Miško sanitarinė apsauga – plati sąvoka. Dažnai ji tapatinama su sanitariniais miško kirtimais, kurie neišvengiami dėl vėtrų sukeltų vėjavartų, dėl gausaus sniego susidariusių sniegalaužų, ar po liemenų kenkėjų (dažniausiai žievėgraužio tipografo) antpuolio. Tačiau minėti kirtimai – tai tik pasekmių likvidavimas, bet ne prevencija. Kad miškai augtų našūs ir sveiki, jų savininkams ir naudotojams būtinos miškininkystės žinios. Taigi, trumpai apžvelkime ką turėtumėme žinoti, kad apsaugotumėme savo mišką.
Miško sveikatingumu reikia pradėti rūpintis dar prieš planuojant jį sodinti. Pavyzdžiui, prieš įveisiant mišką spygliuočių medžių rūšimis ne miško žemėje, dirvoje turi būti nustatomas šaknis graužiančių kenkėjų skaičius. Jei šių kenkėjų skaičius didesnis už leidžiamą, turi būti taikomos sanitarinės miško apsaugos priemonės, kurios užtikrintų jų sumažėjimą iki leidžiamo. Dažniausiai iš šaknis griaužiančių kenkėjų yra sutinkami grambuoliai (Melolontha sp.). Šie kenkėjai ypač gausūs pietinėje ir rytinėje Lietuvoje. Labiausiai kenkia pušims, beržams. Vasarą lervos laikosi dirvos paviršiuje (2–20 cm gylyje) ir maitinasi storesnėmis šaknimis, pergrauždamos jas ar išgrauždamos gilias žaizdas, todėl 2–3 metų lervos padaro daugiausiai žalos. Grambuolių suaugėliai naikinami masinio skraidymo metu – gegužės–birželio mėnesiais, juos renkant, apipurškiant insekticidais lapuočių medžių juostas ir jų grupes želdiniuose, žėliniuose bei jaunuolynuose.
Dar vienas labai dažnai sutinkamas ir didžiausią žalą miško želdiniuose darantis kenkėjas – pušinis straubliukas (Hylobius abieti). Jis aptinkamas spygliuočių želdiniuose ir žėliniuose, o 1 ha gali būti net iki 40 000 vabalų. Vabalai pasirodo gegužės pradžioje, kai pradeda lapoti karpotasis beržas. Intensyviausiai kenkia gegužės-liepos mėnesiais. Šis kenkėjas apgraužia neseniai pasodintus medelius aplink stiebelį, taip pasmerkdamas juos žūčiai. Apsisaugoti nuo šio kenkėjo galima dviem būdais. Pirmiausiai, yra rekomenduojama, prieš sodinant sodmenis į mišką, jų šaknis pamerkti į insekticido 0,4-0,5% „Actara“ 25WG vandens tirpalą. Antruoju atveju, lengvo, biraus dirvožemio biržėse kovo – balandžio mėnesiais kasamos gaudomosios apie 40 cm gylio duobutes kas 10 m, 80–100 vnt./ha. Duobelėse su feromoniniu masalu privilioja 25–30% daugiau vabalų. Jei straubliukai (Hylobius sp.) želdiniuose arba žėliniuose pakenkė 10 procentų ir daugiau medelių, nepriklausomai nuo pažeidimo laipsnio, būtina taikyti apsaugos nuo šių kenkėjų priemones.
Planuojant įveisti spygliuočių medžių rūšių mišką ne miško žemėje, reikia įvertinti šakninės pinties (Heterobasidion annosum) pavojų. Šis grybas pažeidžia įvairaus amžiaus spygliuočių medynus, dažniausiai 25–35 metų, nors neretai nukenčia ir 3–5 metų medeliai, o taip pat pribręstantys ar net brandūs medynai. Žemės ūkiui naudotus plotus apsodinant mišku, tikslinga juos mišrinti su lapuočiais, o geriausia, kad spygliuočiai želdiniuose sudarytų iki 30% sodmenų kiekio. Na, ir Nb augavietėse, rekomenduojama grupėmis įveisti arba prieš tai vykusio kirtimo metu palikti savaime augančias nektaringas lapuočių medžių ir krūmų rūšis, tokias kaip: miškinė obelis, paprastasis šermukšnis, blindė, dygioji slyva, vienapiestė gudobelė ir kt. Norint sumažinti šakninės pinties plitimą rekomenduojama spygliuočių medynus ugdyti šaltuoju metų laikotarpiu esant neigiamai paros oro temperatūrai (gruodžio vidurys – balandžio pradžia). Taip pat yra tikslinga apdoroti karbamido 20% tirpalu ir vėlyvo rudens, žiemos bei ankstyvo pavasario kirtimų kelmus, kai tik vidutinė paros temperatūra tampa teigiama.
Žievėgraužis tipografas (Ips typographus) priskiriamas ypač pavojingiems miško kenkėjams. Lietuvoje dažniausiai puola paprastąsias egles pažeisdamas jų kamienus. Esant palankioms sąlygoms jų kiekis per 1–2 metus gali labai greitai išaugti ir susidaryti masiniai dauginimosi židiniai. Geriausios sąlygos jiems sudaryti yra laiku nesutvarkytos vėjalaužos, vėjavartos, sniegalaužos. Esant gausiai populiacijai žievėgraužis tipografas „nudžiovina“ ir žalius medžius.
Kasmet žievėgraužio tipografo pažeidimai Lietuvoje vidutiniškai užregistruojami kelių tūkstančių hektarų plote. Siekiant sumažinti medžių liemenų pavojingų kenkėjų skaičių, gali būti iškabinamos feromoninės gaudyklės, išdėstomi vabzdžiagaudžiai medžiai ir (ar) vabzdžiagaudė mediena, vykdomi sanitariniai kirtimai. Feromoninės gaudyklės žievėgraužiui tipografui iškabinamos ne mažesnėse kaip 0,2 ha plynų kirtimų eglynų kirtavietėse prieš pat medžių liemenų pavojingų kenkėjų skraidymo pradžią, ne mažesniu kaip 40 m atstumu viena nuo kitos ir ne arčiau kaip 20 m atstumu nuo pusamžių ir vyresnių eglynų. Vabzdžiagaudžiai medžiai ir vabzdžiagaudė mediena ruošiami tik iš žalių nusilpusių, pažeistų, blogai augančių medžių 1–1,5 mėn. iki pavasarį skraidančių ir 2–3 savaitės iki vasarą skraidančių medžių liemenų pavojingų kenkėjų skraidymo pradžios ir baigiami ruošti kenkėjams pradėjus skraidyti. Kai po vabzdžiagaudžių medžių ir vabzdžiagaudės medienos žieve randamos pirmosios medžių liemenų pavojingų kenkėjų lėliukės, jie turi būti išvežti ne arčiau kaip 3 km nuo medyno, kurio sudėtyje yra daugiau kaip 20 procentų spygliuočių medžių rūšių, pakraščio arba nužievinti. Kalbant apskritai apie žalią spygliuočių medieną, reikia žinoti, kad nuo balandžio 20 d. (pušies – nuo balandžio 1 d.) iki rugsėjo 1 d., per dešimt dienų po jos iškirtimo turi būti išvežta ne arčiau kaip 3 km nuo medyno, kurio sudėtyje spygliuočių medžių rūšių yra daugiau kaip 20 procentų, pakraščio arba apdorota insekticidais, arba nužievinta, arba kitais būdais apsaugota nuo medžių liemenų pavojingų kenkėjų ir ligų sukėlėjų.
Miškams labai žalingi spyglius ir lapus graužiantys vabzdžiai. Tai didžiausiuose plotuose išplintantys miško kenkėjai. Dėl nugraužtos lajos 
skirtingos medžių rūšys reaguoja nevienodai: eglės gali nudžiūti, pušys yra atsparesnės, lapuočiai – dar atsparesni, tačiau pakenkimo pasekmės gali pasireikšti vėliau. Spyglių ar lapų netekę medžiai nusilpsta, tampa neatsparūs ligoms, kitų rūšių vabzdžių pakenkimams, tokiuose medynuose kelerius metus priauga mažiau medienos. Jei nugraužiama ir antrus metus, medžių džiuvimas būna intensyvesnis. Pušų spyglius pakenkiančių vabzdžių (pušinio verpiko, verpiko vienuolio, pušinio pelėdgalvio ar pušinio pjūklelio) masinio išplitimo židiniai Lietuvoje susiformuoja kas keliolika metų. Jie labiausiai kenkia Dzūkijos pušynuose. Kovai su minėtais kenkėjais naudojamas biologinis preparatas, kurio paskleidimui pasitelkiama aviacija.
Taigi, nepamirškime, kad miškas yra gyva nuolat kintanti ekosistema ir nuo mūsų žinių bei pastangų didele dalimi priklauso, ar sugebėsime išlaikyti jį našų ir sveiką.
Informacija parengta Aplinkos ministerijos užsakymu
Užs. Nr. 355
