Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) generalinė direktorė Eglė Radišausienė

Užimtumo tarnybos (UT) duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje buvo 13,5 tūkst. bedarbių su negalia – 30 proc. mažiau nei 2021 m. pradžioje. Tačiau gerėjančia situacija džiaugtis neskubama, mat Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) planuoja dar vieną neįgaliųjų užimtumą paliesiančią reformą.

Remiantis praėjusių metų pabaigoje Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) paskelbtais apklausos rezultatais, laisvų darbo vietų skaičius šalyje gerokai lenkia oficialią statistiką – net 92 proc. apklaustų įmonių susiduria su darbuotojų trūkumu.

„Visoje rinkoje trūksta darbuotojų – ne tik kvalifikuotų, bet ir neturinčių kvalifikacijos. Žiūrint į UT registruotus darbo pasiūlymus, akivaizdu, kad dominuoja pagalbinio darbo pasiūlymai. Vis dėlto realaus darbo rinkos paveikslo neturime – ne visos įmonės registruoja laisvas darbo vietas UT, ieško darbuotojų pačios, dažnu atveju pasitelkdamos privačias įdarbinimo agentūras ar platformas“, – komentuoja Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) generalinė direktorė Eglė Radišauskienė.

Pasak jos, darbuotojų trūkumą būtų galima spręsti ne vien įdarbinant esamus šalyje bedarbius ar pritraukiant specialistus iš užsienio, bet ir aktyviau integruojant į darbo rinką negalią turinčius ir vyresnio amžiaus asmenis bei jaunimą.

„Ne vienerius metus kalbame apie negalią turinčių asmenų sėkmingesnę integraciją į darbo rinką, tačiau sunkią negalią turinčių asmenų įdarbinimas yra labai vangus. Viena iš to priežasčių – trūkstama kvalifikacija, arba darbo rinkos poreikio neatitinkanti kvalifikacija. Sėkmingą neįgaliųjų integraciją užtikrintų lėšų mokymuisi skyrimas, aktyvi jų įtrauktis į kvalifikacijos kėlimo ar įgijimo procesą, darbas su įmonėmis, kurioms trūksta konkrečių profesijų darbuotojų“, – vardija E. Radišauskienė.

Pašnekovės teigimu, sprendimai turėtų būti kompleksiniai – tam reikalingas ir valstybės institucijų įsitraukimas į darbo rinkoje trūkstamų specialistų parengimą, ir tikslinga parama verslui bei patiems negalią turintiems darbuotojams.

„Viskas stringa dėl neįgaliųjų menkų galimybių įgyti išsilavinimą ir nepakankamo dėmesio šiai asmenų grupei. Visi sutaria, kaip svarbu padėti neįgaliesiems, bet žmonės pasigenda realios pagalbos. Dalis asmenų su negalia savarankiškai integruojasi į darbo rinką, nepriklausomai nuo turimos negalios, kitai, deja, didžiajai daliai yra reikalinga pagalba: vienu atveju tai – žinios, kitu atveju – aplinkos pritaikymas, trečiu – materialinė parama ir darbo užmokestis. Tik subalansavus visoms pusėms priimtinus sprendimus galime pasiekti konkrečių rezultatų“, – sako LVK vadovė.

Būsimą reformą vertina atsargiai

UT duomenimis, 2021 m. virš 7,7 tūkst. neįgaliųjų pradėjo dirbti pagal darbo sutartis, apie 2,5 tūkst. pradėjo veiklą pagal verslo liudijimus, o 1,5 tūkst. ėmė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Vis dėlto neįgaliųjų užimtumas gerėjo ne visose srityse – praėjusiais metais 21 įmonei netekus socialinės įmonės statuso, jose dirbančių neįgaliųjų taip pat sumažėjo trečdaliu. 2020 m. socialinėse įmonėse dirbo 9 tūkst. neįgaliųjų, po metų jų skaičius sumažėjo iki 6 tūkst. Praėjusių metų pabaigoje socialinėse įmonėse dirbo vos 4,5 tūkst. negalią turinčių žmonių.

SADM planai naikinti socialinių įmonių įstatymą yra vertinami nevienareikšmiškai – ar šiuo metu dirbantys neįgalieji nebus išstumti iš darbo rinkos?

„Naikinti galima viską, tik klausimas, ar tai prisidės prie asmenų su negalia įdarbinimo ir ar turime kitas alternatyvas, kur šie žmonės bus įdarbinti. Prieš priimant sprendimus, reikėtų įvertinti, ką pasiūlysime negalią turintiems asmenims, pavyzdžiui, neregiams ir silpnaregiams, kokios tai bus darbo vietos, kur jos bus. Jei planuose turėtume aiškias priemones, kas perims šiuo metu socialinėse įmonėse dirbančius darbuotojus, kiek jiems bus sukurta naujų darbo vietų, būtų aiškiau, įmonės galėtų tam pasiruošti. Ministerija juk pati darbo vietų neįsteigs“, – pabrėžia E. Radišauskienė.

Pasak jos, planai integruoti neįgaliųjų užimtumo modelį į Užimtumo įstatymą turėtų padėti aiškiai reglamentuoti valstybės pagalbą neįgaliesiems viename teisės akte. Esminis klausimas – ar neįgalieji turės realias galimybes pasinaudoti siūloma pagalba.

„Iš reformos tikimasi turėti realias darbo vietas ir ženkliai didesnį įdarbintų asmenų su negalia skaičių. Tad į visą procesą būtina įtraukti ir verslą, kuriantį tas darbo vietas, taip pat mokslo įstaigas, ruošiančias būsimus specialistus. Daug neįgaliųjų dirba valymo sektoriuje, kur reikalinga nekvalifikuota darbo jėga, bet kaip pasieksime, kad būtų kuriamos darbo vietos kvalifikuotiems darbuotojams, kurie gautų orų darbo užmokestį? Atsakymo kol kas aš nematau“, – pastebi LVK generalinė direktorė.

Pasigendama ne tik verslo skatinimo kurti darbo vietas neįgaliesiems, bet ir didesnės neįgaliųjų motyvacijos integruotis į darbo rinką.

„Neįgaliesiems būtina teikti visokeriopą pagalbą, kad jie jaustųsi saugūs ir nebijotų dirbti, drąsiai mokytųsi ir būtų savarankiški priimti sprendimus. Juk verslui yra svarbu, kad darbuotojai turėtų kvalifikaciją, darbui tinkamas kompetencijas. Žinoma, verslui svarbi ir darbuotojo kaina, aplinkos įrengimas, saugių ir sveikų darbo sąlygų užtikrinimas, tą irgi būtina įvertinti, bet pirmoje vietoje turėtų būti neįgaliųjų kompetencijos“, – sako E. Radišauskienė.

 Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) generalinės direktorės Eglės Radišauskienės komentaras