Semionas Voronovas, beveik devynerius metus dirbęs pedagogu Vilniaus ir Trakų rajonuose, iš Lietuvos į Vokietiją išvyko vedinas paprasto, žmogiško tikslo – nepriklausyti įvestai santvarkai ir užsidirbti. Ilgą laiką Lietuvoje besimokęs ir dirbęs pedagogas niekaip nepritapo prie tuometinės įvestos santvarkos šalyje. Spaudė ir maži socialinio pedagogo atlyginimai, neteikę jam nei dvasinio, nei materialaus džiaugsmo. Daugelis jį vadino nelojaliu realybei, bet jis tokiu ir nenorėjo būti. Jau devynioliką metų Hamburge gyvenantis ir dirbantis lietuvis jaučiasi daugiau atradęs, nei praradęs, tačiau vis vien – ne savo rogėse.
Nuo pradžių. Iš kokio Lietuvos krašto esi kilęs?
Esu šiaulietis. Likau ištikimas savo gimtajam kraštui – čia įgyjau ir socialinio pedagogo specialybę, tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute (dabartiniame Šiaulių Universitete).
Kokius darbus teko dirbti Lietuvoje?
Įgyjęs aukštąjį išsilavinimą devynerius metus mokytojavau Trakų, Vilniaus rajonuose ir Vilniaus mieste. Prieš išvykstant i Vokietiją teko padirbėti ir gidu – tapau pagalbininku į Lietuvą atvykstantiems turistams. Taigi, savo gimtąjį kraštą pažįstų gan gerai.
Kelintais metais ir ko pastūmėtas išvykai iš Lietuvos?
Galimybė išvykti Iš Lietuvos pasitaikė 1996 metais. Į Vakarus (Vokietija) vykau vedinas žingeidumo ir siekio užsidirbti – tikėdamasis geresnių finansinių galimybių gyvenime.
Kodėl Vokietija? Hamburgas?
Į Vokietiją vykau visiškai nemokėdamas vokiečių kalbos, bet kaip byloja liaudies išmintis: „Nežinai kur rasi ir kur pamesi“. Teisybę pasakius, tai Hamburge gyveno mamos pažįstama, kuri palengvino mano emigranto dalią – padėjo neprarasti orientacijos ir matyt, vilties, atvykus į naują man šalį. Viską nulio pradėti buvo pakankamai sunku, atsižvelgiant į tai, kad atvykau čia būdamas 36 metus sovietinėje santvarkoje augęs žmogus.
Koks buvo pirmasis tavo darbas Hamburge? Ar lietuviškasis profesinis mentalitetas artimas vokiškajam?
Pradžioje lankiau daug orientacinių kursų, teko dirbti įvairius darbus – nuo ūkvedžio benamių prieglaudoje, laiškanešio, bibliotekininko, pardavėjo iki socialinio darbuotojo. Lietuviškasis mentalitetas, o ypač sąlygojamas sovietinės praeities, žinoma skyrėsi nuo vokiškojo. Tačiau lyginant su slaviškuoju – skirtumai įveikiami. Pabaltyjo šalys visada buvo savo mentalitetu artimesnės Vakarams.
Kaip tave priėmė vokiečiai? Ar greitai pritapai prie šios bendruomenės?
Pritapti prie vokiečių visuomenės nebuvo sunku, galbūt dėl mano laisvamaniškos mąstysenos, komunikabilumo ir noro pažinti kitą kultūrą, jokiais būdais neišsižadant savosios.
Su kuo buvo sunkiausia susitaikyti gyvenant ir dirbant čia?
Niekada nesijaučiau esantis „savo rogėse“. Matyt buvau ir esu pernelyg prisirišęs prie Tėvynės.
Lietuvis lietuviui draugas, ar priešas? Ar ištiesė pagalbos ranką tautiečiai, kai to labiausiai reikėjo?
Apie tautiečius spręsti yra sunku, nes visokių žmonių yra ir visokių žmonių reikia. Pagalbos, tiesą pasakius, pas nieką ir neprašiau – į tautiečius niekad nesikreipiau, nes gyvenu sulyg, amžiną jam atilsį, tėvelio žodžiais: „Nebūk niekam skolingas ir niekam neskolink“. Tačiau tai tik mano nusistatymas.
Kiek likai artimas savo šaliai? Ar priklausai šiame mieste aktyviai veikiančiai „Hamburgo lietuvių bendruomenei“? Kuo ši bendruomenė užsiima?
Pirmaisiais metais gyvenimo Vokietijoje (1997), nepaisant griežtos pasienio kontrolės, važinėdavau į Lietuvą dažniau – bent du kart per metus – švęsti Šv.Kalėdų ir vasaros atostogoms. Dabar Lietuvoje lankausi perpus rečiau – vieną kartą metuose (vasarą). Dvasiškai niekada ir nenutolau nuo Lietuvos. O tautiškumui palaikyti, žinoma, bendrauju su Hamburgo lietuvų bendruomene, šoku lietuvių liaudies šokių kolektyve „Gintaras“, lankausi (dalyvauju) tautiečių rengiamuose renginiuose (vasario 16-osios, kiti minėjimai). Manau ne įrašas pase ir tuščias, šiaudinis patriotiškumas yra svarbiausia. Svarbiausia yra indėlis į savo lietuvybę.
Ar kadanors svarstei galimybę grįžti atgal į Lietuvą?
Noras ir tikimybė sugrižti į gimtąją Lietuvą buvo ir yra – šios galimybės tikrai neatmetu, bet šiuo metu, lydimas įvairių priežasčiu, deja, tiesiog negaliu.
Ačiū už pokalbį.
Semionas
Kalbino Evelina KISLYCH
Semiono Voronovo nuotr.
