Juozo Stepanausko šeima: (iš kairės) Birutė Stepanauskaitė-Vaitkienė, Antanina Stepanauskienė, Juozas Stepanauskas, Kotryna Kairienė, Kazys Kairys, Janina Stepanauskaitė-Saudargienė, Danguolė Stepanauskaitė-Narkevičienė, Trakai, 1958 m.
Savo gyvenime sutikau daug gerų mokytojų, kuriuos iki šiol prisimenu ir labai gerbiu. Vienas jų – lietuvių kalbos mokytojas Juozas Stepanauskas, dirbęs 1946–1948 m. Trakų lenkų mokyklos (dab. Trakų gimnazija) direktoriumi. Jis buvo labai nuoširdus žmogus, pasižymėjęs nedideliu ūgiu, ilgais, jau žilstelėjusiais plaukais, turėjo barzdą. Mokiniams jis buvo nors ir labai geras, bet reiklus mokytojas, daug bendravo su mokinių tėvais – po pamokų eidavo pas juos namo ir daug kalbėdavo apie vaikus bei gyvenimą.
Matematikos mokytojas Alfonsas Kudaba
Ypač mielai prisimenu savo matematikos mokytojo Alfonso Kudabos šeimą. Su juo susipažinau 1955–1956 m., mokydamasis 10–11 kl., jis pavadavo matematikos mokytoją Trakų vidurinėje mokykloje, nors nuolat dirbo tuometinėje Trakų pedagoginėje mokykloje. A. Kudaba buvo ne tik geras ir supratingas matematikos mokytojas, bet gabus filologas – kalbėjo trimis užsienio kalbomis. Nebuvo įmanoma atskirti, ar jis lietuvis, ar lenkas, ar rusas. Mano viena iš mėgstamiausių pamokų ir buvo matematika. A. Kudaba patarė man studijuoti matematikos specialybę aukštojoje mokykloje, o aš svajojau tapti lakūnu, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Likimas man lėmė iš arčiau susipažinti su A. Kudaba. 1959–1962 m. dirbau Rykantuose matematikos mokytoju, o A. Kudaba buvo profsąjungos pirmininkas, švietimo darbuotojas. Vieną dieną jis atvažiavo pas mus į mokyklą ir stebėjo, kaip vyksta matematikos pamokos. Taip pat nuoširdžiai pasidomėjo, kaip susiklostė mano gyvenimas ir kaip man sekasi būti pedagogu. Aš papasakojau, kad gyvenime neturiu kuo skųstis, išskyrus problemą dėl transporto – gyvenu Trakuose ir kiekvieną dieną į Rykantus turiu važiuoti dviračiu apie 12 km. Tai ypač sudėtinga pavasarį ar rudenį, kai lyja, sninga, būna vėjuota. Tada A. Kudaba pasakė, kad aš geras jaunuolis, gabus matematikos mokytojas ir kad profsąjungos organizacijos galėtų man pagelbėti. Jis patarė parašyti prašymą, kad profsąjunga padėtų man nusipirkti motociklą. Atsakiau, kad tai būtų mano svajonė. Po pusmečio motociklas su priekaba buvo mano rankose. Buvau labai laimingas.
Vladyslav Jan Čapkovski (dešinėje) su Marija Tiškievič, Juzefu Šatkievičiumi ir mažuoju Feliksu prie išsvajoto motociklo
Noriu dar kartą padėkoti, kad šie senos kartos mokytojai buvo labai nuoširdūs ir atsidavę pedagoginiam darbui. Jie ne tik vedė pamokas, bet ėjo pas gyventojus ir juos švietė. Be to, jei ko reikėdavo, visuomet padėdavo.
Mokslo metų pabaiga Miciūnuose
Pamenu ir dar vieną nuostabų Trakų rajono pedagogą Vytautą Lučkauską. Jį prisimenu iš tų laikų, kai mokiausi 5–6 kl., o jis buvo gražus, aukštas, lieknas, sportiškai žygiuojantis priekinėje sportininkų rikiuotėje, nors iš išvaizdos ir elgesio jis man labiau primena Lietuvos tenorą Virgilijų Noreiką. O kai mokytojavau Miciūnuose, inspektorius Vytautas Lučkauskas ne kartą mane tikrino. Iš tikrinimų sužinodavau, kaip dirba kitos Trakų rajono mokyklos, galėjau palyginti jų ir mano darbus, geresnę patirtį pritaikyti savo mokykloje. Prisimenu vieną patikrinimą, įvykusį žiemą. Tuo metu vyko fizinio lavinimo pamoka. Vytautas pasakė direktoriui: „Aš tikrinau Jūsų pamokas. Viskas yra gerai, tik reikės pakeisti batus ir su slidėmis nučiuožti 500 m į mokyklos slidinėjimo vietą, esančią miškelyje.“ Atvažiavom į vietą, pravedėme tris pamokas. Inspektoriui labai patiko stadionas, pamokos, grynas oras miškelyje. Vytautas Lučkauskas ne tik stebėjo pamokas, bet ir tikrino mokyklos dokumentaciją, labiausiai analizavo mokyklos žurnalus. Taip pat domėjosi, kodėl vienas ar kitas mokinys praleido pamokas, kodėl vieni mokytojai rašo daugiau pažymių negu kiti, paaiškino, kiek maždaug reikia mokiniui surašyti pažymių, kad būtų galima išvesti trimestrą. Jo paaiškinimai ir patarimai visuomet buvo susiję su praktika ir siekiu pagerinti mokyklos darbą. Visada atsižvelgdavau į jo pastabas.
Iš tiesų, tais laikais nebuvo lengva patikrinti rajono mokyklas, nes reikėjo eiti ir pėsčiomis, ir nakvoti kaime. Be to, ir gamtos sąlygos ne visada buvo palankios. Tačiau atsidavę darbui pedagogai negailėjo savęs, niekas net negalvodavo apie ligas, senatvę.
Mokytoja Regina Ciechanovič, 1957 m.
Verta pagarbos yra Trakų vidurinės mokyklos lenkų kalbos mokytoja Regina Ciechanovič, mokiusi mane 3 klasėje. Jai tuomet buvo tik 17 metų. Noriu pagerbti ir savo 5–6 kl. auklėtoją Popielovą, kuri buvo labai griežta, tačiau labai mylėjo vaikus, daug bendravo su tėvais. Prisimenu, kad Helena Kuzmo visą gyvenimą buvo atsidavusi mokiniams, tėvams, pedagoginiam darbui ir visuomeninei veiklai Trakų rajone. Ji mane mokė prancūzų ir lenkų kalbų. Man mokykloje labiausiai patikdavo matematikos, literatūros, istorijos, fizikos, chemijos, gamtos mokslų pamokos, tačiau turiu prisipažinti, kad tiek prancūzų, tiek lenkų kalbos pamokos buvo įdomios, o Helena Kuzmo buvo labai maloni pašnekovė.
Kai mokiausi mokykloje, mane visuomet supo geri, nuoširdūs mokytojai ir todėl aš buvau laimingas. Dabartiniais laikais labai daug pavydo, melo. Nors labai gražiai kunigai sako pamokslus apie meilę, nuoširdumą, tačiau dažnai gyvenime jaučiame pavydą. Reikia mokytis iš jų pamokslų.
Prancūzų ir lenkų kalbų mokytoja Helena Kuzmo,1978 m.
Man atrodo, kad Trakų švietimo centrui reikia padaryti švietimo darbuotojų garbės knygą. Labai daug pedagogų, dirbančių ir dirbusių Trakų rajone, nusipelnė, kad apie juos žinotų ir juos gerbtų.
Jan Vladyslav ČAPKOVSKI, ilgametis pedagogas,
Trakai
