Skambant varpams ir šviečiant kaitriai, žiedus išsprogdinusiai gegužės vidurio saulutei, skubėjome į monsinjoro Vytauto Rūko šventę, prasidėjusią iškilmingomis šv. Mišiomis Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Monsinjoras kartu su kitais baltomis apeiginėmis albomis pasidabinusiais kunigais sėdėjo obelų ir neužmirštuolių žiedais papuošto altoriaus kairėje. Šv. Mišias aukojo Vilniaus arkivyskupo metropolito augziliaras  Arūnas Poniškaitis bei Kaišiadorių vyskupas, emeritas Juozas Matulaitis, po jų iki pat durų išsirikiavę sveikintojai – politikai, parapijos, šeimų, organizacijų atstovai, giminaičiai išsakė nuo 1966 metų Trakų parapijai tarnaujančiam monsinjorui daugybę gražių linkėjimų. Po sveikinimų visi sugužėjo į Reinės aikštę švęsti, užkąsti ir pasiklausyti muzikos. Visus labai skirtingus, garbingus ir ypatingus žmones suvienijo gražus buvimas šalia mons. Vytauto Rūko. Juokavome, kad per 90 metų monsinjoras įsigijo labai daug draugų.

Vyskupo A. Poniškaičio pamoksle vynmedžio šakelių vaisiai ir futbole pasireiškianti ištikimybė

Šv. Mišių metu buvo skaitoma ištrauka iš šv. Rašto, kurioje tikintieji raginami pasilikti Kristuje kaip šakelės vynmedyje – tik tokios šakelės neša vaisių. Vyskupas A. Poniškaitis padėkojo ilgamečiam Trakų parapijos klebonui už tuos vaisius, kuriuos šiandieną mato šventovėje per jo įtaką. Vyskupas papasakojo skaitęs monsinjoro biografiją, padėkojo už atsiliepimą į pašaukimą, kurio tarnystės Trakuose apimtis prilygsta visam 1966 metais gimusio vyskupo gyvenimui. Vėliau vyskupas A. Poniškaitis tęsė pamokslą pereidamas nuo metų prie minučių: du futbolo kėliniai vyksta 90 minučių (po 45 minutes kiekvienas). Pasak Popiežiaus Pranciškaus, gegužės 7-ąją priėmusio Romos „Lazio“ futbolo klubą, šiandieną sporte galime atrasti ištikimybę: ištikimybę taisyklėms, sirgalių ištikimybę, ilgalaikę ištikimybę vienai komandai. Šią ištikimybę galima palyginti su ištikimybe šeimai, santuokai, kunigystei. Vyskupas pabaigė pamokslą sakydamas, kad rungtynės ir kova tęsiasi, kol pasišaukia Viešpats.

Sveikintojų gausa: nuo Seimo iki šeimų atstovų

Sveikintojų eilė nusidriekė iki bažnyčios durų – monsinjoras Vytautas Rūkas susilaukė arti penkiasdešimties sveikinimų, kurie prasidėjo parapijos choro atliekama giesme, sukurta parapijiečio doc. dr.  Vytauto Januškevičiaus ir skirta mons. Vytautui Pranciškui Rūkui. Po giesmės sveikinimo žodį tarė LR Seimo Pirmininko pavaduotojas Jaroslav Narkevič, dėkodamas, kad monsinjoras priimdavęs visus žmones nepaisant jų tautybės, LR Seimo narė Dangutė Mikutienė, merė Edita Rudelienė, palinkėjusi Vytautui Rūkui dar daug žydinčių pavasarių ir tris kart sveikatos, literatų atstovai daug nekalbėjo, nes sakėsi jau daug prirašę, Parapijos jaunimas pripažino esantys dvasiniai klebono anūkai ir padovanojo šimtalapį, Šaulių atstovai pasveikino monsinjorą kaip 6-osios kuopos garbės šaulį, Angelų kalvos kūrėja Lolita Navickienė ir Dominyka Dubauskaitė atnešė ąžuolinę angelo skulptūrėlę, padėkojo už Angelų kalvos globą ir paprašė angelų, kad panėšėtų klebono vargus, seniūnas Kęstutis Vilkauskas pavadino kleboną dvasiniu švyturiu ir pasakė, kad jei mons. V. Rūkas būtų Pasaulio prezidentu, jame vyrautų taika ir ramybė. Giminės atstovas, iš Norvegijos atvykęs gydytojas chirurgas, monsinjoro sūnėnas Rimantas Rūkas  su šeima, pasveikinęs pasidalino, kad dėdė niekuomet jo nemokė, bet savo tolerancija ir nuoširdumu padarė didelę įtaką jo ir kitų klebono giminaičių gyvenimui.

Šventė Reinės aikštėje ir pokalbiai su svečiais

Reinės aikštėje jubiliejų švenčiantį monsinjorą ir jo svečius linksmino Trakų meno mokyklos orkestras, buvo patiekta užkandžių, vandens ir vyno, o ceremonijos viduryje – atneštas didžiulis tortas, kurio pirmąjį gabaliuką atriekė monsinjoras. Šventės eigoje pasikalbėjome su keletu šviesių asmenybių: Lentvario parapijos klebonu Gintaru Petroniu, pažįstančiu kleboną Rūką nuo klierikavimo laikų, 1984 metų; skulptoriumi bei dailininku, profesoriumi Antanu Kmieliausku, šalia bažnyčios esančios skulptūros „Gerasis ganytojas” kūrėju; iš Norvegijos, Trondheimo miesto atvykusiu monsinjoro sūnėnu bei krikštasūniu chirurgu Rimantu Rūku.

Klebonas Gintaras Petronis prisipažino, kad monsinjoras Vytautas Rūkas jam, dar jaunam kunigui, buvo patikėjęs didelę paslaptį. Kai kartu su prelatu Algirdu Gutausku atvyko jo aplankyti, klebonas Rūkas jiems parodė, kur yra paslėptos ilgai saugotos Trakų bažnyčios karūnos, jo atrasti ir ilgai saugoti Trakų bažnyčios lobiai. Jam patikėjęs paslaptį pridūrė, kad jau esąs senas (tai įvyko 1987 metais), nenorėjo šios paslapties išsinešti į užmarštį. Klebonas Gintaras Petronis dėl to džiaugiasi, taip pat didžiuojasi, kad turime tokį gerą Dievui ir žmonėms kunigą.

Profesorius Antanas Kmieliauskas pasakojo, kad monsinjoro V. Rūko prašymu 2006 m. iškalė skulptūrą – akmeninį „Gerąjį ganytoją” su avinėliu, dabar stovintį bažnyčios šventoriuje, prie mažųjų vartelių. A. Kmieliauskas yra sukūręs dar dvi Ganytojo skulptūras – kunigui A. P. Žygui Pravieniškėse, prie Kauno, bei kunigui B. Strazdui Biržuose. A. Kmieliauskas pridūrė, kad yra daugelio bažnytinių skulptūrų kūrėjas, vieną jų,  „Kristus neša kryžių”, pastatė Broniaus Laurinavičiaus žūties vietoje. Sovietmečiu už skulptūrą šv. Kristoforui (1957 m.), Vilniaus globėjui, atsidūrusią šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje, buvo pašalintas iš dailininkų sąjungos ir tai apsunkino jo tolesnę veiklą. Šiuo metu A. Kmieliauskas kuria Vytautą Didįjį, inicijuojantį žemaičių krikštą, idant juos išgelbėtų nuo grėsmės iš Vokiečių ordino. Vytautą ketinama kelti ant Šatrijos kalno.

Gydytojui Rimantui Rūkui, monsinjoro sūnėnui, dėdė Vytautas Rūkas – labai artimas šeimos žmogus nuo mažens, glaudus ryšys su juo išliko ir išvykus gyventi į Norvegiją. Ypatingai geras metas buvo, kai čia Trakuose kartu gyveno močiutė, Vytauto Rūko mama. Anot Rimanto, dėdė daug nekalbėjo, nepamokslavo, jautė šeimą, žinojo, kur ką pasakyti. Vaikams dovanodavo žaisliukų. Artimas monsinjoro buvimas bei jo veiksmai Rimantą išmokė tolerancijos, mylėti žmones, būti sąžiningam. Pradžioje šeimos ratą sudarė: Rimantas, jo sesuo, mama, tėvas Alfonsas, tėvo brolis Antanas, paskui prasidėjo vedybos, šeimos įsiliejo į artimus ryšius. Anot gydytojo Rimanto, pergalvodamas dėdės Vytauto Rūko gyvenimą, jis teigia, kad sąžiningesnio žmogaus nėra matęs. Vytautas Rūkas visą laiką gyveno sąžiningai ir tolerantiškai. Kiekvienas susitikimas su juo – tai geros energijos perdavimas. O tai, kad tiek daug žmonių susirinko į šventę, jau daug ką pasako. Jis sugeba ligi devyniasdešimt metų lyg magnetą įjungęs visus prisitraukti, visiems randa, ką pasakyti.

Daug monsinjoro bendraminčių šventėje buvo galima pamatyti ir pasikalbėti. Štai Gema Lukoševičienė su vyru Albertu, pažįsta ir bendrauja su monsinjoru nuo 1966 metų. Akių gydytoja Aldona Važienė irgi bendrauja su monsinjoru nuo jo atvykimo ir daug kitų, kuriuos nebūtų lengva išvardinti. Agapė buvo įspūdinga, visko joje užteko ir ją rengė Irena Jankevičienė ir jos draugės, kurios nuolat lankosi ir rūpinasi ne tik monsinjoro buitimi. Jiems ir visiems  neišvardintiems dėkojame už šventę.

Rūta SUCHODOLSKYTĖ

 

 

 

 

Rūta SUCHODOLSKYTĖ