Vaikai Žaliojoje mokykloje. Andriaus Ufarto nuotr.

Informacinių technologijų lopšio – Silicio Slėnio Kalifornijoje, JAV – mohikanai saugojo savo vaikus nuo technologijų: „Microsoft” įkūrėjas Bilas Geitsas (Bill Gates) savo vaikams iki 14 metų draudė naudotis išmaniaisiais telefonais, o „Apple” į technologijų viršūnes iškėlęs Styvas Džobsas (Steve Jobs) ribojo vaikų laiką prie planšetinių kompiuterių ekranų. San Francisko gyventojai, nors dauguma dirba technologijų srityje, noriai leidžia vaikus į žaliąsias, gamtos ar Valdorfo mokyklas, kuriose informacinės technologijos ribojamos arba pradedamos naudoti tik nuo tam tikro amžiaus. Kodėl taip yra ir kodėl kai kurie Lietuvoje dirbantys IT specialistai riboja vaikų laiką prie kompiuterių ir telefonų? Pakalbinome kelis iš jų. 

Vaikai turėtų būti mokomi per patirtis

IT produktų verslo vystymo vadovu dirbantis Artūras Petkauskas savo dukras, trečiokę ir septintokę, nuo pirmos klasės leidžia į Vilniaus Valdorfo Žaliąją mokyklą. Tokį pasirinkimą lėmė Valdorfo mokyklų filosofija. „Žmona domėjosi, kokių ugdymo įstaigų yra Vilniuje. Valdorfo mokyklų filosofija mums pasirodė priimtina, nes rūpinamasi žmogaus kaip asmenybės vystymusi ir tai daroma per patirtis, būnant ryšyje su gamta ir ribojant naudojimąsi technologijomis”, − apie pasirinkimą vaikus leisti į Žaliąją mokyklą pasakoja Artūras.

Dėl panašių motyvų savo sūnų ir dukrą į Žaliąją mokyklą leidžia ir Laima Steponavičienė, dirbanti IT srityje verslo analitike. „Pati mokiausi mokykloje, kurios pagrindinis tikslas buvo paruošti mus egzaminams. Dauguma mokyklų ir dabar orientuojasi į tai − skaičius, balus, procentus, standartus. O aš norėjau, kad mano vaikai eitų į mokyklą, kuri juos paruoštų gyvenimui. Išmokytų savarankiškumo ir atsakomybės. Išmokytų kurti ir palaikyti ryšį su žmonėmis. Susipykus − susitaikyti, užgavus − atsiprašyti. Norėjau, kad vaikai augtų mokomi stiprias vertybes turinčių žmonių, per patirtis ir praktinius pavyzdžius”, − pasakoja Laima.

Žaliosios mokyklos mokytojas Egidijus Kabošis priduria, kad daug laiko prie ekranų praleidžiantys vaikai pamokų metu sunkiau koncentruoja dėmesį, jiems trūksta gyvo bendravimo įgūdžių, neretai sunkiai susikaupia. „Mūsų mokykla laikosi požiūrio, kad vystantis vaiko protui svarbiausia patyrimas, ryšys, kurį mes kuriame bendraudami ir mokydamiesi gyvai, o ne stverdami kiekviename žingsnyje kompiuterį ar telefoną”, − pasakoja aštuntokus mokantis Egidijus.

Svarbu ne asmenybė, o egzaminų rezultatai?

Valdorfo mokyklos vis dar daug kam atrodo drąsus ir netradicinis pasirinkimas, o pasakojimai, ką jose veikia vaikai, būna, kelia nuostabą. „Mano draugai ir kolegos nustemba, jiems įdomu, kaip ir ko mokosi mano vaikai Žaliojoje mokykloje. Neretai patys pasidalina prisiminimais iš savo vaikystės ir teigia, kad būtų norėję mokytis kitaip, taip, kaip gali mokytis mano vaikai”, − pasakoja verslo analitikė L. Steponavičienė. Tačiau ji pastebi, kad susižavėjimą nustelbia klausimai apie vertinimo sistemą, balus ir procentus: o kaip vaikai vėliau išlaikys egzaminus, ar jie tikrai bus pasiruošę, ar nestokos žinių?

Žaliosios mokyklos mokytojas Egidijus Kabošis

E. Kabošis tvirtina, kad, kaip ir kitose mokyklose, taip ir Žaliojoje mokykloje mokytojai derina Valdorfo pedagogikos metodus, visuminio ugdymo principus bei valstybės keliamus išsilavinimo reikalavimus, todėl vaikai neturi dėl ko stokoti tų žinių, apie kurias visuomenėje žmonės linkę kalbėti.

Abi dukras į Žaliąją mokyklą leidžiantis A. Petkauskas priduria ne kartą pastebėjęs, kaip bendrauja vaikai iš Valdorfo mokyklų. „Susitikus su draugais jiems gyvai bendrauti yra svarbiau nei pasinerti į kompiuterinius žaidimus. Todėl kaip tik sakyčiau, kad šių mokyklų vaikai turi daugiau socialinio bendravimo žinių. Kalbant apie kitas žinias – man kyla klausimas, ar tikrai viskas yra vertinama pažymiais ir pamatuojama skaičiais išreikštais rezultatais?”, − apie visuomenėje kvestionuojamas vaikų žinias kalba IT produktų verslo vystymo vadovas.

Veiklos susiranda patys

Technologijos kasdien kone kiekvieną iš mūsų įgalina: galime atlikti įvairias operacijas internetu, realiu laiku matytis ir kalbėtis su žmonėmis iš kito pasaulio krašto, surasti bet kokios informacijos, visur ir visada turėti, ką veikti. Ši „prabanga” gerina mūsų gebėjimą greitai orientuotis skaitmeniniame pasaulyje, bet prastina socialinius įgūdžius, be to, veikia mūsų psichologinę būseną, galimybę ilgam sutelkti dėmesį, užbaigti darbą iki galo. “Stengiamės apsaugoti besivystantį vaiko protą nuo lengvai prieinamos, bet nenaudingos informacijos pertekliaus. Vaikai dar nesugeba atsirinkti, kas svarbu, būtina, o kas ne, todėl mes galime jiems padėti”, − pasakoja Artūras. Jis priduria, kad jei vaikas neturi ką veikti, tai nėra blogai, nebūtina jo užimti į rankas įbrukant telefoną ar įjungiant filmuką. „Maniškės, būna, vaikšto po kiemą valandą, kartais dvi, ir vis tiek susigalvoja ką veikti. Žinoma, jos, kaip ir visi vaikai, nori susirašinėti su draugais, naršyti internete ir jei mes visada leistume tai daryti, tai ir rastume vaikus panarinusius galvas į šviečiančius ekranus”, − patirtimi dalinasi Amelijos ir Adelės tėtis.

Vaikai Žaliojoje mokykloje. Andriaus Ufarto nuotr.

Nemažai tėvų telefoną ar planšetę vaikui duoda tada, kai neturi laiko su juo užsiimti. A. Petkauskas sutinka – tam, kad vaikai nenorėtų imti telefono į rankas, reikia skirti jiems dėmesio. „Nors kartais atrodo, kad būtų daug paprasčiau vaikams įjungti filmuką, o patiems po ilgos darbo dienos veikti ką nors kito, tačiau su žmona stengiamės inicijuoti stalo žaidimus, bendrą veiklą. Nebūtinai kiekvieną dieną, tačiau visi kartu susiburiame  pabendrauti ir bendrai ką nors patirti, o ne spoksoti į ekranus”, − priduria IT sektoriuje dirbantis Artūras.

Vaikai technologijas perpranta greitai

Kai kurie tėvai namuose turi televizorių, bet neturi televizijos, leidžia naudotis telefonais, bet riboja jų laiką ir programėlių pasiekiamumą. Child Mind Institute atlikti tyrimai rodo, kad vaikai, praleidžiantys daug laiko prie ekranų ir naudodamiesi socialinėmis platformomis, tokiomis kaip „Facebook”, „TikTok” ar „Snapchat”, dažniau jaučia nerimą, vienatvę, yra labiau linkę į depresiją. Taip jie ne tik neugdo gyvo bendravimo įgūdžių, bet ateityje gali susidurti su rimtomis sveikatos problemomis. Instituto psichologai pastebi, kad vaikai, kurie mokymosi procese naudojasi telefonais, sunkiau sutelkia dėmesį, nori greito rezultato.

Tėvai, ribojantys savo vaikų naudojimąsi technologijomis, pastebi, kad vaikai vis tiek jas greitai perpranta ir neverta jaudintis dėl to, kad vėliau kažko nemokės ar jiems bus sunkiau. „Iki karantino visiškai su kompiuteriu nemokėjusi elgtis ketvirtokė dukra dvi savaites pasimokiusi nuotoliniu būdu jau savarankiškai jungėsi į skambučius, fotografavo savo darbus, kėlė juos iš telefono į kompiuterį, karpė, tvarkė ir siuntė mokytojams”, − pasakojo Laima. Pasak jos, dabartinių technologijų valdymas yra intuityvus ir jas perprasti tokiame amžiuje paprasta. Daug sudėtingiau – ugdyti įgūdžius nepaskęsti spalvingame, ryškiame ir stimuliuojančiame technologijų siūlomo turinio pasaulyje.