Mons. Vytautas Kazys Sudavičius. Danos Buinickaitės nuotr.

2021 m. sausio 19 d. mirė Kaišiadorių vyskupijos kunigas – monsinjoras Vytautas Kazys SUDAVIČIUS, Žaslių Šv. Jurgio parapijos rezidentas (Kaišiadorių r.). Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie!

Kunigas bus pašarvotas Aukštadvario parapijos bažnyčioje (Trakų r.), kur ėjo klebono pareigas paskutiniais gyvenimo metais. Laidotuvių šv. Mišios – sausio 22 d. 12 val. Kaišiadorių katedroje. Kunigas bus laidojamas katedros šventoriuje – Kaišiadoryse, kur ilgus metus darbavosi sielovadoje. Dėl karantino vyskupijos kunigai prašomi už mirusįjį pasimelsti savose bažnyčiose – nevykti į laidotuves.

Gyvenimo aprašymas

Vytautas Kazys Sudavičius gimė 1943 m. sausio 25 d. Žarėnų parapijoje, Budginų k. (Telšių r.), uolių katalikų šeimoje. 1948 m. visą šeimą – tėvus ir keturis vaikus – ištrėmė į Sibirą, Krasnojarsko sritį (Rusija).

Pradinę mokyklą baigė tremtyje rusų kalba. Jau Lietuvoje – Ežerėlyje (Kauno r.), kur po tremties įsikūrė tėvai, įgijo pagrindinį, o Vilniaus politechnikume – vidurinį išsilavinimą ir radijo aparatūros montuotojo specialybę. Dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje.

Pasirenkant kunigystės kelią, didžiausios įtakos turėjo jo katalikiška šeima, o ypač motinos brolio kunigo Domininko Kenstavičiaus pasirinktas gyvenimo kelias.

1969 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigęs, 1974 m. balandžio 9 d. buvo įšventintas kunigu Kaišiadorių vyskupijai.

Buvo vikaru Kaišiadorių parapijoje (nuo 1974) ir aptarnavo Palomenės parapiją. Klebono pareigas ėjo Kruonio (nuo 1980) ir aptarnavo Vilūnus, Merkinės (nuo 1981), Pivašiūnų (nuo 1983) ir aptarnavo Dusmenis, Kaišiadorių (nuo 1992) ir aptarnavo Palomenę bei Aukštadvario (nuo 2002) parapijose. Dėl kanoninio amžiaus 2020 m. buvo atleistas iš klebono pareigų ir paskirtas Žaslių parapijos rezidentu.

Kunigas Sudavičius taip pat ėjo Alytaus ir Kaišiadorių dekano, Teisingumo gynėjo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos byloje (vyskupijos etape) pareigas, buvo Kunigų tarybos nariu ir konsultoriumi, kitų tarybų nariu bei katalikiškų organizacijų kapelionu.

Kunigas nuoširdžiai darbavosi kad ir kokias jam patikėtas pareigas beužimtų – buvo uolus, sumanus, pareigingas sielovadoje ir administravime. Didžiausias jo darbų indėlis – Pivašiūnų parapijoje, pagrindinėje Kaišiadorių vyskupijos piligrimystės šventovėje, kur 1988 m. buvo vainikuotas popiežiškomis karūnomis Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas ir suteiktas jam „Nuliūdusiųjų paguodos titulas“. Klebonas uoliai rūpinosi šventovės puošimu, švenčių organizavimu, piligrimų sielovada…

Kunigas Sudavičius taip pat uoliai darbavosi Kaišiadorių parapijoje būdamas klebonu. Rūpinosi pagrindinės vyskupijos šventovės – katedros – grožiu, dėmesingai visiems pasitarnaudavo sielovadoje. Besidarbuojant Kaišiadoryse, jo artumoje visad buvo gausu bendradarbių – jaunųjų vyskupijos kunigų – vikarų, kurie iš uolaus klebono galėjo semtis pavyzdžio ir patarimų.

Kaišiadorių vyskupui rekomendavus, 1998 m. kunigui Sudavičiui buvo suteiktas Monsinjoro (lot. Capellano Suae Sanctitatis) garbės titulas, kurį teikia Apaštalų Sostas už uolią tarnystę Bažnyčiai. Šis kunigas taip pat įvertintas ir pasaulietiniais apdovanojimais – Vilniaus apskrities Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Trakų rajono savivaldybės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto nominacijomis už pasiekimus žmogiškumo ugdymo srityje bei kitais.

Mons. Vytautas Kazys Sudavičius buvo ir maldos žmogus. Gyvenimo tikėjimo pavyzdžiu pažadino ne vieną pašaukimą Kristaus vynuogynui, pasitarnaudavo seserims vienuolėms kaip konfesarijus. Pats planavo pasirinkti vienuoliško gyvenimo kelią…

Su dėkingumu – Kaišiadorių vyskupijos kurija (gt)