Šiek tiek istorijos

Aštuntajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje kilo globalaus susirūpinimo dėl miškų nykimo banga. Nepaisant įvairių priemonių, kurių buvo imtasi – finansinės paramos, politiką formuojančių dokumentų bei prekybos susitarimų – ženklesnių pokyčių pasiekti nepavyko. 1992 metais vykusioje Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijoje (kitaip žinomoje kaip Žemės susitikimas arba Rio konferencija) šalims nepavyko pasiekti sutarimo dėl visuotinės miškų apsaugos konvencijos – vietoje to šalys patvirtino teisiškai neįpareigojančius bendro pobūdžio Miškų tvarkymo principus. Nusivylus konferencijos rezultatais ir ieškant į rezultatus orientuotų sprendimų, atsisukta į pramonę. Diskusijų metu nuspręsta, kad geriausia išeitis – nepriklausomas savanoriškas aplinkosauginis sertifikavimas. Įvesti standartai ir sertifikavimas jau buvo pasiteisinę kitose ūkio šakose, tad nuspręsta sukurti tinkamai tvarkomo miško standartą. 1993 metais įkurta FSC (Miškų priežiūros taryba – Forest Stewardship Council). 1999 metais, reaguojant į specifinius smulkių bei šeimos valdomų miškų savininkų poreikius, įsteigta PEFC (Programa miškų sertifikavimo sistemoms pripažinti – The Programme for the Endorsement of Forest Certification).

Sertifikavimo nauda

Standarto įvedimas ir sertifikavimas naudingas visiems –miškų savininkai, valdytojai ir naudotojai, turėdami sertifikatą, gali įrodyti, kad jų tiekiama žaliava yra iš tinkamai tvarkomo miško. Medienos ir popieriaus produktus gaminančios įmonės gali rinktis, kokią žaliavą savo produktams įsigyti – pasirinkdamos medieną, paruoštą tokiuose miškuose, kurių tinkamas tvarkymas ir naudojimas patvirtintas sertifikatu, kuria teigiamą savo įmonės įvaizdį. Vartotojai, įsigydami sertifikuotus medienos gaminius, gali būti tikri, kad jų pirkiniai pagaminti iš tinkamai tvarkomo miško.
Sertifikavimas atskleidžia, ar miškų tvarkymas atitinka nustatytą standartą, kuris apima ekonominius, aplinkosauginius ir socialinius aspektus. Sertifikatus suteikia akredituotos sertifikavimo įmonės, kurios ir įvertina, ar miškas tvarkomas pagal nustatytus kriterijus, ir, jei taip – miško savininkui ar valdytojui išduoda tai patvirtinantį pažymėjimą (sertifikatą). Tinkamai tvarkomuose miškuose pagaminta mediena ir jos gaminiai gali būti pažymimi specialiu ženklu.

Sertifikavimo sistemos

Sertifikavimo sistemų yra įvairių, tie patys miškai gali būti sertifikuojami pagal dvi ar daugiau miškų sertifikavimo sistemų. Labiausiai paplitusios FSC ir PEFC miškų tvarkymo sertifikavimo sistemos. Šių sistemų kriterijai ir rodikliai, pagal kuriuos vertinamas miškų tvarkymas, panašūs.
FSC miškų sertifikavimo sistemai pirmenybę teikia tokios pasaulinės aplinkosaugos organizacijos kaip Greenpeace ir Pasaulio gamtos fondas, o PEFC miškų sertifikavimo sistemai, kaip labiau smulkių privačių miško valdų specifiką atitinkančiai, pirmenybę teikia tarptautinės privačių miškų savininkus vienijančios organizacijos.
PEFC miškų sertifikavimo sistema skiriasi nuo FSC tuo, kad, norint miškus sertifikuoti pagal PEFC sertifikavimo sistemą, reikia turėti nacionalinį PEFC standartą. Šio standarto parengimas apima šiuos etapus: nacionalinio miškų sertifikavimo standarto projekto parengimo, viešųjų konsultacijų, bandomojo standarto testavimo, nacionalinį standarto patvirtinimo nacionaliniu lygmeniu, jo pateikimo tarptautiniam vertinimui ir atestavimui. Gavus PEFC patvirtinimą dėl nacionalinio miškų sertifikavimo standarto, po 5 metų reikėtų jį atnaujinti. Lietuvoje nacionalinio PEFC standarto parengta nėra– iniciatyvų būta, tačiau jos nebuvo įgyvendintos iki galo. Taigi, miškų tvarkymo sertifikuoti pagal PEFC sistemą Lietuvoje nėra galimybės. Miškų tvarkymo sertifikavimui pagal FSC sistemą tokios procedūros nereikalingos. Miškų tvarkymo sertifikavimas pagal FSC sistemą Lietuvoje galimas ir šiuo metu yra atliekamas.
Lietuvoje visi valstybiniai miškai šiuo metu yra sertifikuoti pagal FSC miškų sertifikavimo sistemą, o privačių miškų, sertifikuotų pagal šią sistemą, yra nedaug. Pavieniams privačių miškų savininkams, valdantiems nedidelius miškų plotus, miškų tvarkymo sertifikavimo paslauga yra brangi – finansiškai naudingiau jungtis į grupes. 2017 metais sėkmingai įgyvendinta grupinio sertifikavimo iniciatyva – 2017 metų rudenį suteiktas pirmasis Lietuvoje FSC sertifikatas privačių miškų savininkų grupei.

Ar privataus miško savininkui reikalingas sertifikatas?

Į ši klausimą vieno atsakymo nėra. Svarbu paminėti, kad sertifikavimas yra savanoriškas. Tai, kad mediena, pagaminta miške, kurio savininkas neturi jokio miškų tvarkymo sertifikato, tikrai nereiškia, kad miškas tvarkomas ir naudojamas netinkamai. Miškų ūkio veikla Lietuvoje yra detaliai ir gana griežtai reglamentuota teisės aktuose bei atsakingai kontroliuojama Valstybinės miškų tarnybos. Taigi, privataus miško savininkas, kuris ūkininkauja savo miško valdoje paisydamas teisės aktų reikalavimų ir apribojimų, gali drąsiai sakyti, kad jo miškas tvarkomas ir naudojamas pagal darnaus ir subalansuoto miškų ūkio principus. Miškų tvarkymo sertifikatas patvirtintų, kad laikomasi nacionalinėje teisėje nustatytų reikalavimų ir keleto papildomų konkrečios sertifikavimo sistemos standarte įtvirtintų reikalavimų, kurie ūkininkavimui privačiame miške esminės įtakos neturėtų.
Žinoma, gali nutikti ir taip, kad medienos pirkėjui bus reikalinga tik sertifikuota žaliava. Tokiu atveju privataus miško savininkui reikėtų įsivertinti išlaidas sertifikatui gauti, galimus papildomus ūkinės veiklos ribojimus ir su tuo susijusius ekonominius praradimus, planuojamas medienos pardavimo pajamas. Svarbu atsižvelgti ir į sertifikuotos medienos iš Lietuvos miškų poreikį rinkoje, kuris, tikėtina, ateityje tik didės.

Informacija parengta Aplinkos ministerijos užsakymu

Užs. Nr. 74