Gyvename neramiu laiku. Vėl karas. Šį kartą prekybos karas, kurį prezidentas D. Trumpas paskelbė visam pasauliui. Amerika, žinoma, yra pirmoji pasaulio ekonomika, bet, mano manymu, to nepakanka tam karui laimėti.
Per visą žmonijos istoriją jokia valstybė nėra tapusi nugalėtoja, kaudamasi su visu pasauliu vienu metu. Baltųjų rūmų dabartinės administracijos pasirinkta taktika iš pradžių pasmerkta nesėkmei. O ir pati administracija, tiesą sakant, nekokia. Jokio profesionalumo, vien tik 100 proc. lojalumas prezidentui D. Trumpui. Ką jau kalbėti apie garsųjį „Signal“ pokalbių kambarį, kuriame atvirai buvo diskutuojama apie smūgius Jemenui. Man atrodo, kad dabartiniam Pentagono vadovui jau reikėtų paaiškinti, kad jis nebe FOX televizijos žurnalistas ir pagrindinė jo užduotis dabar yra ne skleisti slaptą informaciją, o visiškai priešingai – ją saugoti. Dabartinėmis aplinkybėmis atrodo, kad jis vis dar puikiai atlieka savo, kaip žurnalisto, funkcijas. Puikus specialistas, bet dirba ne toje srityje.
Vis dėlto šiandien aš visai ne apie tai norėjau kalbėti. Juk dabartinės Amerikos administracijos sudėtis yra pačių amerikiečių reikalas ir mūsų tai per daug neliečia. Ko nepasakysi apie naujųjų tarifų įvedimo Amerikoje pasekmes. Tai mes galime pajusti. Todėl man kilo keletas minčių, kuriomis norėčiau pasidalinti.
Mūsų nacionalinėms vyriausybėms, kaip ir visos Europos Sąjungos vadovams, labai sunku rasti proporcingą atsaką naujiesiems amerikiečių tarifams. Esmė ta, kad mes į Ameriką eksportuojame fizines prekes, o iš jos daugiausia gauname paslaugas. Paprasčiau tariant, visiems aišku, kaip uždėti mokestį automobiliui, kertančiam sieną, bet visiškai neaišku, kaip tą patį padaryti su „Windows“ ar „Photoshop“ programomis. Šios programos atsiranda jūsų kompiuteryje vos per kelias sekundes, ir nė viena muitinė nemato, kaip jos kerta Europos Sąjungos sieną. Tai yra iššūkis, su kuriuo mums dar teks išmokti kovoti. Šią akimirką bandoma įvesti atsakomuosius tarifus fizinėms amerikiečių prekėms, atvežamoms į Europą. Tačiau dėl gausybės biurokratinių procedūrų, kurių reikia sprendimams priimti Europos Sąjungoje, mūsų atsakomosios priemonės gerokai atsilieka. Kol mes ginčijamės, deriname ir ieškome kompromisų, mūsų europinė ekonomika pamažu silpsta.
Tai ką gi su visa tuo daryti? Keisti sprendimų priėmimo sistemą Europos Sąjungoje nėra taip paprasta. Bet, mano nuomone, išeitis vis dėlto yra. Ir ši išeitis ta, kad atėjo laikas mums, paprastiems europiečiams, suvokti, jog iš tiesų esame didis žemynas, turintis turtingą istoriją bei tradicijas, ir būtent Europa, o ne Amerika, yra dabartinės civilizacijos lopšys.
Šūkis „Padarykime Ameriką vėl didžią“ nėra teisingas. Priminkite man, prašau, kada Amerika vadinosi didžia? Teisingai – niekada. Vienintelis dalykas, kuris ateina į galvą išgirdus šiuos du žodžius, yra Didžioji Amerikos depresija. O yra nemažai Europos valstybių, kurios tam tikru metu ir visiškai pagrįstai prie savo pavadinimo pridėdavo šį epitetą. Kad ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tad galbūt metas mums padaryti Europą vėl didžią?
Kol mūsų lyderiai sprendžia kylančias ekonomines problemas politikos instrumentais, mes, paprasti Europos Sąjungos piliečiai, galime jiems padėti labai paprastu veiksmu. Tai paprasta. Kitą kartą eidami į parduotuvę rinkitės europietiškus produktus. Vyriausybei kartais sunku atvirai imtis atsakomųjų priemonių dėl įvairių priežasčių, apie kurias mes net nenutuokiame. Tačiau mums, paprastiems europiečiams, niekas negali uždrausti rinktis tą gamintoją, kuris mums priimtinesnis. Mėgstate „Coca-Colą“? Išbandykite čekišką „Kofolą“. Sako, gėrimas visai neblogas. Vietoj „Chryslerio“ pirkite „Volkswageną“ ir taip toliau. Paskutiniai keli mėnesiai parodė, kad tokia taktika veikia ir veikia gana sėkmingai. Pažvelkite, ką tinkama pilietinė pozicija padarė Elono Musko įmonei „Tesla“. Akcijų vertė staigiai krito, ir jeigu taip tęsis, bendrovė bus priversta paskelbti bankrotą. Ir nė viena vyriausybė pasaulyje negali to pakeisti. Paprasti žmonės atsisako pirkti politiškai toksiškai tapusias mašinas. Dar vienas pavyzdys iš netolimos praeities. Kai Grenlandijoje lankėsi antroji Amerikos ponia Uša Vens, Amerikos ambasados darbuotojai bandė surasti šeimą, kuri sutiktų priimti ją savo namuose. Prisipažinsiu, pajutau didžiulį pasididžiavimą, kai sužinojau, jog nė viena Grenlandijos šeima nesutiko priimti tokių svečių. Dėl to vizitas buvo sutrumpintas nuo kelių dienų iki kelių valandų.
Mūsų vienybė yra didelė jėga. Atsiminkime, visi esame skirtingi. Kiekvienas turi savo politines pažiūras, pasaulėžiūrą, religiją, tačiau mes visi esame europiečiai, o mūsų stiprybė slypi mūsų vienybėje. Tad rinkimės europietišką gamintoją!
Aleksandras Juodka
