Alvydas Butkus

Galima vadinti tai paralelėmis, galima – medalio pusėmis, tačiau krinta į akis tai, kad istorikai, politologai ir kiti logai sąmoningai nutyli tą kitą pusę, kad nenublanktų jų pateiktoji „tiesa“, o ją išgirdusieji manytų, jog ji vienintelė, tikroji.

Kaltė dėl holokausto

Šiomis savaitėmis ir net mėnesiais daug rašyta, kalbėta ir rėkta apie Lietuvos ir lietuvių kaltę dėl čia, Lietuvoje, vykusių masinių žydų žudynių per Vokietijos-SSRS karą (II pasaulinio karo dalis). Tačiau vos tik Seime pasigirdo ketinimų priimti rezoliuciją, neigiančią okupuotosios Lietuvos ir lietuvių tautos kaltę, uolieji politikos tvarkdariai pasuko vėtrungę 180 laipsnių: nereikia tokios rezoliucijos, nes Lietuvos niekas tuo esą nekaltino ir nekaltina. Lietuvių tautos – irgi. Žudynėse dalyvavo konkretūs asmenys, o ne tauta.

Tačiau sukruto Izraelio litvakai (Lietuvos žydų asociacija Izraelyje), sausio 24 d. surengę mitingą prie Lietuvos ambasados Izraelyje. Mitingo pretekstas buvo minėtosios rezoliucijos projektas, o rezoliucija esą įskaudinanti holokaustą išgyvenusiųjų ir aukų šeimų atmintį dėl „Lietuvoje lietuvių rankomis (by Lithuanians) nužudytų 240 000 žydų“ (iki šiol skelbta, jog nužudytųjų būta 200 000).

Kur toji paralelė?

Lietuva buvo okupuota nuo 1940 m. birželio vidurio. Iki 1941 m. birželio 22 d. tai buvo sovietinė okupacija, ją pakeitė nacistinė, po kelerių metų vėl sovietinė, trukusi iki 1990 m. (de facto okupacija baigėsi 1993 m. Rusijos kariuomenės išvedimu). 1941 m. birželio sukilimas ir Laikinoji vyriausybė de iure atkūrė valstybingumą, tačiau tai kirtosi su okupantų vokiečių interesais Ostlando Lietuvos generalinėje srityje, ir vyriausybė, negalėdama funkcionuoti, rugpjūtį buvo priversta atsistatydinti. Nacistinė okupacija užnešė holokaustą, sovietinė – masines represijas, trėmimus ir žemės ūkio perversijas kolektyvizacijos forma.

Tad kaltinti Lietuvos valstybę dėl holokausto 1941-1944 m. yra tas pat, kas kaltinti ją dėl masinių trėmimų 1941 m. birželį ir 1948-1951 m. Abiem atvejais valstybė buvo okupuota ir už okupantų vykdytas represijas neatsako. Ne Lietuva jas inicijavo ir ne Lietuvos pareigūnai jas vykdė. O tie lietuviai ir nelietuviai, kurie talkino okupantams, vykdant represijas, atsako asmeniškai. Kaltinti dėl jų lietuvių tautą irgi neišeina, nes tauta jų tam darbui nerinko ir represijoms vykdyti neįgaliojo. Tad dabartinei nepriklausomai Lietuvai ir lietuvių tautai negalima primesti kolektyvinės atsakomybės ir už sovietmečio laikų kvazivalstybėje, vadintoje Litovskaja SSR, vykdytus okupacinės valdžios nusikaltimus, nors kolaboravimas su sovietiniais okupantais buvo nepalyginamai masiškesnis nei su naciais.

Dar keisčiau atrodo Lietuvos vadovų atsiprašinėjimai dėl Lietuvos teritorijoje nacių organizuotų ir vykdytų žydų žudynių. Atsiprašinėti Lietuvos vardu yra nei šis nei tas. Tada reikėtų atsiprašinėti ir dėl sovietmečiu vykdytų trėmimų. Atsiprašyti ir dėl Lietuvos mafijozų – daktarinių, tulpinių, agurkinių, „Vilniaus brigados“ ir kt. – kruvinų darbelių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Juo labiau, kad tie „darbeliai“ buvo daromi jau esant nepriklausomai Lietuvai. Tai negi dėl jų kalti Lietuvos prezidentai, premjerai ir pati lietuvių tauta ar Lietuvos valstybė?

Galima suprasti ir besipiktinančius Seimo nario Arūno Gumuliausko rezoliucijos projektu: jei Lietuva bus paskelbta neatsakinga už jos teritorijoje vykdytą holokaustą, tai kas tada privalės mokėti kompensacijas už sovietų ir nacių čia atimtą ar sunaikintą žydų turtą?

„Pilsudskis – Lietuvos gelbėtojas“

„Nuo Lenino paspęstų pelėkautų (Rusijos-Lietuvos taikos sutarties 1920 m. – A.B.) išgelbėjo Pilsudskis, sutriuškinęs bolševikus prie Varšuvos…“ – teigia kai kurie istorikai ir jų sekėjai. (Beje, įdomu, kokie Lenino „pelėkautai“ 1920 m. buvo paspęsti Estijai sutartyje su Rusija vasario 2 d. ir Latvijai sutartyje rugpjūčio 11 d.?).

„Jei ne tuchačevskininkų pralaimėjimas prie Varšuvos 1920 m. rugpjūtį, Lietuva jau tada būtų sovietų okupuota“. Galima ginčytis, „kas būtų, jei būtų“, tačiau gerai žinom, kas buvo – Pilsudskis netrukus ėmė gelbėti pačią Lietuvą nuo… lietuvių. „Išgelbėjo“ Vilnių bei gerą trečdalį Lietuvos, nes Vilniuje esą lenkų buvę daugiau nei lietuvių. Ir kaip dabar paaiškėjo, želigovskinis Vilniaus „gelbėjimas“ buvo suderintas su Kremliumi ar net jo inspiruotas, t.y. buvo gautas pažadas, kad Lenkijos hibridinio karo su Lietuva Maskva „nematys“ ir į jį nesikiš. Želigovskio „maištas“ Rusijai buvo didžiausia Pilsudskio paslauga – Maskva buvo suinteresuota Baltijos regiono silpninimu ir džiūgavo, kad tai padaryta ne Rusijos, o Lenkijos veiksmais, kurie visiškai sužlugdė Antantės planuoto penkiašalio aljanso – Lenkijos-Lietuvos-Latvijos-Estijos-Suomijos karinės sąjungos – galimybę, nes tokia sąjunga yra neįmanoma, jei viena jos narė yra agresorė kitai narei. (Kaip reaguotų, pavyzdžiui, dabar Ukraina, jei Rusija, aneksavusi Krymą, pasiūlytų su ja sudaryti karinę sąjungą?) Keista dėl tokio tuometinio Lenkijos geopolitinio aklumo ir neišmanymo, bet dar keisčiau, kad dabar šis Rusijos-Lenkijos projektas yra teisinamas, juo net didžiuojamasi.

Pralaimėjimas prie Varšuvos nė kiek nesumažino Rusijos pastangų susigrąžinti buvusias carinės imperijos teritorijas. Tos pastangos Estijoje vos nesibaigė bolševikiniu puču 1924 m. Lietuvoje jas nutraukė 1926 m. kariuomenės įvykdytas perversmas.

Kur toji paralelė?

„Varšuvos stebuklo“ ir Pilsudskio liaupsės Lietuvoje skamba ciniškai. Visai kaip bolševikų ciniškos pasakos, jog Lietuvą (ir Rytų Europą) nuo Hitlerio ir nacių išgelbėjo „stebuklas prie Stalingrado“, paskui „stebuklas prie Kursko“ ir kiti stalininiai „stebuklai“ bei pats draugas Stalinas. Jei ne jis ir jo „stebuklai“, esą nebūtų nei Lietuvos (SSR), nei lietuvių kalbos, nei pačių lietuvių. Irgi iš serijos „kas būtų, jei būtų“. Toks buvo anuometinis „teisingųjų“ istorikų ir politrukų naratyvas, kuriuo, beje, teisinta ir ilgalaikė sovietinė okupacija – lietuviai esą iš dėkingumo už išgelbėjimą turį paklusti išgelbėtojams ir jų tvarkai.

Dabartiniai „teisingieji“ istorikai ir politrukai (atsiprašau – politologai) rusiškąjį naratyvą pakeitė lenkiškuoju, kuriuo teisina ir buvusią Vilniaus okupaciją, ir dabartinius jos recidyvus, ir beprecedentį Lenkijos politikų kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus, įstatymų leidybą bei konstitucines normas. O lietuviai, atsidėkodami už „Varšuvos stebuklą“, turį paklusti išgelbėtojams ir jų reikalaujamai tvarkai. Deja, tai nepanašu nei į draugystę, nei į lygiavertę partnerystę, nes susidaro įspūdis, kad, skirtingai nuo Latvijos ar Estijos, Lietuva pradėta traktuoti vos ne kaip septynioliktoji Lenkijos vaivadija.

A. Butkus.