio krašto knygnešiams atminti. Jį su savo bendradarbėmis organizavo bibliotekos bibliografinio skyriaus vedėja kraštotyrininkė Jadvyga Kulikienė. O tų knygnešių ainių būryje – beveik pusė buvusių tremtinių (pavyzdžiui, Antano Didikos). Surinkau kelis šimtus tremtinių nuotraukų, dalis jų buvo eksponuota Kraštotyros draugijos būstinėje Vilniuje (Trakų g. 2), vėliau visos jos buvo atiduotos muziejams, archyvams. O svarbiausia – pamečiui parašiau tris knygeles vienu pavadinimu „Tremtiniai“ (1989–1991). Dauguma tekstų buvo publikuoti rajoninėje arba respublikinėje spaudoje.
Kokių atsiliepimų sulaukdavote po publikacijų spaudoje, knygelių pasirodymo?
Labai palankių… Žmonės skambino, rašė, užsukdavo į redakciją papasakoti apie savo vargus tremtyje. Tai skatino mane rašyti ir rašyti. Knygelių paklausa buvo didžiulė. Tūkstantį egzempliorių bemat išplatindavo tremtinių klubai. O knygelės buvo tokios neišvaizdžios, nes, be kitų bėdų, spaustuves, leidyklas smaugė ir Maskvos ekonominė blokada. Trūko popieriaus, kartais viršelius teko daryti vos ne ant vyniojamojo popieriaus. Dalis lėšų, gautų už knygeles, buvo skirta Kaišiadorių rajono tremtinių klubo vėliavai pasiūti. Vėliau pasirodžius pačių tremtinių atsiminimų knygų gausai, mano rašiniai nebuvo tokie paklausūs.
Visi jūsų rašiniai kažkuo išskirtiniai, saviti, nekartojama tai, kas buvo bendra visiems tremtiniams. Kaip jums tai pavyko?
Aš visą gyvenimą dirbau redakcijose, tad žinau elementarų dalyką: kiekvienas rašinys turi būti kažkuo išskirtinis, kažką naujo pasakyti nei iki šiol buvo sakoma. Tuo principu vadovavausi ir rašydamas apie tremtinius. Juk kokie tik tremtiniai neaprašyti mano „Tremtiniuose“: ir prieškariniai, ir pokariniai, ir ūkininkai, ir mokytojai, ir lietuviai, ir rusai, ir dvarininkai, ir vadinamieji tarybiniai aktyvistai, ir turtingi, ir beturčiai, ir į skirtingas vietas ištremti – prie Ledjūrio, į Chakasiją, Permę, Barnaulą… Įvairovių įvairovė. Bet visur yra ir ta pati jungtis – visur buvo baisu, antihumaniška, kartu visur buvo tas pats Tėvynės ilgesys, tikėjimas, viltis, kad anksčiau ar vėliau baigsis tas košmaras, kad, jeigu ne jie, tremtiniai, tai jų vaikai, anūkai sulauks Atgimimo, nepriklausomybės. Taip ir atsitiko…
Su daugeliu tremtinių susitikote akis į akį, išklausėte jų jaudinančius pasakojimus. Koks susitikimas paliko didžiausią įspūdį?
Visi susitikimai buvo be galo įdomūs, neužmirštami. Tačiau pats įsimintiniausias pasakojimas buvo apie moterį, kurios nesutikau ir niekada nesutiksiu, nes ji, ištremta į Sibirą, seniai seniai mirė… Tai Bliujienė iš Senųjų Kietaviškių kaimo (dabartinė Elektrėnų savivaldybė). Pirmoji man apie ją papasakojo Birutė Kavaliauskaitė-Jacinavičienė, pokario metais ištremta į Krasnojarsko krašto Krivliako gyvenvietę. Ten buvo ištremta ir toji Bliujienė. Ji buvo šimtametė, akla senutė. Trėmėjai ją ant neštuvų išnešė į polutorką, o geležinkelio stotyje – į gyvulinį vagoną. Ji nieko neturėjo: nei valgyti, nei pasikeisti drabužių. Kai trėmė, jos sūnaus nebuvo namuose. Sužinojęs, kad jo motina išvežta į tremtinių ešeloną, nulėkė geležinkelio stotin. Deja, ešelono jau nebuvo. Paprašęs giminaičių pasaugoti namus, pats puolė jį vytis. Pavijo tik Čeliabinske. Su motina grįžti į Lietuvą jam neleido, tad jis su ja Sibire ir pasiliko. Po ketverių metų motina ten ir mirė. Dokumentinė novelė „Bliujienė“ pirmiausia buvo išspausdinta dar „Tarybinės moters“ žurnale, vėliau daugsyk pakartota kituose periodiniuose leidiniuose. Neužmirštama ji ligi šiol. Pavyzdžiui, šiemet ją persispausdino iš mano knygos laikraštis „Ūkininko patarėjas“. Novelė išversta į lenkų, vokiečių, prancūzų, dar kelias kalbas. Negalėjo manęs, kaip turbūt ir skaitytojų, nejaudinti pasakojimai ir apie kitus tremtinius – Kaišiadorių vyskupijos prelatą Stanislovą Kiškį, kunigavusį Merkinėje, Semeliškėse, apie Janiną Tirvaitę-Baranauskienę, gimusią tremtinių ešelone pakeliui į Sibirą, apie Igarkos tremtinį, veterinarijos mokslų daktarą Romą Aniulį, apie dvarininkų Šimašių šeimos likimą, tremtinio Vlado Nasevičiaus prisiminimai apie tremtinį kun. Stanislovą Pupaleigį (1922 m. jis buvo Aukštadvario vidurinės mokyklos direktorius ir mokytojų kursų vedėjas)… Beje, beveik visi tremtiniai, su kuriais Atgimimo pradžioje buvau susitikęs, išklausiau jų atsiminimus ir parašiau apie juos knygoje – jau išėję Amžinybėn…
Kokie jūsų ryšiai su tremtiniais dabar?
Tremtinių sambūriai negailestingai retėja, metai daro savo. Jau labai retai tenka susitikti su 1941-ųjų metų tremtiniais – jų paprasčiausiai jau nebėr, ypač tų, kurie atsimintų tuos nežmoniškus trėmimus. Jau dažniau tenka bendrauti tik su jų vaikais, anūkais arba net ir su proanūkiais. Širdy gera, kad jie domisi, neužmiršta, ką išgyveno prieš juos buvusieji… Bibliotekos, miestelių kultūros centrai vis pakviečia į susitikimus, mielai juose dalyvauju, pasakoju, ką esu girdėjęs, ką archyvuose radęs apie trėmimus. Įvairiomis progomis parašau apie tai spaudai.
Tačiau svarbesnis darbas dabar – tremtinių atsiminimų arba knygų apie tremtinius redagavimas, recenzavimas, pristatymas regioninėje ir respublikinėje žiniasklaidoje. Man džiugu pažymėti, kad šis mano darbas prasidėjo nuo mano gimtosios Onuškio seniūnijos, nuo Dusmenų. Tai buvo tavo knyga „Dusmenų krašto tremtiniai“, kurią man patikėjai suredaguoti 2010 m. Po to atėjo eilė tavo parengtoms Dusmenų krašto tremtinių atsiminimų knygoms – Jono Piliaus „Tarp kryžminės ugnies“, Juozo Piliaus „Ties atminties aruodais“, o dabar renki medžiagą, rašai antrąją knygą apie Dusmenų krašto tremtinius, kurią irgi žadi man patikėti suredaguoti. Be to, esu redagavęs Žiežmarių seniūnijoje gyvenančios tremtinės B. Kavaliauskaitės-Jacinavičienės atsiminimų knygą „Sibire, Krivliako gyvenvietėje…“ Mano bendravimo keliai nusitiesė iki Pakruojo rajono. Pastaraisiais metais esu suredagavęs dvi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Pakruojo skyriaus pirmininkės Zitos Buržaitės-Vėžienės didelės apimties knygas „Mūsų darbai ir likimai“ bei „Ašarų laukas“. Parašiau knygų pristatomuosius žodžius. Tą darbą dirbu mielu noru, su įkvėpimu. Laikau savo svarbia pareiga padėti įamžinti praeities nuoskaudas, kurias patyrė Sibiro tremtiniai.
Be knygos „Tremtiniai“, kurią išleido „Naujojo lanko“ leidykla Kaune ir į kurią įėjo dauguma mano Atgimimo metais parašytų apybraižų, straipsnių, Onuškio valsčiaus tremtinius, savo buvusius kaimynus esu aprašęs eskizų knygose „Tolimosios atpdangos“ bei „Vidurnakčio pašvaistė“, taip pat straipsniuose, kuriuos parašiau dabar rengiamai monografijai „Onuškis“ (ją leis „Versmės“ leidykla).
Birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties diena – mums dar kartą primena: buvo baisu, kai reikėjo palikti savo pastoges, savo gimtines, savo medžius ir takus į artimųjų kapus ir nežinia kur bildėti surūdijusiuose vagonuose į šaltąjį Sibirą. Neužmirškime! Neužmirškime! Neužmirškime!
Kalbėjosi Onutė Trepuilaitė-Virginavičienė
