Žmogaus noras viskuo domėtis yra begalinis, o noras pažinti savo praeities istoriją – kupinas iššūkių. Pastaruoju metu vien tik perskaityti monotonišką tekstą apie kokius nors istorinius įvykius knygoje nebeužtenka. Norint pažinti istoriją, reikia ją patirti gyvai. Tą šiandien įgyvendinti mums leidžia istorinės rekonstrukcijos judėjimas, kuris Lietuvoje gyvuoja jau 3 dešimtmečius ir nepanašu, jog artimiausiu metu ketina išblėsti.
Istorinė rekonstrukcija – tai judėjimas, kurio metu istorijos mėgėjai atkuria vienokio ar kitokio laikmečio kultūrą bei istorinius įvykius. Rekonstrukcija neapsiriboja vien tik istoriniais pašnekesiais ar apmąstymais. Iniciatyvūs žmonės buriasi į grupes, kuriose savo susidomėjimą istorija išreiškia įvairias būdais: atlikdami savarankiškus istorinius tyrinėjimus, atkurdami ne tik materialinę, bet ir dvasinę praeities kultūrą, organizuodami susibūrimus ir renginius.
Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja dešimtys istorinės rekonstrukcijos klubų, kurių tikslas yra ne tik užsiimti neįprastu laisvalaikio leidimo būdu ar pagerbti mūsų protėvius, bet ir šviesti visuomenę kultūros istorijos tematika bei griauti šiuolaikinės medijos kuriamus stereotipus apie tai, kokie tamsūs anksčiau buvo laikai. Dvi labiausiai išsiskiriančios rekonstrukcijos šakos Lietuvoje yra baltų kultūros bei Vakarų Europos viduramžių kultūros rekonstrukcijos. Pastarosios vis labiau užkariauja Lietuvos rekonstruktorių širdis, todėl nenuostabu, jog vakarietišką viduramžių kultūrą reprezentuojančių renginių vis daugėja. Vienas paskutiniųjų – tai 2016 m. lapkričio 9 d. vykęs rekonstruotos viduramžių aprangos parodos „Gotikinio kostiumo samprata: nuo askezės iki prabangos“ atidarymas, kurią organizavo Trakų istorijos muziejus kartu su Kauno istorinės rekonstrukcijos klubu „Saltus Gladii“. Anot parodos kuratorės Alvygos Zmejevskienės, istorijos skyriaus vedėjos, Trakų istorijos muziejus jau daugelį metų organizuoja gyvosios istorijos renginius, kuriuose lankytojai supažindinami su istorinio kostiumo rekonstrukcijomis. Šia paroda siekiama skatinti kultūrinį turizmą, inovatyviai panaudojant istorinį kostiumą, kaip meno istorijos sampratą formuojantį veiksnį.
Parodoje, kuri veiks iki 2017 m. kovo 31 d., lankytojai galės išvysti kruopčiai atkurtus XI– XV a. būdingus vakarų europiečių kostiumus ir jiems būdingas galvos dangas bei aksesuarus, kurie paneigia mitą, jog viduramžiai buvo tamsūs ir niūrūs, mat rūbai tiesiog spinduliuoja spalvingumu ir kūrybiškumu. Kone visi parodos eksponatai buvo atkurti rekonstruktorių – mėgėjų, kurie, dauguma atvejų, neturi jokio tiesioginio sąlyčio su istorijos, archeologijos ar kitu panašiu mokslu, tačiau jaučia didelį susižavėjimą viduramžių kultūra. Istoriniai kostiumai gimsta tik laikantis griežtos istorinės linijos, todėl rekonstruojant drabužius buvo siekiama atkurti jį kuo tiksliau: drabužiai pasiūti tik iš natūralių audinių – lino, medvilnės, vilnos bei šilko – ir sukonstruoti remiantis autentiškais, viduramžiams būdingais drabužių brėžiniais. Vieną eksponatą sudaro ne mažiau kaip du sluoksniai drabužių – apatiniai baltiniai ir pagrindiniai drabužiai. Tačiau neretai kostiumas galėdavo susidėti ir iš 3 ar net 4 drabužių sluoksnių. Šis daugiasluoksniškumas neretai stebina šiuolaikinį žmogų ir net priverčia aiktelėti sužinojus, jog visi tie sluoksniai buvo dėvimi net ir vasarą. Tačiau nereikia stebėtis, nes 100% natūralus audinys leidžia odai laisvai kvėpuoti, todėl net ir keli sluoksniai drabužių nesukelia jokio diskomforto. O be to, XV–XVI a. ne veltui buvo vadinami „mažuoju ledynmečiu“.
Nors parodos eksponatai atspindi pasiturinčių miestiečių bei dvariškių kultūrą, tačiau vizualiai ne daug kuo skyrėsi nuo turtingųjų aprėdo, mat ne paslaptis, jog gražiai atrodyti norėdavo visi, todėl stengdamiesi neatsilikti nuo mados, valstiečiai kopijavo turtingųjų išvaizdą, panaudodami savo kišenei prieinamus audinius.
Ypatingo žavesio pristatomiems drabužiams teikia ir vieta, kurioje jie eksponuojami. Viduramžiais Trakų salos pilis buvo vienas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros židinių. Čia lankydavosi įvairių šalių svarbūs asmenys bei didikai, vyko procesai jungiantys Lietuvą su vakarų bei rytų pasauliu. Manoma, kad būtent šioje vietoje Lietuvių didikai galėjo susipažinti su naujausiomis vakarų mados tendencijomis, o gal net jas ir perimti. Galbūt čia lietuviai pirmą kartą išgirdo mūsų ausiai šiandien egzotiškai skambančius drabužių pavadinimus, tokius kaip kirtlė ar hopelendas.
Taigi, prie Lietuvos kultūros istorijos atkūrimo prisideda ne tik istorijos mokslus baigę tyrėjai, bet paprasti piliečiai, kurie nori apie istoriją ne tik perskaityti knygose, bet ir ją patirti gyvai. Istorinė rekonstrukcija yra vienas iš to būdų.
Eglė Kukytė,
Vytauto Didžiojo universitetas, Kultūros studijų katedros studentė
