Lentvario pradinės mokyklos direktorė Živilė Barkauskaitė. Asmeninė nuotr.

Pareigybė „direktorius“, „vadovas“ visada įpareigoja, nejučia priverčia labiau pasitempti, įsitempti, o kalbant – labiau rinkti žodžius. Tačiau naujoji Lentvario pradinės mokyklos direktorė Živilė Barkauskaitė greitai „nuleidžia ant žemės“: „atėjusi čia dirbti, iš karto paprašiau, kad kolektyvas mane vadintų vardu. Savo pareigas aš žinau, jos yra įrašytos dokumentuose, o aš turiu vardą. Į kitas pareigas užimančius žmones, pavyzdžiui, valytoją, kiemsargį ar pan., mes nesikreipiame jas įvardindami, o kreipiamės vardu. Tad mano atvejis toks pat“.

Ir iš tiesų pareigų „išnykimas“ tarsi sukuria jaukesnę, betarpiškesnę atmosferą, santykį, leidžia geriau pažinti žmogų ir kolegą. Tad taip jaukiai prie kavos puodelio ir pasikalbėjome su naująja Lentvario pradinės mokyklos direktore visai „nedirektoriškame“, o jaukumu ir pasakiško grožio amarilių pripildytame kabinete. Į šį pokalbį kviečiame ir „Trakų žemės“ skaitytojus.

 

Živile, kaip jaučiatės? Ar jau apsipratote su naujomis pareigomis?

Mano oficiali pirmoji darbo diena buvo lapkričio 4-oji. Jau trečią dieną sulaukiau klausimo, kaip jaučiuosi. Labai gerai prisimenu savo atsakymą: „Man atrodo, kad aš čia esu seniai“. O po pusantro mėnesio, sulaukusi vėl to paties klausimo, atsakiau taip: „Ačiū likimui, jaučiuosi savo vietoje“. Nepaisant to, kad iššūkių yra tikrai nemažai, darbas vadybine prasme yra naujas, bet aš noriu čia būti (juokiasi).

Jeigu norite čia būti, vadinasi, matote ir kažkokių tikslų, turite siekių, viziją, ką ir kaip norite padaryti?

Kalbant apie mano vidinę viziją ji tikriausiai bus vienokia, kalbant apskritai apie mokyklos viziją, ji labiau būtų orientuota į ugdymo kryptį.

Mūsų strateginis planas, kuriame įrašytas meninio ugdymo krypties stiprinimas, galioja paskutinius penktus metus. Pabuvusi čia du mėnesius, supratau, kad mes tos krypties nelabai realizuojame. Todėl jau prieš Naujus metus inicijavau ir pradėjau kalbėti su kolektyvu, kur link mes norime keliauti. Paprašiau mokytojų apie tai pamąstyti. Taigi, šios ugdymo krypties ieškosime drauge ir kokia ji bus, tai – ne tik direktoriaus nuomonė, bet ir tų žmonių, kurie paskui ir realizuos tą ugdymo kryptį nuomonė.

Kalbant apie mano pačios tikslą, pirma mintis ir buvo: ateiti, pamatyti, paliesti, užuosti, pajusti ir dar kokius metus turbūt liesiuos prie visokių dalykų ir atrasiu vis kažką naujo ir įdomaus. Tačiau mano pirminis tikslas, su kuriuo atėjau, kaip aš juokauju, kokia gera mokykla bebūtų, norisi tapti dar geresniu tos mokyklos variantu. Augti. Taip pat labai kreipiu dėmesį į kolektyvo bendravimo, bendradarbiavimo ir vidinės komunikacijos kultūrą. Siekiau ir sieksiu, manau, ir ateityje šitos minties neatsisakysiu – tapti mokyklos bendraminčiais, bendrakūrėjais kalbant apie bet kurią sritį. Net jeigu ir personalas neprisideda prie ugdymo, jis vis tiek yra svarbus visai bendrakūrai.

Kalbant apie dar vieną tikslą – ieškoti naujovių, kurias galėtume pritaikyti čia ir dabar. Pavyzdžiui, atnaujinti su emociniu intelektu susijusių prevencinių programų diegimą, pergalvoti pamokas, ieškoti būdų, kurie būtų pritaikyti visiems mokiniams, nes nori nenori pokyčiai egzistuoja.

Aišku, dar vienas tikslas – įveikti iššūkius (šypsosi).

Jūsų atėjimas dirbti į Lentvario pradinę mokyklą, yra kardinalus Jūsų karjeros posūkis. Živile, ar galėtumėte „Trakų žemės“ skaitytojams trumpai pasakyti, kokiose srityse esate anksčiau dirbusi ir kodėl sugalvojote ateiti dirbti į pradinę mokyklą?

Mano bazinis išsilavinimas yra pradinio ugdymo pedagogika. 1996 metais baigusi tuometį Pedagoginį universitetą, pradėjau dirbti pradinio ugdymo mokytoja. Tais pačiais metais įstojau į magistrantūrą, socialinę pedagogiką. Tada tai buvo dar labai nauja specialybė, buvau gal tik antra karta, kuri ją pasirinko studijuoti. Taigi, turiu socialinio pedagogo magistro laipsnį. Padirbėjau mokykloje, stojau į doktorantūrą, nes maniau, kad reikia mokytis toliau. Tačiau tai buvo klaida, nes įstojau per anksti – pati nesupratau, ko aš dar noriu. Tad doktorantūros studijas pabaigiau, bet disertacijos taip ir neparašiau. O neparašiau dėl to, kad prasidėjo europiniai projektai, į kuriuos aš nėriau. Nes man vis tik arčiau širdies vadybiniai darbai.

Dar bestudijuojant doktorantūroje, buvau pakviesta dėstyti universitete. Todėl, suprasdama, kad negalėsiu sėdėti ant dviejų kėdžių, palikau mokyklą ir nuo 2001 iki 2021 metų dėsčiau įvairiose aukštosiose mokyklose – Lietuvos edukologijos universitete, Mykolo Riomerio universitete, Vilniaus kolegijoje.

Lentvario pradinės mokyklos direktorė Živilė Barkauskaitė apibūdina save kaip žaismingą,
labai mėgstančią žaisti ir sužaidybinti visas sudėtingas situacijas

Paskui gavau pasiūlymą dalyvauti Trakų istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotojo muziejinei ir kultūrinei veiklai konkurse. Laimėjusi jį, padirbėjau muziejuje kelerius metus, bet supratau, kad noriu pokyčių, kitų veiklų, nes šią poziciją jaučiausi „išaugusi“. Kaip tik tuomet radau skelbimą dėl konkurso Lentvario pradinės mokyklos direktoriaus pozicijai užimti. Laimėjau konkursą ir grįžau į mokyklą. Labai tuo džiaugiuosi, nes būtent pradinių klasių vaikai dar yra tie, kuriems dar gali būti autoritetu, kuriuos gali apsikabinti, jie dar yra nuoširdūs, nesugadinti – man visada patiko darbas su vaikais. Pavyzdys iš dabartinės mano kasdienybės: nors Lentvario pradinėje mokykloje dar dirbu gana trumpai, bet, norėdama pasiekti vietą ar tikslą, kur ėjau, galiu jo per pertrauką ir nepasiekti, nes išėjusi į koridorių iš karto būnu apsupta vaikų, kuriems reikia apsikabinti, pasikalbėti, juos reikia išklausyti (juokiasi). Keista, bet šių laikų vaikai – neišmylėtų vaikų karta… Jiems tiek reikia meilės, šilumos, apsikabinimų. Ir kas yra keisčiausia, kad ne mergaitėms, o berniukams viso to reikia! Ketvirtokai, vos ne lygūs su manimi, ateina, padeda galvą ant krūtinės ir stovi apsikabinę, valgykloje valgau – ateina, apsikabina.

Liūdina tai, kad šiuolaikiniams vaikams trūksta meilės ir šilumos?..

 

Liūdna. Taip, psichologiškai labai liūdna. Taip kad, kol lipa vaikai ant kelių ir nori meilės, rodykit, duokit jiems jos. Tai yra normalu. Vaikai tokiu būdu ieško ryšio. Mūsų visuomenėje įprasta, kad berniukams nuolat sakoma „būk vyras“, „tu negali verkti“, o jiems lygiai taip pat labai reikia meilės, švelnumo. Negailėkime šių jausmų vaikams – jie nieko nekainuoja.

 

Živile, Jūs tiek laiko pradirbote tarp suaugusių ir atėjote dirbti į pradinę mokyklą. Nors Jūs sakote, mylite vaikus, bet vis tiek, ar neišsigandote, nepasigailėjote savo pasirinkimo po pirmųjų dienų? Turiu minty, dėl didelio vaikų keliamo triukšmo, darbų gausos…

Pirmą mėnesį aš to triukšmo net ir negirdėjau. Dabar jau girdžiu ir suprantu, kada jau yra pertrauka, bet aš jį toleruoju. Aišku, jeigu dirbčiau klasėje, būtų visai kitaip, nes yra visai kitoks nuovargis, kitokios atsakomybės, ženkliai didesnės negu vadovo pozicijoje. Klasės vadovo pozicija man yra šventa ir kiekvienam mokytojui aš pastatyčiau po paminklą. Kaip sakoma, būkim biedni, bet teisingi – tėvai šiais laikais labai reiklūs, dažniausiai jie mato tik savo vaiką ir jo poreikius. Taip, aš pavargstu, bet aš turbūt pavargstu nuo kitų dalykų.

Živilės Barkauskaitės sutažo dirbiniai

Atvirai pasakius, man pačiai labai sunku grįžti po tiek metų universitetuose ir darbo muziejuje, po kitokio darbo ritmo. Nes dabar mano darbo ritmas apskaičiuojamas pamokomis – nuo pamokos iki pamokos – tad veiklos planavimo procesas yra šiek tiek kitoks.

Bendraudama su vaikais aš stengiuosi į juos žiūrėti kaip į lygiaverčius žmones. Jeigu būna koks nors pasiutėlis, tai sakau jam: „Žiūrėk, aš su tavimi dabar kalbuosi kaip su suaugusiu žmogumi. O kaip kalbasi suaugę žmonės? O kaip kalbasi mažvaikiai?“ – tiesiog bandau jiems parodyti, kad jie patys yra atsakingi už savo elgesį. Aišku, visokių situacijų būna.

Minėjote, jog jau esate susitikusi su kolektyvu, mokyklos bendruomene. Ar jie kokius nors savo lūkesčius, norus, pageidavimus, pretenzijas Jums jau išreiškė?

Taip, nuo pirmos savaitės turime nerašytą susitarimą – ketvirtadieniais po pamokų rengiame susirinkimus, susimatymus. Jų metu aš stengiuosi labai mažai kalbėti, nebent reikia pasakyti kokią nors svarbią informaciją. Visą kitą laiką aš klausiu kolektyvo, ką jie mano vienu ar kitu klausimu, kokį vienokios ar kitokios problemos sprendimo būdą mato, ką siūlo – tiesiog bandau įtraukti į mokyklos bendrakūrą. Nes, kaip suprantu, iki šiol kolektyvas nebuvo į tai įtraukiamas.

Tad mūsų pirmas susitikimas ir buvo apie tai, ko tikiuosi, ko pageidauju, ko paprašyčiau, ką pasiūlyčiau, galėjo būti keliamas asmeninis klausimas man ir pan. Visiems buvo labai keista, kai aš paprašiau susėsti į ratą – tuomet vyrauja visai kita susitikimo atmosfera ir tonas.

Aptarėme kelias sritis – išorinė ir vidinė komunikacija, įsitraukimas į darbo grupes, IT sritis, biblioteka ir valgykla. Kolektyvas buvo suskirstytas į grupes ir norėjau, kad man papasakotų, kokias problemas tose srityse mato patys darbuotojai, nes aš – naujas žmogus, nieko nepažįstu, todėl noriu žinoti. Tada kita užduotis buvo, kaip Jūs siūlytumėte įveikti tas problemas ir ko Jūs norite. Iš tiesų gavau labai gerų pasiūlymų. Jie ne tik atitiko ir mano matymą, bet buvo net ir viršijantys jį. Pavyzdžiui, išeinančioji direktorė skyrė kabinetą mokytojų kambariui, tačiau jis nebuvo labai tinkamas. Sulaukiau pasiūlymo tą kabinetą pakeisti kitu. Pergalvojau. Mintis buvo puiki. Mokytojai patys labai jaukiai ir maloniai įsikūrė (atsinešė baldus, kilimą, kitus reikalingus dalykus), susitvarkė mokytojų kambarį ir turi dabar vietą, kur gali ateiti, šiek tiek atsipūsti, atsigerti kavos, taip pat yra numatytos darbo vietos, kurios dar kol kas nėra įrengtos, bet bus ateityje.

Živilės Barkauskaitės sutažo dirbiniai

Dar vienas dalykas – ilgą laiką kopijavimo, spausdinimo popierius buvo perkamas iš tėvų fondo lėšų. Dabar to daryti nebereikės, nes yra nupirkta visiem metams iki rugsėjo mėnesio. Ne tik popierius, bet ir kitos darbui reikalingos priemonės – pieštukai, tušinukai, lipni juosta ir pan.

Atmosfera kolektyve ir tai, kaip jaučiasi mokytojas, vaikams ir jų gerovei, mano nuomone, turi labai didelės įtakos. Tad, kaip suprantu, šioje vietoje pokyčiai prasidėjo. Ar bus kokių nors pokyčių ugdymo ir kitose srityse?

Kai ateini į naują vietą, visada galvoji, kad viską darysi kūrybiškai, bet paprastai darbas prasideda nuo paprastų ūkiškų darbų. Bet aš džiaugiuosi, kad jie pajudėjo. Taip pat labai džiaugiuosi, kad jau esame įsigiję ir nuo vasario mėnesio pradėsime mokytis naujos prevencinės programos, nes pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patvirtintas naujas programas, mūsų turimos programos yra skirtos vaikams tik nuo antros klasės. Todėl dabar mes išsirinkome naują rimtą programą „Lions quest“. Nuo vasario prasidės mokymai pedagogams, o kovą jau bandysime dirbti su vaikais, išsibandyti, kaip jos veikia, įeiti į vėžes. Nuo rugsėjo jau startuosime pilnu tempu.

Taip pat startuos nauja internetinė mokyklos svetainė, kuri bus ženkliai pažangesnė. Nes dabartinė neatitinka jokių reikalavimų. Labai visų atsiprašau, kad informacija nėra atnaujinama – įsigijus paslaugą svetainė yra tvarkoma ir nedelsdami informuosime apie jos atnaujinimus, informacijos pasiekiamumą.

Kita vieta, kur norėtųsi teigiamų pokyčių – valgykla. Daug buvo skundų, kad vaikai nevalgo. Pati ėjau, valgiau kartu su vaikais, aiškinausi, kodėl nevalgo. Įvedėme šiokių tokių pakeitimų – atsirado pjaustytų šiaudeliais agurkų, morkų, paprikų, morkytės maišeliuose, vaisių įvairovė, maisto kokybė – vaikai pradėjo geriau valgyti, nes ir mokytojos pradėjo juos raginti. Ateityje norėčiau, kad valgykloje būtų įvestos ir atsiskaitymo kortelės – tai yra patogiau; apskritai einame skaitmeninio raštingumo link. Taip, jie gali jas pamesti, bet vaikai turi mokytis. Kitas dalykas – jeigu vaikas valgo mokykloje ir palieka čia pelną, vadinasi, iš tų pinigų mokykloje turi atsirasti kažkokia įranga, vanduo koridoriuose – ir tai bus padaryta.

Taip pat sporto salėje artimiausiu metu atsiras dar dvi šoninės laipynės, bokso kriaušė, vaikams su specialiaisiais poreikiais – sūpynės, lizdai ir t.t.

Tad kad ir kaip norisi pakilti į aukštesnes žurnalo „Reitingai“ pozicijas, bet pirmiausiai pokyčiai turi prasidėti pagal Maslow piramidę nuo įprastų fizinių poreikių tenkinimo (juokiasi).

Džiaugiuosi, kad neišsibėgiojo kolektyvas. Atsisveikinome su dviem žmonėmis – mokinio padėjėja ir vienu techninio personalo darbuotoju, bet daugiau darbuotojų atėjo – dvi mokinio padėjėjos, psichologė, kiemsargis, kalbamės su logopedu, ieškome dar mokytojų padėjėjų.

O ar yra dalykų, kuriuos galbūt norėtumėte pakeisti, patobulinti, bet jie priklauso ne vien nuo Jūsų?

Turime lūkesčių – norėtųsi turėti lauko klasę. Buvau susitikime Trakų rajono savivaldybėje. Tad šito dalyko tikrai jau prašiau.

Neturime apsaugos kamerų. Ant naujo priestato, kur yra įsikūrusi sporto salė, kameros yra, bet ant senojo – ne ir dalis mokyklos teritorijos kol kas nėra stebima. Todėl reikėtų įsirengti apsaugos kameras dėl vaikų saugumo, nes greitu metu bus pradėta eksploatuoti naujoji aikštelė.

Asmeninio albumo nuotr.

Taip pat prašėme, kad būtų baigti įrenginėti kondicionieriai, nes dalyje klasių trečiame aukšte jie jau yra, o dalyje dar trūksta. Kaip žinia, pavasarį ir anksti rudenį čia būna iš tiesų labai karšta – kartais net iki 37 laipsnių karščio.

Turime lifto šachtą, bet neturime lifto, pritaikyto neįgaliesiems. Todėl, kai buvau savivaldybėje, prašiau, kad jis būtų įrengtas, nes turime mokykloje neįgalių vaikų.

Ieškome sprendimų dėl vaikų pavėžėjimo ar pasiėmimo, nes nuolat susidaro spūstys atvežus vaikus į mokyklą ar pasiimant iš jos. Automobilių stovėjimo aikštelė būna pilna, Fabriko g., kur buvo privažiavimas, jo nebebus, nes dabar ten – šaligatvis, Mokyklos g. – didelės duobės ir balos… Laukiu vizito pas Lentvario seniūną, gal pavyks kartu su juo rasti kokį nors sprendimą.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad aš tikiu vaikais, tėvais, mokytojais ir savimi, kad per kažkurį laiką pavyks susitvarkyti tam tikrus dalykus.

Kalbėjote apie kolektyvą, jo pasipildymą. O kaip Jūs pati jaučiatės – ar priėmė Jus kolektyvas, bendruomenė, ar vis dar tyrinėja?

Tikrai žinau ir tikrai mačiau iš akių, pajaučiau iš kai kurių kolegų, kad kai kurie iš karto priėmė – tokių buvo ne vienas ir ne du. Tačiau yra dar ir dabar tokių, kurie tyrinėja. Gal jau dabar mažiau tų nebylių klausimų, kas čia bus ir lyg tą kontaktą pavyko sušvelninti arba užmegzti. Mano galva, ne koletyvas pas mane turėjo ateiti, o aš pas juos atėjau, ir aš darau viską, kad eičiau pas juos, kad aš būčiau su jais, kad parodyčiau, kokie jie man yra svarbūs, lygiaverčiai proceso dalyviai.

Živile, palikime darbus nuošalyje. Leiskite susipažinti su Jumis ne kaip su vadove, o kaip su asmenybe. Žinau, kad save apibūdinti visada yra labai sunku, bet vis dėlto kokią save matote Jūs? Esate užsiminusi, jog vaikystėje buvote aktyvi, žingeidi, mėgote krėsti eibes. Tačiau tikriausiai amžius ir pareigos privertė susitupėti?..

 

Taip, liepė susitupėti, o širdis vis tiek šaukia, kad dar bėk, lėk (juokiasi). Kai reikia susipažinti ir save apibūdinti, kartais žaidžiu tokį žaidimą: vardas ir pavardė prasideda tam tikromis raidėmis. Pagal jas sugalvojau būdvardžius, kurie galėtų geriausiai mane apibūdinti. Tikrai esu žingeidi, žaisminga – labai mėgstu žaisti ir sužaidybinti visas sudėtingas situacijas, t.y. įtraukti žmones į tuos „žaidimus“, nors jie to ir labai nenori. Dar iš Ž raidės apie save galėčiau pasakyti, kad kartais esu žiopla (juokiasi). Iš B raidės, kas labiausiai man tinka – esu bendraujanti. Beje, dėl ko neparašiau daktaro disertacijos – su knygomis nepabendrausi. Vis tik aš esu santykio žmogus, man reikia ryšio, dviejų krypčių eismo, man reikia išgirsti kito žmogaus istoriją.

Mėgstu dainuoti, lankau chorą, tai dar iš B raidės tiktų, kad esu balsinga (juokiasi). Bet kokiu atveju čia, mokykloje, aš jaučiuosi gerai.

Kaip jau užsiminėte, vienas iš Jūsų hobių ir laisvalaikio praleidimo būdų yra dainavimas, choras. O ką dar mėgstate veikti laisvalaikiu? Gal turite kokių nors neįprastų pomėgių, veiklų?

Mėgstu skaityti. Jeigu knyga įdomi, vadinasi, namuose visi lieka nevalgę, namai netvarkyti ir su knyga aš galiu praleisti kiaurą parą. Yra buvę atvejų, kai miegoti nueita penktą, o kartais ir visai nenueita, bet tai ypatingai reti atvejai. Ir turiu tokią savybę, kad jeigu patiko knyga, aš perskaitysiu visas to rašytojo knygas, kurios yra lietuvių kalba. Tokių rašytojų yra jau ne vienas. Beje, atradau, kad žmonės išpardavinėja knygas, tai prieš porą savaičių iš paštomato pasiėmiau dvi dideles dėžes knygų (juokiasi).

Man taip pat patinka rankdarbiai. Vieni iš jų – sutažo dirbiniai. Tai labai daug kantrybės, laiko ir kruopštumo reikalaujantys rankdarbiai.

Asmeninio albumo nuotr.

Kiti hobiai – teatras, plaukimas baidarėmis, renginių organizavimas, pavyzdžiui, įdomesnių gimtadienių artimiesiems, bet dabar tam trūksta laiko ir gal kažkiek išsisėmiau arba reikia pailsėti.

Galiu pasakyti, kad labai nemėgstu gaminti valgyti, eiti į parduotuves. Įdomiausia parduotuvė man – knygynas. Ten galiu praleisti daug laiko.

Tiesa, pirmadieniais ir trečiadieniais mokausi, tobulinu anglų kalbos žinias, nes pagrindinė mano kalba yra vokiečių.

O tam kad neprarasčiau gebėjimų, kas antrą antradienį Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centre pagal projektą „Kompleksinės paslaugos“ (KOPA) konsultuoju moteris, patyrusias fizinį ar psichologinį smurtą artimoje aplinkoje arba esančias krizinėje situacijoje.

Žodžiu, visos mano dienos užimtos (juokiasi).

Baigiantis mūsų pokalbiui ir prasidėjus Jūsų naujam gyvenimo etapui, ko norėtumėte palinkėti sau?

Dažniau sustoti, save sulaikyti nuo karštligiškumo ir neapgalvotų sprendimų. Taip pat labai palinkėčiau ramybės.

O ko palinkėtumėte savo mokyklos bendruomenei?

Bendrystės. Nebūtina žiūrėti viena kryptimi, bet būtina eiti šalia arba turėti dviejų krypčių eismą, t.y. ir aš noriu gauti, ir aš noriu duoti – kalbėtis, bendrauti, bendradarbiauti, nes vienas lauke – ne karys. Tikrai ne.

Živile, labai dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu, kad Jūsų užsibrėžti norai pasiektų tikslą bei nepristigtų ryžto bei kantrybės jiems įgyvendinti.

Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ