Algimantas Čekuolis Trakuose. Andriaus Mažeikos nuotr.
Su giliu liūdesiu pranešame, kad š. m. balandžio 4 d., eidamas 94-uosius metus, mirė ilgametis LRT laidų vedėjas, žurnalistas, 22 knygas išleidęs rašytojas, keliautojas, gidas Algimantas Čekuolis.
Algimantas Jurgis Čekuolis gimė 1931 m. lapkričio 10 d. Panevėžyje. 1948 m. baigė Vilniaus suaugusiųjų gimnaziją, 1953 m. – Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutą. 1953–1964 m. dirbo žvejybos laivuose jūreiviu, tapo vidutiniojo tralerio bocmanu. 1964–1967 m. dirbo vertėju Kuboje, ten 1966 m. baigė vakarinę Johno Reedo kalbų mokyklą. 1969–1973 m. dirbo Maskvos naujienų agentūros korespondentu Kanadoje, ten lankė prancūzų kalbos kursus. 1975–1979 m. vadovavo tos pačios agentūros biurui Portugalijoje, 1981–1986 m. Ispanijoje.
Grįžęs į Lietuvą, 1986–1992 m. buvo laikraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiasis redaktorius. 1988 m. buvo išrinktas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. Po metų buvo išrinktas SSRS liaudies deputatų suvažiavimo deputatu, juo buvo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Buvo vienas iš Kovo 11-osios Akto signatarų.
1992-aisiais A. Čekuolis tapo Vilniaus universiteto dėstytoju, Komunikacijos fakulteto studentams dėstė bendravimo ir derybų meną. 1995 m. Lietuvos televizijoje (LRT) pradėjo vesti laidą „Popietė su Algimantu Čekuoliu“. LRT dirbo 22 metus.
Algimantas Čekuolis yra parašęs 22 knygas, parengęs daugybę publikacijų. Kaip prozininkas debiutavo 1957 m. pasakojimų knyga „Per tris vandenynus“. Vėliau pasirodė daugybė kitų, kaip pats autorius įvardijo, faktų prozos knygų: apybraižų ir apsakymų rinkinys „Perkūnas netrenkia į laivą“ (1959), kelionės apybraiža „Tylos takais“ (1960), apybraižų rinkinys „Noriu grįžti į Kubą“ (1965), „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“ (2009, 2010, 2011; parengė L. Paškevičienė), „Staigmenos ir kiti žinomi dalykai“ (2010, 2011, 2012, 2013; parengė L. Paškevičienė), „Šešios progos numirti“ (2011, 2013, 2016; parengė L. Paškevičienė), „Faktai ir šypsenos“ (2012, 2013, 2014, 2016; parengė L. Gadeikis), „Mūsų slaptieji ir dramblys bute“ (2013; parengė L. Gadeikis), „Generolo „Sena Karvė“ istorija“ (2014, 2016; parengė L. Gadeikis), „Apie jūreivius: jų meilės ir kitos tikros istorijos“ (2016), „Iš ko šaiposi pasaulis“ (2015, 2016; parengė L. Gadeikis), „Šešios progos numirti“ (2017), „Salos ir jų žmonės“ (2017, 2018), „Šiaurės pašvaistė naujagimiui“ (2020) ir paskutinioji Algimanto Čekuolio knyga, kurią pristatė kaip tikrąją savo istoriją, „Medinė kaukė“ (2023). Autorius manė, kad faktų proza itin patraukli šiuolaikiniam skaitytojui: „Informacinių technologijų amžius reikalauja glaustumo ir konkretumo. Faktų prozai nereikia išvadų – jas pasidaro pats skaitytojas. Būtent taip rašo ir pasakoja neprilygstamas pasaulio įvykių ir mokslo naujovių stebėtojas“.
Viename iš interviu Algimantas Čekuolis yra minėjęs, kad laiko save profesionaliu rašytoju: „Manau, kad esu profesionalas. Rašau kas dieną, norma – trys puslapiai. Kitą dieną net du iš jų suplėšau ir išmetu. Taip susidaro 365 arba daugiau puslapių per metus. To per daug, tad reikia vėl trumpinti per pusę. Tą ir darau.“ Meninei literatūrai priskirtinas savo knygas Algimantas Čekuolis itin vertino ir brangino. Kaip meninės literatūros kūrėjas, autorius debiutavo fantastine pasaka „Keturi žiemos vėjai“ (1963, 2013). Vėliau pasirodė novelė „Legionierius“ (1971). Po kelių dešimtmečių pertraukos kuriant publicistinę literatūrą, autorius grįžo prie meninės prozos apsakymų ir apysakos knyga „Vyriški žaidimai“ (2002, 2004, 2005). Po jos pasirodė rinkinys „Teisuolių vakarienė“ (2018), kuriame buvo skelbiamos keturios naujos apysakos apie realius įvykius ir pakartojama apysaka „Legionierius“, tada išleistos trumposios prozos knygos „Anselmo Kuntaplio nuotykiai“ (2019), „Kur velnias nešioja“ (2019).
Dvi Algimanto Čekuolio knygos yra išleistos Brailio raštu: „Generolo „Sena Karvė“ istorija“ (2014) ir „Faktai ir šypsenos“ (2015).
1959 metais Algimantas Čekuolis buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Algimantas Čekuolis 2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2002 m. jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius, 2003 m. – Portugalijos Nuopelnų ordino Komandoro kryžius, jam taip pat įteiktas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos medalis.
Reiškiame nuoširdžią užuojautą velionio artimiesiems, kolegoms, bičiuliams.
Atsisveikinimas su velioniu vyks 2025 m. balandžio 5 d. (šeštadienį) nuo 15 iki 21 val. ir balandžio 6 d. nuo 9 iki 15 val. Vilniaus laidojimo rūmų 6 salėje (Olandų g. 22, Vilnius). Urna su palaikais išnešama balandžio 6 d. 15 valandą. Urna su palaikais bus laidojama Vilniaus miesto Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje (Karių kapų g. 11, Vilnius).
Lietuvos rašytojų sąjungos informacija
