Stanislava Jankauskienė
Š. m. vasario 6 d. po ilgos ligos mirė Stanislava Jankauskienė, ilgametė Trakų švietimo skyriaus darbuotoja, Barčių septynmetės mokyklos direktorė, Trakų mokyklos-internato auklėtoja, Miciūnų ir Šklėrių mokyklų rusų ir lietuvių kalbų mokytoja, taip pat ilgametė Šklėrių apylinkės rinkimų komisijos pirmininkė. Dirbdama keliose kolektyvuose ji visada buvo atvira, turėjo puikų humoro jausmą, buvo labai paprasta – sava. Net ir kritikuodama kurį nors, ji niekada nieko nežemino. Po pokalbio su ja visada likdavai geros nuotaikos.
Susipažinau su a. a. Stanislava Jankauskiene dar 1960-aisiais. Tuo metu aš buvau dar jaunas matematikos mokytojas ir profsąjungos komiteto narys. Mane paskyrė patikrinti Barčių septynmetės mokyklos profesinės grupės darbą. Barčių kaimą žinojau gerai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ten turėjome pastatę naują namą ir žemės sklypą. Vykstant karui irgi tekdavo kai kada ten pabūti.
Jaunas, sveikas ir geros nuotaikos vykau į Barčių mokyklą. Įstaiga buvo keliose patalpose. Suradau direktorę Stanislavą ir profesinės grupės pirmininkę Barbarą Sidorovič – vėliau žinomą Trakų žemės poetę. Buvome jauni ir linksmi. Pakalbėjusi apie mokyklos darbą Barbara savo kalba man paliko didelį įspūdį. Pasakiau jai, kad pateiksiu teigiamą atsiliepimą apie mokyklos ir profesinės sąjungos darbą. Dar arčiau su Stanislava Jankauskiene susipažinau, kai uždarė Barčių mokyklą, o ji dirbo tuometiniame Trakų mokykloje-internate. Kai kada ji pavadavo Miciūnų mokyklos rusų ir lietuvių kalbų mokytoją. Jos vyras Jonas Jankauskas dirbo kelių tarnyboje su didele smėlio barstymo mašina. Kartais, kai oras buvo prastas, Jonas Jankauskas barstydavo kelią Trakai–Vievis, net iki mokyklos, sakydamas: „Užsisėdėjote? Važiuojame į Trakus, labai prastas oras.“ Kai kada važiavau su jais. Su Stanislava Jankauskiene buvau ir ekskursijoje Kryme. Daug kartų teko mums susitikti sovietiniais laikais, atliekant tas pačias funkcijas.
Šklėrių pagrindinė mokykla. Stanislava Jankauskienė (sėdi, pirma iš kairės) su Teresa Piotrovska ir mokiniais, 2003 m.
Kai uždarė mokyklą Salkininkuose (1999), 2000 m. pradėjau dirbti mokytoju Šklėriuose. Norėjau įrengti krepšinio aikštelę, taip pat sukurti tinkamas sąlygas mokiniams užsiimti gimnastika. Stanislava patardavo, su kuo iš tėvų geriausia bendrauti, su kuriais iš kolūkio fermų prižiūrėtojais reikia tartis, kad gautume medžiagų, paramos. Viena Šklėrių pagrindinės mokyklos mokytoja sakydavo, kad kai keitėsi mokyklos direktoriai, Stanislava visada padėdavo naujiems direktoriams jų darbe – darbo planavimas, tvarkaraščių sudarymas ir kt. Ji darė viską taip, kad visiems būtų gerai. Tokia buvo ponia Stanislava. Ji buvo kaip vaikščiojanti enciklopedija Šklėriuose, puikiai pažinojo kiekvieną direktorių, mokytoją, mokinius, tėvus. Jeigu reikėjo jos patarimų, ji patardavo, bet niekada nieko neapkalbėdavo. Kai išėjo į pensiją, mes visi jos gailėjome, liūdėjome, kad kolektyve daugiau neturėsime tokio žmogaus.
Šklėrių pagrindinė mokykla. S. Jankauskienė (pirmoje eilėje penkta iš kairės) su mokyklos bendruomene
Trakuose mes, seni žmonės, susitinkame bažnyčioje, poliklinikoje, parduotuvėje. Su tokiu žmogumi kaip Stanislava Jankauskienė buvo malonu susitikti, pabendrauti. Prieš porą savaičių dar sutikau ją poliklinikoje. Žinoma, matėsi, kad žmogus serga, bet ji niekada nesiskųsdavo ligomis. „Žinai, ponas Vladislavai, živiom chorošo, no nikto ne zavydujet (gyvename gerai, bet niekas nepavydi).“ Labai gaila, kad negailestinga liga nugalėjo. Toks geras žmogus išėjo į aną pasaulį.
Dėl Stanislavos Jankauskienės mirties nuoširdžiai užjaučiame šeimą ir gimines.
Vladyslav Jan ČAPKOVSKI,
ilgametis pedagogas, Trakai
Nuotr. iš asmeninio Jolantos Strelčiūnienės archyvo
