„Trakų žemė“ Lentvario Lietuvos partizanus globoja iki jų paskutinio atodūsio. Ir niekas kitas. Fakto absoliutas.

Partizano portretas

Prisiminkime į dausas išėjusį  Stanislovą Budėną ir neseniai 90-metį atšventusį Kostą Žukauską. Liūdnai šiandien širdimi kenčiame skausmingą  netektį dėl poeto ir Lietuvos partizano Stasio Kuodzevičiaus. Jis jaunajai Lietuvai paliko poezijos knygą, kurioje pasakė  tiesą, baimingai kitų poetų ar žurnalistų vengiamą. Išmanė poetinį jambą, mokėjo ir kitas eilėraščių kirčiuotes. Tai, pasak Stasio Kuodzevičiaus, yra auka Tėvynei, kuri vis blaškosi tarp praeities ir dabarties, ir klupdama eina į šviesą ir tiesą, prašoma kiekvieną rytą Vinco Kudirkos „Tautiškos  giesmės,“ tapusios Respublikos himnu talentinga lietuviška melodija. Stasys – aukos didi asmenybė, kuriai prilygsta mūsų mieste tik Kosto Žukausko kovinė fortūna.

Po dviejų monstrų (Vokietijos ir SSRS – red. pastaba) karo, suguldžiusio milijonus jaunų žmonių, Stasys Kuodzevičius drąsiai išėjo į  dzūkų mišką su ginklu, nukreiptu į okupantą, tvirtose rankose. Nors nebuvo jokios vilties. Jis buvo išduotas, o Onuškio atvirame teisme pasmerktas sušaudymui. Vilniaus NKVD rūsiuose laikytas tris mėnesius mirtininkų kameroje blogomis sąlygomis. Įsivaizduokite, ką jautė jaunasis dzūkas dieną ir naktį tardomas. Galų gale mirties  bausmė buvo pakeista Sibiro katorga. Po imperinių melo ir represinių audrų jis grižo į Lentvarį. Buvo uždaro būdo. Pralinksmėjo, kai iš tolimo Sibiro parsigabeno sūnus su žmona. Tyliai užgeso, išsekęs po fizinių ir dvasinių kančių, kurias, pavadinkime, poeto ir politinio kalinio negyjančiomis žaizdomis. Dabar poeto vėlė – laisva, stojusį prieš Dievo teismą, kuriame nebus nuosprendžio. O pats Stasys liks ir toliau Lentvario tremtinių bendruomenės garbės nariu.

Jonas POČEPAVIČIUS,