Romualdas Firkovičius, 2013 m.
Nėra Lietuvos karaimų bendruomenėje žmogaus, kuris nepažinotų Romualdo Firkovičiaus, nors pats jis niekada nenorėjo būti nei matomas, nei žinomas. Jis yra be galo daug nuveikęs ir visos Lietuvos, ir savo tautos istorijos tyrimų labui, bet pats taip manyti nebuvo linkęs. Kuklumas, drovumas, delikatumas buvo jo pagrindiniai bruožai santykiuose su žmonėmis. Gal dėl to, kad daugiau buvo įpratęs bendrauti su knygomis, senais rankraščiais, plunksnakočiu ir popieriaus lapu? Čia atsiskleidė kiti jo bruožai – begalinis kruopštumas, reiklumas ir atsakingumas. Iš teksto, kurį buvo parašęs Romualdas, negali išmesti nė vieno žodžio, nes nereikalingų tiesiog nėra. Gal dėl to rašė nelengvai, dėdamas, kaip pats sakydavo, žodžius į sakinį, kiekvienam parinkdamas tinkamą vietą ir suteikdamas tiksliausią prasmę.
Negali sakyti, kad Romualdas neturėjo draugų, bet tiesiog nemėgo tuščiažodžiavimo ir bergždžio, jo akimis žiūrint, laiko leidimo. Niekada pats neieškojo jokios draugijos. Net tada, kai draugai siūlydavosi ateiti jį pasveikinti ar šiaip užsukti pavakaroti, sunku būdavo išgauti Romo sutikimą. Tik vyresniosios sesers Lidijos iškeptą pyragą ar kibinus retkarčiais sutikdavo paimti. Teisybė, pastaraisiais gyvenimo mėnesiais, kai buvo priverstas palikti savo „celę“ Vilniuje ir apsigyventi Trakuose, kur jį prižiūrėjo sesuo Lidija ir seserėčia Eugenija, kur ir oras gaivesnis, sutikdavo, kad pasivaikščioti Galvės ežero pakrantėmis jį lydėtų vaikystės draugas Juozas Firkovičius. Vasarą lankė karaimų kalbos mokyklos vakarinius susibūrimus, ateidavo į pamaldas Trakų kenesoje, leisdavosi atvedamas į kokias iškilmes. Bet visa tai buvo greičiau išimtis iš viso jo ligšiolinio gyvenimo, praleisto daugiausia vienišybėje, tarp knygų ir rankraščių.
Kol buvo gyvas jo vyresnysis brolis Mykolas, jiedu bendraudavo nagrinėdami ir ginčydamiesi įvairiais karaimikos klausimais, ypač po Atgimimo, kai diskusijos pamažu ėmė virsti kūnu ir Romualdas atviriau galėjo skelbti tai, ką buvo sukaupęs anksčiau. Šifruojant pageltusius rankraščių puslapius Romualdas buvo nepamainomas autoritetas ir pagalbininkas. Patarimų, rašydamos karaimų kultūros istorijos klausimais, nuolat kreipdavomės į Romualdą –ir mano dukra Karina, ir aš – juk niekas geriau už jį neišmanė senuose foliantuose sukauptos medžiagos, niekas nežinojo mintinai tiek įvairiausių mūsų istorijos datų ir vardų.
Romualdas buvo tikra karaimų istorijos, kultūros ir kalbos enciklopedija. Kiekvienas – mokslininkas ar studentas, rašantis apie karaimus, informacijos be jokio atlygio sėmėsi iš Romualdo žinių lobyno. Nė vienas šiandien gyvenantis karaimas negali pasigirti tokiu žinių bagažu, kokį buvo sukaupęs Romualdas, nors publikacijų šiais klausimais jis nėra parengęs labai daug. 1968 m. jis parašė straipsnius Karaimika Lietuvoje (Muziejai ir paminklai), Karaimų medžiaginės kultūros elementai Lietuvos miesteliuose ( Miestelis), o 1975 m. drauge su kolega istoriku V. Raudeliūnu straipsnį Teisinė karaimų padėtis Lietuvoje (XIV–XVIII a.) (Socialistinė teisė, 1975), kuriuo, beje, iki šiol remiasi mokslininkai ir publicistai.
Vėliau jis rūpinosi savo dėdės, vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus (1897–1982) archyvu, sutvarkė ir suregistravo karaimų vyriausiojo dvasininko prof. Hadži Serajos Chano Šapšalo archyvą, esantį Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių bibliotekoje ir parengė apie jį pranešimą konferencijai (1991). Jis taip pat parengė straipsnį Lietuvos karaimų rankraščiai, kuris buvo atspausdintas pirmojoje Rytų problemoms tirti Lietuvoje skirtoje knygoje Orientas (1991), pranešimą Prof. Ananjašo Zajančkovskio laiškai prof. Serajai Chanui Šapšalui (1993), skirtą konferencijai „Kipčiakų tiurkų Orientas Lietuvoje (Istorija ir tyrimų perspektyva)“, straipsnį Apie Lietuvos karaimų literatūrą Lietuvių literatūros enciklopedijai (2001 m.). Švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ąsias metines 1997 m. už nuopelnus karaimikos tyrimų srityje Romualdas Firkovičius buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Pagrindinė jo profesinės veiklos sritis – įvairus istorinis Lietuvos valstybės palikimas ir jo parengimas spaudai. Dirbdamas Lietuvos centriniame valstybiniame istorijos archyve, jis 1962–1963 m. surado keturis M. K. Čiurlionio laiškus M. K. Oginskiui, kurie kartu su komentarais buvo paskelbti žurnale Советская музыка (Tarybinė muzika, 1968). Jis taip pat aprašė Dvarų ir giminių fondus Centriniame valstybiniame istoriniame archyve ir paskelbė šią medžiagą žurnale Muziejai ir paminklai (1967), parengė grafų Tiškevičių giminės (Kraštotyra, 1971) ir Gorskių (herbo Nalenč) giminės dokumentinę medžiagą (Lietuvos istorijos metraštis,1973), aprašė Bartkuškio popieriaus dirbtuvės (1765–1832) istoriją (Lietuvos archyvai,1988). Vienas stambiausių ir reikšmingiausių Romualdo Firkovičiaus (drauge su V. Raudeliūnu) darbų yra Lietuvos teisės paminklų serijos I-oji knyga Biržų dvaro teismo knygos (1620–1745), išleista Vilniuje 1982 m.
Nuoseklesnis istorinių šaltinių skelbimas pradėtas įgyvendinti po Nepriklausomybės atkūrimo. Sukaupta patirtis, visų regiono kalbų mokėjimas, gilus dalyko išmanymas, begalinis kruopštumas – garantija, kad viskas bus padaryta kokybiškai – visos šios Romualdo profesinės savybės buvo neįkainojamas lobis, kurio kolegos istorikai negalėjo neįvertinti, ir Romas buvo įtrauktas į naujus darbus.
Jis dalyvavo ruošiant spaudai tokias knygas: Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, t.1–6 (1991-2008), Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. (2001), Žagarės dvaro teismo knygos (1670–1751)(2003), Breslaujos dekanato vizitacija 1782-1783 m., atlikta Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio parėdymu ( 2008). Ypač svarbus ir sudėtingas darbas buvo Lietuvos metrikos knygų parengimas ir leidimas. Kartu su savo nuolatiniu bendraautoriumi dr. Algirdu Baliuliu Romualdas parengė ir išleido Lietuvos metrikos knygas 1995–2005 m.: Knyga Nr.1 (1380–1584). Užrašymų knyga 1, Knyga Nr. 8 (1499–1514). Užrašymų knyga 8, Knyga Nr. 52 (1569–1570). Užrašų knyga 52, Knyga Nr. 556 (1791–1792). Viešųjų reikalų knyga 35. Už tuos darbus visas autorių kolektyvas, taip pat ir Romualdas Firkovičius, 1998 m. buvo apdovanotas Lietuvos mokslo premija.
Romualdas Firkovičius gimė 1933 metų vasario 24d. Trakuose Anos ir Josifo Firkovičių šeimoje. Jo tėvas dirbo pašto buhalteriu. Be to, buvo karaimų bendruomenės dvasinės valdybos narys ir iždininkas, o vėliau – bendruomenės pirmininkas. Šeimoje visada labai rūpestingai buvo sergėjamos tautinės tradicijos ir puoselėjama tautinė dvasia, visi vaikai su tėvais ir seneliais kalbėdavo tik karaimiškai, nors visi mokėjo ir rusiškai, ir lenkiškai. Net pirmąsias lietuvių kalbos pamokas visi buvo gavę iš senelio, kuris buvo dirbęs valstybės tarnautoju įvairiose Lietuvos vietose – Biržuose, Upytėje, Panevėžyje, Ariogaloje.
Romualdas buvo ketvirtas, jauniausias vaikas šeimoje, kur jau augo dvi vyresnės seserys ir brolis. Jo vaikystė buvo nelengva, nes anksti susižalojo koją, o vos šešerių neteko tėvo. Šeima niekada nebuvo turtinga, o dabar jos materialinė padėtis ypač pasunkėjo. Tačiau nepaisant to, visi trys jaunesnieji vaikai baigė aukštąjį mokslą ir pasižymėjo kiekvienas savo srityje bei karaimų bendruomenės veikloje.
Romualdas mokėsi Trakų pradinėje mokykloje, vėliau – progimnazijoje ir Trakų mokytojų seminarijoje. Ją baigęs (tuo metu ji jau buvo pavadinta Trakų pedagogine mokykla), 1953 m. jis įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto istorijos specialybę. Baigęs universitetą, Romualdas 15 metų dirbo Lietuvos centriniame valstybiniame istorijos archyve vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, o nuo 1972 m. – Paminklų konservavimo (restauravimo) instituto istoriku. 1992 m. jis buvo pakviestas į Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyrių kaip specialistas archeografas, o nuo 2003m. pagal sutartis rengė ir redagavo įvairius Istorijos instituto leidžiamus šaltinius. Nors Romualdo Firkovičiaus darboviečių sąrašas nėra ilgas, bet aukščiau išvardinti darbai yra labai svarbūs ir vertingi. Apie tai liudija ir faktas, kad jis figūruoja ir tarp žymiausių Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtpenkmečio asmenybių (žr. 25 Nepriklausomybės metai. Asmenybės. II dalis, 2015, psl. 365).
Senus dokumentus Romualdas suvokė ne tik kaip praeities gyvenimo, istorijos liudininkus, bet ir kaip estetinio pasigėrėjimo šaltinius. Nieko nuostabaus – juk kadaise žmonių kalba buvo žymiai vaizdingesnė ir pakilesnė, tačiau neturintis estetinio jausmo žmogus paprastai to ir nepastebi. Ypatingas Romualdo estetinis jausmas, kuris vėliau pasireiškė visur – ir keliaujant po Kaukazą, Krymą, Vidurinę Aziją, ir skrupulingai renkantis drabužius, ir rašant mokslinius straipsnius, rūpestingai ieškant kuo tiksliausių žodžių, ir skaitant bei žavintis poezija, kuri lydėjo jį visą gyvenimą, formavosi nuo mažens tėvų namuose. Čia visada skambėjo karaimiška daina ir muzika. Romualdas grojo įvairiais styginiais instrumentais, ypač mylėjo smuiką ir klasikinę muziką. Gal dėlto dažniausiai būdavo susimąstęs ar užsisvajojęs, nežinantis, kad mes visada didžiavomės juo ir jo darbais. Pasitraukęs iš šio pasaulio lapkričio 17 d., jis toks ir liks mūsų atmintyje – kukliausias darbštusis Trakų karaimų bendruomenės narys, sugebėjęs iš archyvų glūdumos iškelti į dienos šviesą galybę vertingos istorinės medžiagos, pasišventęs savo tautai ir mylėjęs visus be išlygų.
Romualdo Firkovičiaus ir Vytauto Raudeliūno parengtos knygos viršelis
Dr. Halina KOBECKAITĖ
