Dažnas Trakų gyventojas, bendraujantis su karaimais, yra matęs savo kaimyno rankose gražų ant blizgaus popieriaus išspausdintą žurnalą Awazymyz (Mūsų balsas). Patys karaimai irgi visada smalsiai laukia pasirodant naujo žurnalo numerio, nes žino, kad jame ras ką nors įdomaus pasiskaityti apie Lucko–Haličo, Trakų ar Krymo karaimų bendruomenių istoriją bei dabartį. Kada ir kaip atsirado šis žurnalas, kaip jis funkcionuoja šiandien?

Žurnalas „Awazymyz“

Man pačiai teko ne kartą įvairiais aspektais rašyti apie karaimų spaudą. Didesnį straipsnį ta tema esu paskelbusi antrojoje Žurnalisto žinyno knygoje, išleistoje Viliaus Užtupo leidykloje Vilniuje 1996 m. Praėjus 20-čiai metų ir sukaupus daugiau žinių, atėjo laikas kai ką pataisyti ir papildyti. Pvz., išaiškėjo, kad pirmuoju karaimišku periodiniu leidiniu laikytinas rankraštinis satyrinis Kryme leistas ir platintas laikraštėlis Davul (Būgnas,1864–1872). Jo leidyba sietina su radikaliu Krymo karaimų jaunimo judėjimu Kara sakal (Juodos barzdos), priešpastatančiu save konservatyviajai bendruomenės daliai Ak sakal (Baltos barzdos). Žinoma, ši informacija yra svarbi ir įdomi, bet, antra vertus, Davul buvo tik perrašinėjamas, neperiodinis. Tad periodinės spaudos pradininku laikytinas tik sąlyginai. Tikru pirmuoju spausdintu karaimų periodiniu leidiniu neabejotinai yra žurnalas Karaimskaja žiznj (Karaimų gyvenimas), pasirodęs Maskvoje 1911 m. ir ėjęs ten dvejus metus.

Maskviškio žurnalo tęsiniu tapo Vilniuje 1913–1914 m. leistas žurnalas Karaimskoje slovo (Karaimų žodis). Jo leidimą akivaizdžiai paskatino visoje Europoje prasidėjęs tautinio atgimimo judėjimas, pasireiškęs ir tarp Vilniuje gyvenusių tautinių mažumų. Vilniuje tuo metu buvo nemažas ir karaimų inteligentijos būrys, ir jie buvo pajėgūs imtis šio darbo, nors profesionalių literatų, žurnalistų nebuvo. Deja, Pirmasis pasaulinis karas šį svarbų darbą nutraukė.

Žurnalo „Awazymyz“ viršelis

Kai 1919–1920 m. m. karaimai ėmė grįžti po evakuacijos namo – į Trakus, Vilnių ir Panevėžį, jie pradėjo rūpintis ne tik savo organizacijų atkūrimu, bet ir spauda. 1924 m. Vilniuje lenkų kalba buvo pradėtas leisti žurnalas Myśl karaimska (Karaimų mintis), ėjęs čia iki 1939 m. Nuo 1932 m. žurnalas tapo Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos organu. Nors minėti žurnalai ėjo lenkų ar rusų kalbomis, juose buvo spausdinama ir originali karaimų autorių kūryba, parašyta karaimų kalba. Panevėžyje tarpukariu karaimiškai buvo leidžiamas žurnalas Onarmach (Pažanga,1937–939), o Lucke – Lucko–Haličo karaimų kalbos dialektu Karaj awazy (Karaimų balsas, 1931-1938). Visuose šiuose leidiniuose būdavo nuolat pabrėžiama, kaip svarbu išsaugoti gimtąją kalbą ir tautinį tapatumą, nes šie du dalykai tarp savęs labai glaudžiai susiję.

Atsitiko taip, kad po Antrojo pasaulinio karo visi profesionalūs karaimai tiurkologai apsigyveno Lenkijoje: akademikas Ananjašas Zajončkovskis (1903–1970) ir docentas Aleksandras Dubinskis (1924–2002) Varšuvoje, docentai Vlodzimiežas Zajončkovskis (1914–1982) ir Zigmuntas Abrahamovičius (1923–1990) – Krokuvoje. Vilniuje buvo likęs tik vyriausiasis karaimų dvasininkas prof. Seraja Šapšalas, kuris po karo, jau antrą kartą atsisakęs ganytojiškų pareigų, dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute moksliniu bendradarbiu. Jo autoritetas tiurkologijos baruose nesumažėjo ir apie tai liudija gausi jo korespondencija su Lenkijoje dirbusiais mokslininkais karaimais, kvietimai į įvairius tiurkologinius renginius Maskvoje. Tačiau Lietuvoje karaimikos studijų nebebuvo likę, o jis vienas negalėjo jų atstoti. Didelių akademiko Zajončkovskio pastangų dėka Varšuvoje 1947 ir 1948 m. dar pavyko išleisti du paskutinius žurnalo Myśl Karaimska numerius, o po to karaimiška spauda, nebefinansuojama, niekieno viešai nebepalaikoma, nustojo ėjusi. Laikas nacionalinėms kultūroms ir jų raiškai nebuvo palankus nei Lenkijoje, nei Lietuvoje.

Nepaisant Lenkijoje esančių tiurkologų karaimų profesionalumo ir pastangų, vis dėlto nuoseklių karaimikos tyrimų ir ten nebuvo gausu: vienintelis stambesnis šios srities darbas anuo laikotarpiu buvo Ananjašo Zajončkovskio 1961 m. anglų kalba paskelbta studija Karaims in Poland (Karaimai Lenkijoje). Kiti autoriai apsiribodavo atskirais straipsniais, pranešimais konferencijose, o dažnai vietoje karaimų istorijos ir kalbos tyrimų objektu pasirinkdavo kitų tiurkų tautų kultūrą. Teisybę pasakius, šiandien turime būti jiems dėkingi ir už tokio pobūdžio darbus, nes Lietuvoje negalėjo būti nieko panašaus. Padėtis į gerąją pusę Lenkijoje ėmė keistis prasidėjus Solidarumo judėjimui. Pirmoji kregždė buvo 1987 m. išleista Pienienžno (Pienięžno) vienuolių Verbistų dvasinėje seminarijoje surengtõs karaimų istorijai skirtos mokslinės konferencijos medžiaga, pavadinta Karaimi (Karaimai). Gerokai vėliau, 1994-aisiais, minint Aleksandro Dubinskio 70 metų sukaktį, Varšuvoje buvo išleista didelės apimties jo mokslinių darbų rinktinė Caraimica. Ši knyga iki šiol daugeliui tyrėjų yra parankinė, nes šalia vertingų autoriaus straipsnių joje paskelbta daug bibliografinės medžiagos, Trakų karaimų patarlių ir priežodžių bei keli tekstai karaimų kalba.

O XX amžiaus pabaigoje atėjo eilė ir periodikai.

Žurnalo „Awazymyz“ viršelis

Jei apie aukščiau minėtą pirmąjį rankraštinį karaimišką žurnalą Kryme Davul nerašiau savo 1996 metų straipsnyje dėl to, kad dar neturėjau apie šį faktą pakankamai medžiagos, tai apie žurnalą Awazymyz (Mūsų balsas) rašyti negalėjau, nes jo dar nebuvo. O dabar jam jau beveik praėjo trisdešimt metų, ir jis turi savo istoriją. Ją nagrinėdama suradau tokį įdomų, gal net truputį mistinį faktą: visų anksčiau leistų karaimiškų periodinių leidinių (išskyrus Panevėžio žurnalą Onarmach) buvo išleista po 12 numerių. O dabar Lenkijoje gyvenančių karaimų organizacijų leidžiamas žurnalas Awazymyz yra 12-tas karaimiškas

periodinis leidinys. Anokia, žinoma, čia mistika, bet aptikus tokius neįprastus sutapimus maga į juos atkreipti dėmesį…

Turbūt ir patys Awazymyz leidėjai, sumaketavę žurnalą 1999 m. rugsėjo mėnesį, dar nebuvo tikri, kad šiandien maketuos jau 58-tąjį jo numerį.

Nors mintis leisti periodinį leidinį tarp Lenkijoje gyvenančių jaunosios kartos karaimų kartas nuo karto vis įgaudavo materialų pavidalą, pvz., 1979 m. tarp karaimų buvo platinami du Marko Firkovičiaus kseroksu padauginti laikraštėlio Coś (Kažkas) numeriai, po dešimties metų – 1989 m. vienas žurnalo Awazymyz numeris, tikras periodinis leidinys galėjo pasirodyti tik tada, kai buvo gautas finansavimas jo leidybai. Be to, Varšuvos, Krokuvos, Poznanės, Torunės bei Vroclavo universitetuose atsirado mokslininkų (tiek karaimų, tiek lenkų), kurie savo mokslinius tyrimus siejo su karaimika. Tai be galo svarbus faktorius, nes neturint autorių, joks leidinys negali pasirodyti.

Žurnalas, pradžioje atrodęs kaip labai kuklus pusės A4 formato 20-ties puslapėlių juodai baltas sąsiuvinėlis, ilgainiui virto gražiu, rimtu, gerai iliustruotu, 500 egzempliorių tiražu leidžiamu kokių 2 spaudos lankų apimties žurnalu, platinamu tarp Lenkijoje ir Lietuvoje gyvenančių karaimų. Beje, savo amžių žurnalo leidėjai skaičiuoja ne nuo mano minėto 1999 m. išleisto ir po to jau be pertraukos ėjusio leidinio, o nuo to pirmojo nedidelio leidinuko 1989 m., nors per tą dešimt juos skiriančių metų niekas nebuvo išleista. Leidėjai deklaruoja, kad iki 2003 m. žurnalas buvo leidžiamas nereguliariai, 2004–2005 m. jis pasirodydavo kas pusmetį, o nuo 2006 m. leidžiamas kas ketvirtį. 2009 m. buvo išleistas žurnalo priedas rusų kalba Наш голос (Mūsų balsas), kurio sudarytoja ir redaktorė buvo trakietė Tatjana Maškievič.

Žurnalo Awazymyz vyriausioji redaktorė – Lenkijoje gyvenančių Karaimų sąjungos pirmininkė Mariola Abkovič. Be jos į redakcinį komitetą įeina Adamas Dubinskis ir Anna Sulimovič. Būtina pažymėti, kad visi trys leidėjai yra karaimai, turintys ne tik filologinį, bet ir specialų orientalistinį išsilavinimą: Anna Sulimovič yra tiurkologė, vertėja, puikiai mokanti turkų kalbą, o Adamas Dubinskis – arabistas. Be to, abiejų tėvai taip pat buvo tiurkologai ir yra nemažai nusipelnę karaimikos studijoms. Be šių trijų autorių, pateikiančių daugiausia straipsnių, žurnalui daug rašo istorikas dr.

Žurnalo „Karaimskoje slovo“ viršelis

Mariušas Pavelecas, daugiau besidomintis istorinėmis karaimikos temomis, Krokuvos Jogailaičių universiteto docentas lingvistas, vengrų ir turkų kalbų žinovas Michalas Nemethas, tiurkologė Emilija Marija Zajončkovska Lopatto, labai aktyviai tyrinėjanti epistolinį savo tėvo akademiko Ananjašo Zajončkovskio ir dėdės Vlodzimiežo Zajončkovskio palikimą. Anksčiau žurnalui dažnai rašydavo ir vilnietis Romualdas Špakovskis, informuodamas apie Trakų ir Vilniaus karaimų bendruomenėse vykstančius renginius, dalydamasis prisiminimais apie Vilnaus karaimų gyvenimą. Kadangi šiandien Lenkijoje gyvenantys karaimai – tai Trakų ir Lucko–Haličo (kur bendruomenės nebeliko) karaimų giminės ir palikuonys, tyrimų objektu dažniausiai pasirenkamas tų vietovių karaimiškas paveldas, sukauptas prisiminimuose bei Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos archyvuose.

Žurnalas Awazymyz skelbiasi esąs visuomeninis-istorinis-kultūrinis leidinys. Be straipsnių apie istoriją, kalbą, permainingus garsių ir mažiau garsių žmonių likimus, spausdinami ir senosios (nes naujosios tiesiog nėra) karaimų literatūrinės kūrybos pavyzdžiai, jų vertimai į lenkų kalbą, pateikiama karaimų organizacijų Lenkijoje ir Lietuvoje veiklos apžvalga, šeiminių įvykių, jubiliejų kronika. Kalbėdami apie gyvenimą, negalime išvengti ir žinių apie netektis. Deja, tenka konstatuoti, kad jų karaimų bendruomenėje pasitaiko dažniau nei gimimo faktų…

Vroclave įsikūrusi karaimų leidykla Bitik (Raštija) šiandien leidžia ne tik minėtą periodinį leidinį karaimišku pavadinimu lenkų kalba Awazymyz. Atskira knyga leidykla 2004 m. išleido tarptautinės mokslinės konferencijos Karaimų paveldas šiuolaikinėje Europoje medžiagą Karaj kiuńliari (Karaimų dienos), joje leidžiama ir knygų serija Almanach Karaimski (Karaimų almanachas). Naũja Lenkijos karaimų leidybinėje veikloje yra tai, kad pradėta publikuoti tiurkologų, tyrusių karaimų kalbą, tarpusavio korespondencija: 2013 m. išėjusiame Karaimų almanacho antrajame tome išspausdinti Ananjašo Zajončkovskio 1928–1948 m. rašyti laiškai į Vilnių vyriausiajam karaimų dvasininkui profesoriui Serajai Šapšalui ir 1933–1939 m.– Lucko karaimų bendruomenės veikėjui, žurnalo Karaj awazy (Karaimų balsas) leidėjui Aleksandrui Mardkovičiui, o jo 1925–1948 m. m. rašyti laiškai profesoriui Tadeušui Kovalskiui (1889–1948) išleisti atskira knyga, pavadinta Urzeszeni Orientem (Oriento pakerėti) (Warszawa: AGADE, 2013).

Turint omenyje, kad Lenkijoje dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių yra susiformavusi ilgalaikė profesionalios karaimikos tradicija, reikia džiaugtis, kad ir jaunoji karta stengiasi tą tradiciją palaikyti, skirdama dėmesio analitiniams karaimų istorijos ir kalbos tyrimams, Lenkijos, Lietuvos, Krymo karaimų bendruomenių gyvenimui nušviesti.

Dr. doc. Halina KOBECKAITĖ