Vaikų chirurgas dr. Pranas Gurskas. Asmeninio archyvo nuotr.
Klausantis tikro lentvariečio dr. Prano Gursko pasakojimų apie prisiminimus iš mokyklos laikų, tautiškumo ir lietuviškumo puoselėjimą sovietiniais laikais kūnu lakstė šiurpuliukai, nes atrodė, jog viskas taip pažįstama iki kaulų smegenų, bet tuo pačiu ir kažkur tolimoje praeityje. Mat tai, prie ko esi prisilietęs, kai kurie žmonės, kuriuos pažinojai ar kurie tave mokė, šiandien jau yra istorija.
Žavu, kad dar yra lentvariečių menančių ir galinčių papasakoti tai, nuo ko prasidėjo ir kaip mezgėsi lietuviškumo pamatai Lentvario mieste. Žavu ir tai, kad visa tai sklinda iš savo laiku buvusio vieno iš geriausių Lietuvoje vaikų chirurgo, medicinos mokslų daktaro Prano Gursko lūpų. Labai kuklų, bet itin atsidavusį darbui ir pasiaukojantį gydytoją įvertino ir prezidentė Dalia Grybauskaitė 2018 metais įteikdama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus apdovanojimą. O „Trakų žemė“ savo skaitytojams su pasididžiavimu pristato išskirtinį interviu su iškiliu kraštiečiu.
Gerb. Pranai, ar esate tikras lentvarietis, t.y. čia gimęs ir augęs?
Taip, gimiau Lentvaryje, mokyklą tuomet dar 2-ąją vidurinę, taip pat baigiau Lentvaryje. Tai ne dabartinė M. Šimelionio gimnazija, nes ją atidarė tik 1975 m., o aš mokyklą baigiau 1973-aisiais.
Mane lietuvių kalbos dar mokė Motiejus Šimelionis. Mūsų auklėtoja buvo daug kam gerai žinoma istorijos mokytoja Nijolė Ivanauskienė. Ji vėliau, jau M. Šimelionio vidurinėje mokykloje, įkūrė jaunųjų kraštotyrininkų būrelį ir akmenų muziejų. Labai gera mokytoja buvo.
Gydytojas dr. Pranas Gurskas su prezidente Dalia Grybauskaite. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotr./Robertas Dačkus
Pamenu, važiavome su klase į ekskursiją (tik nebeprisimenu, kelintoje klasėje) į Zarasus, o M. Šimelionis taip gražiai lietuviškas dainas dainavo. Tais laikais, kai buvome SSRS dalis, jis taip nuostabiai dainuodavo lietuviškas dainas… Jis buvo tikras lietuvių kalbos propaguotojas. Kartu su M. Šimelioniu pritardami ir mes dainuodavome. Labai įdomios būdavo tiek jo, tiek kitų mokytojų – A. Venslovienės, G. Valašinienės – pamokos.
Šeštadieniais mokykloje vykdavo subatvakaris, gamindavome lietuviškus tautinius patiekalus, dainuodavome lietuviškas dainas, vykdavo konkursai tarp klasių.
Kaip įdomu… O nebuvo baudžiama už tai, kad traukdavote lietuviškas dainas, rengdavote subatvakarius, kitaip tariant – puoselėjote lietuviškumą?
Keista, bet nebuvo. Labai viešinama apie tai taip pat nebuvo, bet nemanau, kad niekas apie tai nežinojo.
Propagavote lietuvių kalbą, lietuviškąsias tradicijas…
Taip. Jeigu to nebūtų darę mokytojai ir mus to mokę, seniai ji jau būtų nunykusi ypač šiame krašte. Čia buvo labai daug privažiavę rusų po karo, buvo du kariniai daliniai – prie Račkūnų raketų bazė ir Vilniaus gatvėje prie geležinkelio.
Pranas ir Danutė Gurskai. Asmeninio archyvo nuotr.
Beje, Jūs ir dabar puikiai grojate akordeonu, dainuojate, šokate. Ar tai yra Jums kaip atsipalaidavimo būdas po sunkių darbų?
Vidurinėje mokykloje lankiau muzikos mokyklą, akordeono klasę. Ir dabar laisvalaikiu, kurio lieka nedaug, stengiuosi nepamiršti akordeono, gitaros, sporto klubo. Taip atsipalaiduoju, nors trumpam atsijungiu nuo kasdieninės darbo įtampos.
Kalbant apie Jūsų profesijos pasirinkimą, ar jau mokykloje žinojote, kad būsite gydytojas? Ar gydytojo darbas į Jūsų gyvenimą atėjo kaip nors netikėtai?
Didžiausią įtaka mano pasirinkimui turbūt padarė dėdė, nes jis buvo gydytojas chirurgas Elektrėnuose. Tačiau jis jau miręs (1994 m.). Beje, labai laukė Lietuvos nepriklausomybės, labai džiaugėsi sulaukęs, bet, gaila, neilgai tepasidžiaugė.
Taigi, jis man buvo gydytojo idealas. Kai įstojau į Vilniaus universitetą medicinos fakultetą, pasirinkau vaikų sritį.
Kodėl būtent vaikų? Sakyčiau, labai trapi ir labai atsakinga sritis…
Nežinau, kažkokių ypatingų priežasčių neturėjau. Maniau, gal mažesnis konkursas bus, lengviau įstosiu.
Įstojote ir laukė labai ilgi mokslų metai.
Ne, mums dar nereikėjo mokytis daug metų – tik šešerius metus. Penkeri metai – medicinos, šešti subordinatūros ir paskui vieneri metai internatūros, t.y. specialybės. O paskui iš karto į darbą.
Po internatūros išvažiavau dirbti į Klaipėdą, bet neilgai ten buvau, nors pagal paskyrimą trejus metus turėjau ten atidirbti. Tačiau žmona Danutė jau buvo pagimdžiusi pirmą dukrą Rasą. Tuomet jai buvo aštuoni mėnesiai. O ten nei jokio bendrabučio, nei kur gyventi, tai aš pačioje ligoninėje prabuvau tris mėnesius, bandžiau ieškoti galimybių ir žmonai įsidarbinti, nes ji taip pat medikė, akušerė-ginekologė, bet nepavyko. Sunku buvo tuo metu Klaipėdoje rasti darbą. Vis tik po ilgų derybų ir kalbų, suderinau, kad mane grąžintų atgal į Vilnių, Santariškes, kad galėčiau būti su šeima.
Danutė ir Pranas Gurskai su dukromis ir anūkais. Iš kairės: Danutė Gurskienė, dukra Rūta Baranauskienė, anūkas Matas, anūkės Adelina (stovi priekyje), Emilija, Augustina, dukra Rasa Šatevičienė ir dr. Pranas Gurskas. Asmeninio archyvo nuotr.
Tai visą gyvenimą Santariškių vaikų ligoninėje ir pradirbote?
Taip, nes tai – gana specifinė sritis, turi savo ypatumų ir vaikų chirurgijos skyrių nėra daug. Tarkim, rajonuose vaikų chirurgų nereikia, nes kartu su juo turi dirbti didelė gydytojų komanda.
Užsiminėte, jog Jūsų žmona taip pat medikė. Kaip susipažinote?
Kaimynai buvome (juokiasi). Draugauti pradėjome gal devintoje ar dešimtoje klasėje. Ji metais jaunesnė. Kai aš įstojau į mediciną, ji taip pat pasirinko ten stoti, nes jai irgi patiko medicina.
Gerb. Pranai, 2015-aisiais kolegų buvote įvertintas ir apdovanotas „Tikrojo pašaukimo“ nominacijoje, kuriai buvo pasiūlyta net 30 medicinos darbuotojų. Kolegos Jus apibūdino kaip labai profesionalų gydytoją, išmanantį daugelį vaikų chirurgijos sričių. Apie Jus atsiliepė kaip apie puikų rezidentų mokytoją, pasišventusį savo darbui gydytoją, dirbantį nepaisant poilsio valandų. Taigi, buvote, galima sakyti, geriausias vaikų chirurgas Lietuvoje. Tačiau vis tiek kuklinatės…
Dabar jau nebesu geriausias, technologijos, gydymo būdai tobulėja, bet tai yra labai gerai. Tuo laiku, kadangi buvau pasirinkęs naujagimių chirurgiją, su įgimtos sklaidos ydom, tokių naujagimių nebuvo daug – 40-50 per metus. Dabar tokių naujagimių dar labiau sumažėjo, nes ir gimstamumas sumažėjo, ir Kauno klinikose dabar atliekamos tokios operacijos.
Taigi, su tokiomis didesnėmis patologijom nedaug specialistų dirbo ir galėjo jas operuoti, nes tam reikia specifinių žinių. Tad tas geriausiojo vardas tikriausiai taip ir „atėjo“.
Iš tiesų tobulėjimui atidavėte labai daug laiko, jėgų.
Taip, žinoma. Bet man mano darbas labai patinka. Dalyvaudavau ir dalyvauju įvairiose Lietuvos vaikų chirurgijos ir Europos vaikų chirurgijos draugijų organizuojamose konferencijose, savo laiku stažavausi Rusijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Dabar savo žiniomis, patirtimi dalinuosi su rezidentais.
Gydytojas dr. Pranas Gurskas su operuota paciente ant rankų. Asmeninio archyvo nuotr.
Kas Jums sunkiausia, sudėtingiausia vaikų chirurgijoje?
Gydymo sėkmė priklauso ne vien nuo chirurgo profesionalumo. Naujagimių chirurgijoje reanimacija-intensyvi terapija vaidina ypač svarbų vaidmenį. Chirurgas atlieka tik mechaninį darbą. O slauga ir tolimesnis gydymas didžiąja dalimi priklauso nuo reanimacijos priemonių. Operuojant ir gydant naujagimį, dalyvauja didelis specialistų būrys. Vien operacinėje operacijos metu dirba du chirurgai, anesteziologas, anestezistė, operacinės slaugytoja. Reanimacijos skyriuje naujagimis po stemplės atrezijos ar diafragmos išvaržos operacijos yra prižiūrimas visą parą, jam skiriama atskira slaugytoja, pamainai pasibaigus ją keičia kita. Minėtas patologijas turinčių naujagimių mirštamumas anksčiau buvęs labai didelis. Dabar dauguma pacientų su įgimtomis vystymosi ydomis visiškai pasveiksta.
Mano nuomone, suaugusius operuoti yra viena, tačiau vaikus, ypač kūdikius – visai kas kita. Ar nesudėtinga yra emociškai, psichologiškai?
Ne, kai rezultatai yra geri, viskas gerai. Kaip a. a. mūsų profesorius Jonas Gradauskas sakydavo: chirurgija yra kaip laižyti medų nuo skustuvo – ir skanu, ir gali susižeisti. Taigi, psichologinis klimatas yra geras, kai viskas gerai, bet, aišku, būna komplikacijų ar kitų nesklandumų, tada labai išgyvenu, daug mąstau, pergalvoju. Medicinoje visko būna.
Daug yra buvę nepasisekusių operacijų?
Per visą gyvenimą, aišku, buvo… Komplikacijų nebūna tam, kuris neoperuoja. Kiekvieną kartą ne tik tėvai ir artimieji išgyvena, mes, gydytojai, taip pat. Mums, vaikų chirurgams, yra sudėtingiau dar ir dėl to, kad turime ne tik su pacientais, bet ir su jų tėvais, seneliais bendrauti. Taip, didelis psichologinis krūvis yra, bet darbas įdomus, ypač dabar.
Turite minty, kai technologijos tobulėja ir keičiasi?
Taip, man labai įdomu stebėti, kaip dabar jaunimas operuoja pasitelkdamas įvairiausias technologijas. Ką mes anksčiau darėme atvirai, jie dabar tai daro su minimalia invazija – laparoskopija, torakoskopija.
Galima sakyti, kad Jūs dabar mokotės iš jaunimo?
Ne, aš jau savo sudėtingąją chirurgiją baigiau. Dabar atlieku paprastesnes chirurgines operacijas, konsultuoju Karoliniškių poliklinikoje.
Jūsų, kaip mediko, nuomone, Lietuvos medicina pakankamai pažengusi?
Taip, Lietuvoje medicinos lygis yra labai aukštas, pasaulinis. Ypač dabar, kai yra tokios technologijos, aparatūra, diagnostinės galimybės.
Gerb. Pranai, tiek Jūs, tiek Jūsų žmona Danutė abu esate medikai, tačiau dukros Rasa ir Rūta medicinos keliu nepasuko. Kaip manote, kodėl? Ar tai buvo Jūsų įtaka?
Nežinau, gal pamatė, kiek reikia įdėti darbo, kiek namuose abu su žmona būdavome ir suprato, kad nenori tokio gyvenimo. Tačiau mūsų griežtos įtakos jų pasirinkimui nebuvo. Pasirinko pačios savo gyvenimo kelią. Rasa tapo anglų kalbos mokytoja, o Rūta, nors ir baigė medicinos mokslus Vilniaus universitete, pasirinko darbą grožio srityje. Medicinoje yra įprastos medikų dinastijos, vis tik mūsų atvejis yra kitoks (šypsosi).
Gerb. Pranai, labai dėkoju Jums, kad radote laiko pasikalbėti, su kraštiečiais pasidalinti savo, kaip gydytojo, patirtimi ir prisiminimais iš mokyklos laikų. Sėkmės Jums!
Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ
