Kraujo tyrimai yra vieni pagrindinių tyrimų, kurie atskleidžia pacientų sveikatos būklę. Visgi jų rezultatus supranta retas, dėl ko žmonės atskuba pas gydytojus jau nusistatę sau net onkologines ligas. Laboratorinės medicinos gydytoja Eglė Marciuškienė paaiškina, kodėl kraują tyrimams reikia imti iš venos, kas daro įtaką rezultatams ir kaip juos reikia vertinti.
Sveikatos priežiūros tinklo „Antėja“ gydytoja E. Marciuškienė pastebi, kad dažniausiai šeimos gydytojai pacientams skiria bendrąjį kraujo, gliukozės ir cholesterolio kiekio kraujyje nustatymo, biocheminius kraujo tyrimus. Be šių tyrimų pasaulyje dar dažnai atliekami CRB (C-reaktyvinis baltymas), bendras šlapimo bei glikuoto hemoglobino tyrimai.
Gydytoja pabrėžia, kad neatliekant kraujo tyrimų laiku, tai gali kainuoti brangiausią turtą – sveikatą. Atlikus tyrimus per vėlai ar netinkamu metu, tikroji diagnozė gali likti nenustatyta. Todėl labai svarbu stebėti kraujo rodiklius ir bent kartą per metus atlikti pagrindinius tyrimus, o jų rezultatuose nevertinti vienkartinių pakitimų ir stebėti bendrą dinamiką kasmet.
„Klinikinių laboratorinių tyrimų rezultatai yra labai svarbūs diagnozuojant, stebint ligas, skiriant gydymą ir vykdant ligų atranką bei stebėseną. Net 70–80 proc. diagnostinių sprendimų yra pagrįsti laboratorinių tyrimų rezultatais. Pagrindinė laboratorijos užduotis yra teisingai ir laiku atlikti pacientui paskirtus tyrimus. O gydytojų užduotis yra parinkti tinkamus tyrimus ir vėliau gautus jų rezultatus tinkamai interpretuoti.
Tačiau būtent šis interpretavimas yra viena sunkiausių užduočių, nes vertindamas gautų tyrimų rezultatus gydytojas ne tik turi atsižvelgti į klinikinę situaciją, bet ir turi žinoti bei mokėti paaiškinti galimas patologinių rezultatų atsiradimo priežastis, taip pat pateikti pacientui rekomendacijas dėl papildomų laboratorinių tyrimų“, – aiškina E. Marciuškienė.
Gydytojai vertina visą „dėlionę“
Ji taip pat pastebi, kad pacientai neretai bando kraujo tyrimų rezultatus interpretuoti patys, be gydytojo konsultacijos, o po to ateina pas specialistus galvodami, jog serga onkologinėmis bei kitomis sunkiomis ligomis. Taip nutinka dėl to, kad kiekvieną tyrimo elementą žmonės stebi atskirai, nesuprasdami, jog reikia vertinti visumą.
„Tai turi daryti tik kvalifikuoti bei kompetentingi gydytojai, kurie turi žinių ir supranta, jog nuokrypiai rezultatuose dar nėra viskas. Svarbiausia suprasti, kodėl tie nuokrypiai atsiranda – kaip neužtenka tik vienos detalės, kad galėtume sudėti visą dėlionę, taip yra ir su žmogumi. Jis yra visuma, visos organizme vykstančios reakcijos yra susijusios. Galiausiai, vieni sutrikimai gali „užvesti“ ištisus procesus, kurie išbalansuoja organų sistemų veiklą.
Medicinoje nėra nė vieno tikslaus šablono, pagal kurį reikėtų vertinti tyrimus. Kiekvieno asmens organizmo pokyčiai gali būti individualūs, neretai iškraipomi turimų ligų ar kitų organizmo veiklos sutrikimų. Tai labai svarbu paaiškinti ir pacientui, kad būtų užkirstas kelias savidiagnostikai ir savigydai“, – pasakoja gydytoja.
Gydytojo misija yra susirinkti išsamią informaciją apie paciento sveikatą, gyvenimo būdą, šeimos ir artimųjų sveikatą, ligas dar prieš paskiriant tam tikrus kraujo tyrimus. Kartais, sako E. Marciuškienė, pacientai yra linkę nutylėti tiesą apie organizmo sutrikimus bei įvairius simptomus, gyvenimo įpročius, nes jaučia gėdą ar kitus nemalonius jausmus kalbėdami šia tema.
„Nutylėjus įvairias detales, atlikti tyrimai ne visada parodys tikrąją paciento sveikatos būklę. Ieškodami priežasties, kodėl kai kurie rodikliai yra ne normos ribose, ir neturėdami išsamios informacijos apie pacientą, gydytojai gali išklysti iš tinkamo kelio ieškodami ligos šaknų.
Galime paskirti neteisingus tyrimus ir eikvoti laiką ne paciento naudai, skirti neteisingą gydymą, kuris daro ne tik emocinę, bet ir materialinę žalą žmogui. Todėl reikia nebijoti atėjus pas specialistą nuoširdžiai išsakyti visą turimą informaciją, kad medikas galėtų kuo greičiau ir efektyviau padėti“, – perspėja ji.
Skirtumai tarp tyrimų iš venos ir piršto
Atliekant kraujo tyrimus, geriausia kraują imti iš venos, sako E. Marciuškienė. Dauguma kraujo tyrimų yra patikrinti atliekant juos iš veninio kraujo, veninės kraujo plazmos ar serumo. Tačiau beveik nėra duomenų apie sveiko žmogaus „normą“ kapiliariniame kraujyje (imant iš piršto).
„Kapiliarinio kraujo paėmimo metu gaunamas santykinai mažas kiekis kraujo, kurio gali neužtekti visiems pageidaujamiems tyrimams atlikti. Skirtingi analizatoriai naudoja skirtingą mėginio kiekį, todėl kraujo paėmimo metu sunku nuspėti poreikį. Jeigu tyrimo metu įvyksta klaida, dažniausiai nebelieka mėginio tyrimui pakartoti.
Neretai nepavyksta paimti pakankamai kapiliarinio kraujo dėl to, kad kraujas blogai teka (kapiliarai susitraukia dėl šalčio, nuo streso, iš baimės), greitai sukreša“, – atkreipia dėmesį gydytoja.
Taip pat, aiškina gydytoja, imant kapiliarinį kraują dažnai tenka pirštą paspausti, pamasažuoti ir dėl to mėginys atsiskiedžia audinių skysčiu. Dėl to pakinta medžiagų koncentracija – galima gauti klaidingai žemus rezultatus arba klaidingai aukštus rezultatus.
„Taip pat gali būti pažeidžiamos kraujo ląstelės ir suirti eritrocitai, kas gali stipriai iškreipti kai kurių tyrimų rezultatus. Kartais iš tokio kraujo nebeįmanoma atlikti tyrimo. Taip pat šitaip suaktyvinami krešėjimo procesai ir krešėjimo rodikliai kraujyje bus netikslūs“, – įspėja gydytoja E. Marciuškienė.
