Monsinjoras sėdi vilkėdamas baikerio liemene ant savo elektrinio vežimėlio, iš šonų stilingi veidrodėliai, fone medinė Dievo Motinos skulptūra, puošianti jo kiemą. Viena paskutinių monsinjoro (1925-2020) nuotraukų. Česlovo Rulevičiaus nuotr.

Taip, pastaraisiais metais ir Monsinjoras, bet vis tiek labiau dėdė Rūkas. Todėl ir pasakojimas bus apie dėdę. Gerą, malonų, gražiabalsį dėdę Rūką.

A. a. Monsinjoras kilęs iš Garliavos parapijos, kaip ir mūsų mama Gema Lukoševičienė. Visada žinojom, kad mūsų mama ir Monsinjoras yra ketvirtos eilės pusbrolis ir pusseserė. Galima paklaida, bet Monsinjoro mama buvo Marija Bašinskaitė, todėl per tą Bašinskų liniją ir mūsų prosenelę iš močiutės pusės mes ir giminės. Tiesą sakant, kol buvo gyvi mūsų seneliai Dagiliai, o mudvi su seseria vasaros atostogas leisdavom jų vienkiemyje Jonučių kaime netoli Garliavos, nepamenu, kad kas nors būtų apie tą giminystę kalbėjęs, tuo labiau nebuvo bendraujama.

Mūsų tėvai Albertas Lukoševičius ir Gema Dagilytė-Lukoševičienė susipažino Garliavoje, abu ten dirbo. 1957 metais susituokė, tėvas gavo paskyrimą dirbti Trakų restorane. Taip jiedu atsidūrė Trakuose.

Abu lankė Trakų bažnyčią, tėvas netgi giedojo chore, tik kažkodėl neilgai. Mama nėra praleidusi nė vienų mišių, tik liga ar kelionė galėjo sutrukdyt, o dabar – karantinas.

1966 metais Monsinjoras buvo paskirtas klebonu į Trakų parapiją. Tuo metu Lukoševičiai nuomojosi butą iš šviesios atminties Felikso Gursko Kęstučio gatvėje. Gurskas buvo aktyvus parapijietis, ar ne parapijos komiteto pirmininkas. Mudvi su seseria buvom dvejų ir penkerių metų, iš pirmųjų metų nieko nepamenam, bet mama sako, kad giminystė su Monsinjoru buvo žinoma ir atgaivinta. Ryšys užsimezgė iškart, pirmiausia toks ekonominis ūkinis, kurį jaunam skaitytojui reikėtų paaiškinti.

Apsirūpinimas maisto prekėmis arba statybinėmis medžiagomis buvo ne toks paprastas, ypač naujai atvykusiam žmogui, o dar dvasiškiui. Deficitinėms maisto prekėms arba statybinėms medžiagoms gauti reikėjo pažinčių.  Lukoševičius savaime tapo šiokiu tokiu maisto produktų tiekėju.

Mažas pavyzdėlis. Paruošų kontoroj per pažintis Lukoševičius renkasi žiemai maišą bulvių. Jam rodo, giria, bulvės gražios, didelės, „proszę pana“ („prašom, pone“). Tėvas sako, kad maišiuko dar reiktų „dla księdza proboszcza“ („kunigui klebonui“). „Oi, dla księdza proboszcza to niebrac, bo to taka truta“ („Oi, kunigui klebonui tai neimkit, nes tai toks nuodas“)…

Monsinjoras savo nenusakomo meilumo ir taikingumo dėka netruko susirast visą ratą pažįstamų, kurie  paskui susiburdavo į nedideles privačiai bendraujančias draugijas.

Ryškiausias mūsų prisiminimas iš vaikystės – tėvo vardinės ar gimtadieniai. Mūsų bute, jau daugiabutyje Vytauto gatvėje, susirinkdavo klebonas, pašto viršininkas Vladas Vaškevičius su žmona vaikų daktare Onute Vaškevičiene, gydytoja Janina Buzienė. Būdavo prašmatnios vaišės, mama ruošdavo kelias dienas, tėvas kepdavo tortą. Ir būtinai užstalėje buvo dainuojama. Visą to laiko repertuarą išmokau būtent iš tos draugijos, nors už stalo mes tik pavalgydavom ir eidavom gult į savo kambarį, bet juk dainos taip gerai girdisi.  Visi  svečiai buvo balsingi kaip reta. Dėdės Rūko ir pono Vlado tenorai, daktarės Onutės sopranas, tėvo gal koks baritonas, daktarės Janinos sodrus altas. Stovi malūnas prie kelio, Neišeik neišeik tu iš sodžiaus, Skinsiu raudoną rožę, Vėl tas rudenėlis ir jo pilkos dienos, Mamyte, nupirk man žirgelį – vis anos užstalės dainos.

Mama dirbo Trakų ligoninėje, ilgiausiai – gimdymo skyriuje. Pasakojo, kad klebonas ne vieną silpną naujagimį pakrikštijo iškviestas į ligoninę vidury nakties, niekada prašomas neatsisakė. Daugiausia vaikučių krikštu rūpinosi Verutė Ščerbavičienė, bažnyčios choro giedotoja, dirbusi tam pačiam skyriuj. Nepamirškim, kad tai vyko prieš 40–50 metų…

Gerai pamenu, kaip Monsinjoras ruošė mudvi su seseria Edita Pirmajai Komunijai. Poterius ir katekizmą mokėmės pačios, o jis, vedžiodamas mudvi po bažnyčią, aiškino, kur yra Dievo stalas, ką reiškia altorius, kas yra zakristija.

Čia vėlgi galiu jaunesniems skaitytojams paaiškinti, kas yra vidinė cenzūra. Tebeturiu savo vaikystės dienoraštį, kur tos vasaros įrašuose pasikartoja frazė: mokėmės eilėraštį „Bulviakasis“. Taip užkodavau poterių ir katekizmo mokymąsi. Niekas nebuvo mums draudęs, persergėjęs rašyti tiesą, bet vienuolikmetės mokinės smegenyse jau buvo griežtas vidinis cenzorius.

Lygiai taip pat savaime aišku buvo, jog nedera niekam pasakoti, kad pas dėdę Rūką atvažiuoja tuoktis arba krikštyti vaikų giminės, giminių draugai, pažįstami, pažįstamų pažįstami, nenorėdami būt pastebėti savo mieste ar kaime.

Dėdė Rūkas mėgo muziką, turėjo gerą garso aparatūrą, netingėjo ir mums, jaunimui, perrašyt tuomet populiarios disko muzikėlės ir padovanot kasečių. Dar tebeturim keletą įrašų su jo dailia rašysena užrašyta etikete – amerikiečių džiazas. Eidavom pas jį žiūrėt ir videofilmų, dabar kam papasakotum, nepatikėtų, ką žiūrėjom, pavyzdžiui, serialą „Edenas“.

Parūpindavo mums bilietų į Operos teatrą, jau naująjį pastatą, pasidalindavo įspūdžiais po spektaklių.

1972 metais mirė Monsinjoro tėvelis, ir jau kitąmet našlė Marija Rūkienė atvažiavo gyvent į Trakus pas sūnų.

Tyliai šypsodamasi mamutė triūsė klebonijoje, o vieno Garliavos skanėsto gamyboj ir mes galėjom dalyvaut. Kiemo pusrūsyje buvo pečius, ir ten ji kepė baumkuchenus. Garliavos žodis buvo  BANKUKYNAS. Jokių ten šakočių mes tada dar nesapnavom.

Smagu buvo padėti jai darbuotis, žioruojant kaitriai liepsnai. Pamenu, mano darbas buvo sukti volą, ir taip pirmąkart pamačiau, kaip baumkuchenas pasidaro, iš kur šviesesni ir rudesni jo sluoksniai. Dar kelias dienas drabužiai kvepėdavo skaniu dūmu.

Gal ten, o gal ir kokia kita proga mamutė papasakojo, kad ji jaunystėj augino kambary pelargonijas, ir jai labai gerai sekėsi. Per Pirmąjį pasaulinį karą pas ją pasibeldė vokiečių kareivis ir pagyrė palangės gėles. Taigi man didžiuodamasi tai pasakojo po daugiau kaip 60 metų. Jau domėjausi botanika, gėlių turėjau ir tėvų sode, ir namie, žinoma, paklausiau, kaip  mamutė pelargonijas persodindavo. Ogi didįjį ketvirtadienį reikia nueit į mišką, susirast supuvusį kelmą, iš jo vidurio puveninę žemę išsikast ir į  ją sodinti pelargonijas.

Daugiau apie skaudų ir nelengvą Rūkų šeimos likimą sužinojom jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tada supratau, kaip mamutei turėjo skaudėt širdį, pasakojant man apie savo palangę su pelargonijomis.

Baigiantis karui, vienas iš brolių Rūkų, Antanas, pasitraukė į Vakarus. Pokario metais šeima buvo įtraukta į vežamų Sibiran sąrašus. Išvengė tremties tik palikdami savo tvarkingus ir jaukius namus Pagirių kaime prie Garliavos ir gyvendami toli  Žemaitijoje.

 Mama turėjo dokumentus mergautine Bašinskaitės pavarde, tenykščiai žemaičiai stebėjosi, kaip tokia pamaldi moteriškė, o susimetus su vyru gyvena.

Mamutė pasakojo, kad, būdama kažkur svetimuose namuose, žiūrėjo, kaip šeimininkė kepa paprasčiausius blynus ir galvojo sau – ar beturėsiu kada nors savo namus, savo pečių ir savo keptuvę.

1973 metų pabaigoj ar 1974 pačioj pradžioj Marija Rūkienė aplankė pas mus atsivežtą mūsų močiutę Mariją Dagilienę, jau sunkiai sergančią. Turėjo apie ką pasikalbėti dvi tolimos giminaitės iš tos pačios parapijos, bet nieko neatsimenam iš to apsilankymo. Rūkienė buvo šešeriais metais  jaunesnė už mūsų močiutę. Nesunkiai radau Monsinjoro tėvų santuokos įrašą Garliavos bažnyčios metrikoje. Jiedu tuokėsi 1922 metų sausio 24 dieną, nuotaka dvidešimties metų.

Beje, įrašytas Rukas, o ne Rūkas, Garliavoj taip ir vadino, su u trumpąja.

Mamutė nugyveno ilgą amžių, mirė 1993 metų vasarą.

 Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsigavus ir atsitiesus Katalikų bažnyčiai, Monsinjoras įsitraukė į daugybę naujų darbų, o mes palikom Trakus, tarsi savaime nutolom, bet tėvai bendravo su dėde Rūku nuolatos, laukdavo Vytautinių ir eidavo su savo draugija sveikinti.

2006 metais mirė mūsų tėvas. Buvo pašarvotas Trakų ligoninės salėje. Monsinjoras tarė paskutinį žodį prie karsto. Jau rikiuojantis į gedulingą koloną pasiūliau jam sėst į mano mašiną, o jis ramiai ir tyliai paprieštaravo – „ne, aš sėsiu prie Albertuko“ ir į Garliavą važiavo  greta katafalko vairuotojo.

Praėjus gal keleriems metams  po tėvo mirties sužinojom, kad apie Trakų bažnyčios lobį dėdė Rūkas jam buvo papasakojęs netrukus po suradimo. Todėl tėvas gerai žinojo, kodėl ant klebonijos langų atsirado grotos, bet savo šeimos moteriškėms neprasitarė ligi mirties, nors kartu dalyvavom visokiose  iškilmėse ir renginiuose, skirtuose lobio istorijai.

2014 metų pavasarį surengėm dėdei Rūkui ir mūsų šeimai išvyką į Bažnytinio paveldo muziejų Vilniuje, kur buvo paroda, skirta Trakų bažnyčios istorijai. Paskaitą skaitė meno istorikė dr. Giedrė Mickūnaitė, Monsinjorą maloniai pasitiko ir klausinėjo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė- Mažylienė.

2020 metais istorikė Lina Leparskienė ir Česlovas Rulevičius kūrė filmą apie architektą Stanislovą Mikulionį, Trakų pilių restauratorių. Lina, viešėdama mūsų namuose, pasidžiaugė, kad filmą jau montuoja. Pasakojo Užutrakio Dievo motinos skulptūros istoriją, kad kalbino apie tai Nacionalinio  parko direktorių Gintarą Abaravičių. Čia mudvi su mama puolėm siūlyti pakalbint ir Monsinjorą, jis gi pagrindinis veikėjas,  dar turi puikią atmintį ir labai apsidžiaugs. Ir tikrai, pamatėm jau užbaigtam filme –  Monsinjoras sėdi baikerio liemene ant savo elektrinio vežimėlio, iš šonų stilingi veidrodėliai, fone medinė Dievo Motinos skulptūra, puošianti jo kiemą. Mama vis pasidžiaugia, kad mes prisidėjom prie, ko gero, paskutinio filmuoto Monsinjoro interviu, nors visai tvirtai nežinome, kada  siužetas buvo nufilmuotas – po mūsų pokalbio su Lina, ar Česlovas jau buvo filmavęs anksčiau…

Mūsų mamą dėdė Rūkas pripratino valgyt Garliavos duoną. Senesnioji „Garliavos duonos“ kepykla buvo visai netoli jo tėviškės, lankydamasis Garliavoj ir mums parveždavo, paskui jau ir mes nusipirkdavom ir jam nunešdavom. Dabar jau keliose parduotuvėse Trakuose ta duona prekiaujama, bet lankydamos tėvo ir senelių kapus duonos visada parsivežam.

Pagal  seną paprotį mama  išmokė mus  nunešti Monsinjorui sodo derliaus, jis visada džiaugdavosi mamos obuoliene, žalių spanguolių, juodųjų serbentų uogiene, sodo avietėmis, kurios dera iki pat šalnų. Nuo didesnio skynimo vienas litrinis kibiriukas tekdavo Monsinjorui. Nelabai ir atkuriam su mama, kada gi paskutinįkart matėm Monsinjorą – ar kai avietes nunešėm, ar kai 2020 metų spalio vidury Garliavoj sutvarkėm kapus ir parsivežta duona su juo pasidalinom. Paskutinį kartą.

Rūta LUKOŠEVIČIŪTĖ

Man buvo vos dveji metukai, kai monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas buvo paskirtas į Trakus. Esu laiminga, kad teko nemažai bendrauti su monsinjoru. Privalau pasidalyti bent keliais prisiminimais, koks jis buvo žmogus ir dėmesingas šalia esančiam.

Monsinjorą mes vadinome dėde Rūku, nes jis buvo tolimas mūsų giminaitis. Negaliu pasakyt, kiek glaudžiai bendravo mano seneliai su monsinjoro tėvais – jie gyveno skirtinguose kaimuose netoli Garliavos prie Kauno ir priklausė tai pačiai parapijai. Bet tikrai giminiavosi. Tačiau mano tėvai, kiek pamenu, su Rūku bendravo daug. Dėl giminystės dažnai vieni kitiems padėdavo: nuveždavo ar parveždavo krovinius į kaimą, pagelbėdavo tvarkant kapus Jonučių kapinėse, kur palaidoti mano seneliai ir Rūko tėveliai. Kai mirė monsinjoro tėvelis, mamutė viena nepajėgė tvarkytis ir atsikraustė į Trakus.

V.P.Rūko mama Marija Bašinskaitė-Rūkienė, 1986 m.

Aš ją dažnai lankydavau, klausydavausi jos pasakojimų. Jos veidas, pamenu, buvo toks giedras, kad atrodė, jog nuolat šypsosi. Gal ir monsinjoro šiltas žvilgsnis buvo paveldėtas iš mamos. Mamutė buvo gera šeimininkė. Jau gyvendama Trakuose pati kepė duoną, šakočius. Atsimenu, jos prašymu parvežiau ajerų duonai iš žygio su draugais baidarėmis Žeimenos upe. Tuomet aš buvau studentė, buvo gal 1984 metų vasara. Kelis kartus ėjau jai padėti kepti šakočių. Klebonijos kieme buvo įrengta speciali vieta šakočiams kepti – mūriniam rūsy, kuris iš išorės atrodė lyg žemės kalnelis.

Mano tėtis pagelbėdavo monsinjorui ruošiant maistą įvairiems susiėjimams per atlaidus ir, aišku, Vytautines, kurias visada švęsdavo sausio 5-ąją. Mama pagelbėdavo prireikus medicininių paslaugų.

Monsinjoras man buvo lyg antras tėvas, dažnai sulaukdavau jo dėmesio. Kartais visai netikėto, ir tai paliko ypatingą pėdsaką atminty. Jau neatsimenu, kas sugalvojo, bet mums su seserim Rūta leido pabandyt pagroti bažnyčios vargonais. Aš tuomet buvau gal 9–10 metų. Tą jausmą, kai groju ir rankom ir vos pasiekdama kojomis, prisimenu iki dabar. Atrodo, ir bažnyčios erdvę, ir altorių nuo vargonų lyg dabar matau.

Jis mėgo teatrą, ypač operą. Dažnai pakviesdavo važiuoti kartu. Atsimenu, grįžtu iš pamokų, o vakarop važiuojam į Operos ir baleto teatrą. Būtent monsinjoro dėka pamačiau beveik visą repertuarą. Per pertraukas būtinai – „Raimonda“ saldainiai ar karštas šokoladas! Dažniausiai sėdėdavom 1-oje ar 2-oje ložėje. Pamenu savo jaudulį, kai būsimasis mano vyras pirmą kartą mane pakvietė į teatrą, ir bilietuose netikėtai vėl buvo nurodyta kažkuri iš tų ložių.

Tradiciją lankytis teatre išsaugojom ir tuomet, kai baigiau mokyklą ir tapau studente. Kartą 1986 m. pabaigoje Jaunimo teatre žiūrėjom spektaklį, atrodo, „Haroldą ir Modę“. Tuomet buvau jau penktakursė. Per pertrauką besišnekučiuodami vaikščiojome hole. Netikėtai ten sutikau savo mokslinio komunizmo dėstytoją, kuris buvo vos keleriais metais už mane vyresnis, ką tik baigęs sociologijos studijas Maskvoje ir grįžęs Lietuvon. Užsimezgė pokalbis. Mano dėstytojas prisistatė ir paklausė, ar tai mano tėvelis. Nusišypsojau ir patvirtinau: „taip, taip“. Po spektaklio monsinjoras mane pavežė į Saulėtekį, kur gyvenau studentų bendrabutyje. Pokalbis buvo įdomus, o už mašinos lango apsnigtas, apšviestas vakaro Vilnius. Pasidžiaugiau, kad gera taip žiūrėti į baltą miestą, medžius. O jis sako: „Tai gerai, pasivažinėkim dar truputį, Editėle.“ Taip, sugaišom tikrai nedaug, pavažiavom Nemenčinės keliu, kol baigiasi dvigubas kelias, ir atgal iki Antakalnio. Bet įsivaizduokite, užimtas žmogus, kuris turi tikrai daug parapijos ir bažnyčios reikalų, paskiria dėmesio, laiko šalia esančiam, kad jis tiesiog geriau jaustųsi, būtų laimingesnis. Kiekvieną kartą važiuodama Nemenčinės keliu prisimenu monsinjorą ir jo šypseną.

Monsinjoras mėgo naujoves. Turbūt vienas pirmųjų Trakuose įsigijo spalvotą televizorių, vaizdo aparatūrą, mėgo klausytis muzikos vairuodamas, turėjo daug muzikos įrašų kasetėse ir juostose. Dažnai pats įrašydavo muzikos ir dalydavosi, nes tuomet gauti įdomesnės muzikos buvo sudėtinga. Ant kasetės ypatinga savo dailia rašysena pažymėdavo, kas įrašyta. Išsaugojau tokių kasečių. Mielai kviesdavosi pasisvečiuoti ir pasižiūrėti filmų. Kartą nusivedė parodyti bažnyčios rūsius. Dabar pagalvoju, kaip jis tam atrasdavo laiko? Juk turėjo tiek daug pareigų.

Stengdavosi padėti ir materialiai. Atsimenu, kartą skambina ir sako: „Gavau labai gražaus velveto kostiumui, tai paėmiau truputį daugiau, gal Editėlei irgi švarkelis išeis.“ Taip, paskui man pasiuvo iš tos medžiagos labai gražų smėlio spalvos švarką. Kitą kartą pritrūko pinigų kelionei į Gruziją, tai paskolino. Vis stebiuosi jo gebėjimu suderinti dvasinę ir ūkinę veiklas. Jame tai tarpo kaip vienybė. Jokio prieštaravimo lyg nebuvo.

Mūsų šeimoje Rūkas lankydavosi ir per šeimos šventes: mamytės ir tėtės gimtadienius, vardines. Jis turėjo gražų balsą, dainuodavo. Ne vieną kartą yra atėjęs ir į mano gimtadienius. Atsimenu jo apsilankymus mūsų bute, sode, o per mano šešioliktąjį gimtadienį – kavinėje priešais pilį.

Mano santuoką taip pat laimino monsinjoras, dalyvavo vestuvių pobūvyje. Jis krikštijo ir abi dukras. Vyresniosios Ievutės krikštynos 1991 m. rugsėjo mėnesį vyko mūsų namuose. Jaunėlę krikštijom 1997 m. birželį jau bažnyčioje.

Kai prisimenu monsinjorą, savaime randasi noras pasitempti, būti geresnei, šypsotis, būti atidesnei šalia esančiam. Gal todėl, kad jis niekada nemoralizuodavo, nenurodinėdavo elgtis vienaip ar kitaip, bet tiesiog skleidė žmogišką šilumą.

Edita MEŠKONIENĖ

Nuotr. iš Lukoševičių ir Editos Meškonienės šeimų archyvo