Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2006 m. Danos Buinickaitės nuotr.
2017 m. sausio 27 d. Trakuose vietos žmonėms kalbėjęs madingasis Alfredas Bumblauskas ne vieną stulbino itin įžūliomis šnekomis ir neįprastais pašmaikštavimais*. Demokratėjančiame pasaulyje visokie šnekoriai galėtų reikšti beveik bet kokią nuomonę; prasčiau, kai klausytojai klaidinami, demagogams įtaigiai peršant neteisingą informaciją.
Vienas iš A. Bumblausko pamėgtų „arkliukų“: prakeiksmai lietuvių kaimiečiams, esą nepasižymėjusiems nei verslumu, nei inovatyvumu, neturėjusiems nieko bendro nei su modernybe, nei su miestu (esą senojoje Lietuvoje modernybę kūrę vien žydai). Pripažįstant šios tautos žmonių ilgaamžius nuopelnus Lietuvai, tenka priminti A. Bumblausko nutylėtus dalykus. Pvz., Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, dar XIV a. bandydamas modernizuoti Lietuvą, savo laiškais kvietėsi amatininkus ir kitokius specialistus iš vokiškųjų ir kitų žemių. Ir vėliau ne vienas valstybės veikėjas suvokdavo, kad kraštą turtina ne vien prekybininkai ir užeigų laikytojai, bet pirmiausiai gamintojai – įvairių amatų meistrai, dar prieš tūkstantį metų lėmę Flandrijos, Lombardijos ir kitų tuometinės civilizacijos centrų klestėjimą.
A. Bumblauskas baisisi „lietuviais kaimiečiais baudžiauninkais“, iš kurių esą niekad Lietuvai naudos nebus. Beliktų pamanyti, kad prieš šimtmečius tie netikėliai lietuviai patys susigalvojo baudžiavos jungą ir ilgai juo džiaugėsi. Bent kiek išmanantys tikrąją Lietuvos istoriją žino, kad šioje Europos pusėje kaimiečiams visai ne savo noru teko kitokia dalia, nei toliau pažengusioje Vakarų Europoje. Beliktų priminti, kad tie „niekam tikę baudžiauninkai“ per kelis šimtmečius retai apgyventas baltų žemes pavertė pusėtinai išvystytu agrariniu kraštu su menkais įrankiais, išdirbdami tūkstančius hektarų dirvonų, užaugindami nemažai javų ir gyvulių, išlaikydami visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (o vėliau ir ATR – Abiejų Tautų Respublikos) valstybę – nuo jos kariuomenės iki raštininkų, nuo rūmų statytojų iki pačių ponų. Dar primintume, kad iki XIX a. beveik visur viskas laikėsi ant tų „netikėlių kaimiečių“, kuriais rėmėsi prabanga tviskėjusi Liudvikų Prancūzija ir kitos šalys.
Savo išvedžiojimuose susipainiojęs A. Bumblauskas galop prisiminė „fermerius“ – esą tie buvę geri, o „kaimiečiai baudžiauninkai“ tai jau ne. Taip tuščiai postringaujant, gal manoma, kad kokiame XVII a. kažkoks kaimietis galėdavęs apsispręsti – esą nebetarnausiu nei dvarininkui, nei karaliui, o būsiu pats sau „laisvas fermeris“. Bent kiek pasidomėjusieji Lietuvos kaimo istorija žino, kad Žemaitijoje ir kitur praeityje būta laimingesnių išimčių – ten atsirasdavo ir laisviau gyvenusių prakutusių ūkininkų. Dar galėtume priminti anksčiau išlaisvintą Užnemunę, įvairias kaimiečių galimybes Mažojoje Lietuvoje, dar XIX a. gausėjusius „buožes“ – stambesnius ūkininkus. Sąžiningi praeities vertintojai pripažintų, kad Lietuvos kaime visad būta verslių ir išmanių žmonių, kuriuos dažnai sugniuždydavo nepalankios sąlygos. Gal taip norima nugramzdinti į užmarštį 1940 m. pradėtą ir pokariu sėkmingai tęstą geriausių Lietuvos ūkininkų naikinimą, tradicinio kaimo žlugdymą, pakirtusį ankstesnio gyvenimo pamatus.
Pramoginių renginių vedėjo vaidmenį pamėgęs A. Bumblauskas gali šiurpinti klausytojus skambiais pareiškimais: „Nemyliu kaimiečių Lietuvos“, „Kiekvienam reikia naikinti kaimietiškumą savo dūšioje“ ir t. t. O kaip su ta istorine tikrove? Ar kiekvienas imsime vaidinti, kad visi esame kilę tiesiai iš karalių ar bent iš grafų, kad apie kaimą ir kaimiečius nei mes, nei mūsų protėviai esą nėra net girdėję. Deja, tūkstančius metų buvome tik agrarinis kraštas, kurio gyventojai nevengdavo ir plėšikavimo kaimynų šalyse. Beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas tarp savo protėvių aptiktų dešimtis kaimiečių kartų, sužinotų, kad jie daugelį šimtmečių vargo dirbdami žemę ir pan. Tas kaimietiškasis paveldas yra realybė, kurios jokiomis deklaracijomis niekas nepakeis ir nesuniekins. Gal besityčiojantieji iš lietuviškojo kaimietiškumo patys kažkada suvoks, kad tie „prasti kaimiečiai“ per šimtmečius sukūrė ir išlaikė kuklias savas vertybes, išsaugojo lietuvybę ir leido sukurti šiuolaikinę Lietuvos valstybę.
Dar viena A. Bumblausko mėgstama tema – esą istorinė Lietuvos nesėkmė, jai nepavykus tapti „antrąja Lenkija“. XVII–XVIII a. klostantis lenkakalbei LDK, mūsų kraštas esą sėkmingai judėjęs Airijos ar Škotijos keliu, netekdamas savo lietuviškos kalbos, bet neva gaudamas kitokių galimybių. Šiandien taip manantys gali padejuoti –
o juk būtų taip naudinga mokyklinius vadovėlius mūsų esą gimtąja lenkų kalba spausdinti Varšuvoje, be jokių problemų lenkiškai derėtis Suvalkų prekyvietėse.
Dėl tos esą „istorinės nesėkmės“ A. Bumblauskas kaltina Joną Jablonskį – tasai ėmęs ir įtvirtinęs lietuvių kalbą, vėliau tam talkinęs ir pats J. Stalinas. Save istoriku vadinantis asmuo turėtų nutuokti, kad vienas asmuo retai kada gali pakeisti esminius etnoso bruožus (antai, net ir charizmatiškasis Adolfas Hitleris nebandė vokiečių paversti kažkuo kitu, kaip tik nuolat pabrėždamas jų vokiškumą). Lietuvybę sukūrė ne koks pavienis kalbininkas J. Jablonskis ir net ne galingasis J. Stalinas. Pvz., XVI a. dokumentai rodo, kad tuomet daugybė paprastų žmonių (Martyno Mažvydo amžininkų) kalbėjo lietuviškai, tą kalbą ir papročius paveldėję iš savo protėvių. Nuo tada praėjus pusei tūkstantmečio, lietuvių kalba vis dar skamba – ir ne dėl kokio vieno vado nurodymo. Dabar jau žinoma apie tūkstančius praeities pasaulio tautelių ir etninių grupių, kurios tai susiklostydavo, tai vėl ištirpdavo tarp galingesnių kaimynų – gal ir pristigusios stipresnės savasties (moksliškai – savojo identiteto). Mūsų atspariai tautai kol kas pasisekė išlikti, jau kelis šimtmečius veikiant galingoms polonizacijos, germanizacijos, rusifikacijos bangoms, plovusioms tautinės tapatybės pamatus. Tai rodo, kad milijonams baltų palikuonių (anot A. Bumblausko, pagonių kaimiečių) jų savasties dalykai būdavo svarbesni nei skubotas tapimas svetimu, iš to tikintis kažkokios greitos naudos.
Oponentai gali atsikirsti, kad jau daugelį amžių esą patys apsukriausi ir moderniausi lietuviai sulenkėdavo, suvokietėdavo ir t. t. (kaip kad šiandien suanglėjama), svetur pelnydami sau gyvenimo dovanas, toje užkampio Lietuvoje (nesugebėjusioje tapti „antrąja Lenkija“) palikdami esą kvailus „kaimiečius pagonis“. Laimė, net ir istorijos audrų per šimtmečius niokotame krašte gamta ar pati Apvaizda leidžia gimti vis naujiems talentams, rastis gabiems verslininkams, menininkams ir visiems kitiems, palaikantiems mūsų etnoso gyvastingumą.
Chaotiškos A. Bumblausko šnekos lyg atskleidžia ir jo neapykantos Mažajai Lietuvai šaknis. Gal jaučiama, kad tas kraštas (kaip koks nepatogus akmenėlis bate) pristabdė beveik sėkmingą Didžiosios Lietuvos virtimą „antra Lenkija“. A. Bumblausko ir jo pasekėjų apmaudui 1525 m. įkurta Prūsijos kunigaikštystė (hercogystė) esą nei iš šio, nei iš to sumanė žengti Reformacijos keliu, Dievo Žodį ėmusi skelbti krašto gyventojų lietuviška kalba, tos nuostatos besilaikydama dar kelis šimtmečius. Kai ne vienas Didžiosios Lietuvos dvasiškis ar kitoks veikėjas paniekinančiai kartodavo „Dievas nesupranta mužikų lietuvių kalbos“ (esą visi privalantys kalbėti teisingai – lenkiškai), Mažosios Lietuvos bažnyčiose ir mokyklose ilgai skambėjo lietuvių kalba, taip vis palaikydama lietuvybės dvasią, tą „užkratą“ vis grąžindama ir savo kaimynams lietuviškose žemėse.
Padrikos A. Bumblausko šnekos kiek atskleidžia ir liūdnai pagarsėjusios nacionalinės ekspedicijos upėmis užkulisius. Pasirodo, kad oponentui ramybės neduoda „Vyslos idėja“. Matyt, po ilgamečio bruzdėjimo galop bus iškilmingai paskelbtas didysis A. Bumblausko „atradimas“: „Vysla esanti svarbiausia Lietuvos upė“ – esą per Lomžą ir kitas vietoves lietuvių javai visados plukdyti Vyslos upe į Gdanską, o iš ten į Vakarus.
Sąžiningi istorikai savo spėjimus pasitikrina archyvuose studijuodami senuosius dokumentus, peržiūrėdami gausias naujesnių laikų publikacijas ir kitus šaltinius. Ten nesunku būtų surasti duomenų, kad tais ir tais metais tokiu keliu buvo nugabenta tiek ir tiek javų iš Lietuvos. Tokias žinias galima būtų palyginti su informacija apie tai, kad Nemuno žemupiu kasmet būdavo plukdoma per milijoną tonų krovinių. Būtų įdomu iš kokio tikro istoriko išgirsti, kiek centnerių ar kilogramų lietuviškų krovinių ir kada būdavo nuplukdoma Vyslos upe. Skaitytojams nepakenktų žvilgtelėti į Lietuvos žemėlapį ir pamėginti įsivaizduoti, ar tikrai kur nors prie Raseinių ar Anykščių kada gyvenęs koks kvanktelėjęs dvarininkas, kuris būtų liepęs parduodamus grūdus plukdyti Nemunu aukštyn prieš srovę beveik iki Gardino, ten perkrauti, gabenti tolimą kelią iki Vyslos ir dar ja plukdyti iki atokaus Dancigo / Gdansko. Bet koks sveiko proto žmogus suvoktų, kad A. Bumblausko propaguojamas kelias Vysla yra bent kelis kartus ilgesnis nei praeityje įprastas plaukimas Nemunu pasroviui. Belieka pasišaipyti – ko tik negali tuščiai prišnekėti žmogus, tingintis atsiversti kokį rimtesnį veikalą ar dulkėtus archyvinius dokumentus.
Trakuose A. Bumblauskas prasitarė, kad naująją „nacionalinę ekspediciją“ jis organizuosiąs Augustavo kanalu, taip vėl nuplaukdamas iki esą lietuviškosios Vyslos. Daugeliui žinoma, kad tam žmogui sunkiai įkandamas geografijos pradžiamokslis, dabar jis klaidžioja ir istorinių epochų miglose. Didžiules lėšas iš Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenių iškovodamas vadinamosioms nacionalinėms ekspedicijoms – puotoms ir smagiems pasiplaukiojimams po lenkiškas žemes (2015 m. lietuviškas Nemuno žemupys liko paniekintas – ten esą niekas nevertas dėmesio), A. Bumblauskas gal jaučiasi žengiantis (teisingiau patogiai plukdomas) Vytauto Didžiojo keliais. Deja, skaitytojams tenka priminti, kad Augustavo kanalas buvo atidarytas tik 1839 m. (carinės Rusijos valdymo metais), kad jis buvo skirtas ne lietuviškos produkcijos gabenimui į Vyslą, o lenkiškų prekių plukdymui į Nemuną, kad tas kanalas neturi nieko bendro su LDK ar ATR. Tik istorinės tiesos nemėgstantis A. Bumblauskas bando viską „apversti aukštyn kojom“, bandydamas supainioti savo klausytojus ir žiūrovus, pratindamas juos prie „lenkiškos Lietuvos“.
Oponentas mėgsta postringauti apie toleranciją ir kitus gražius dalykus, kurių pats nesirengia paisyti. Jau seniai neteko girdėti tokio įnirtingo ir nedoro savųjų priešininkų juodinimo ir panašių išsišokimų. Anot A. Bumblausko, besirūpinusieji lietuvybe tebuvę Rusijos samdiniai ir panašūs (nors negražių dalykų praeityje buvo padarę įvairiausių pažiūrų žmonės, o ne vien lietuvybės gynėjai).
Besityčiodamas iš tautiškumo ir lietuvybės, oponentas propaguoja pilietiškumą, kuriuo esą turėtume viską remti. Deja, tautiškumą ir tautinę valstybę išrado ne Lietuva ir lietuviai – visa tai pasaulyje klostėsi jau prieš šimtmečius ir tūkstantmečius. Ir šiandien Sirijos ir gretimų šalių kurdai kažkodėl nenori likti vien paklusniais tų valstybių piliečiais, o buriasi į „savųjų“ grupuotes, neklausydami internacionalistų ir kosmopolitų raginimų. Nerimsta Škotija – dar prieš kelis šimtmečius įjungta į Didžiąją Britaniją, seniai netekusi savosios kalbos, bet vis tiek neatsisakanti škotiškos tapatybės. Galėtume minėti Kataloniją ir įvairiausius atvejus atokesnėse šalyse, liudijančius, kad kai kieno nemėgstamas „tautiškumas“ nėra vien koks tuščias prasimanymas, o esminė žmonijos savybė. Į tai neatsižvelgdavusios valstybės galop sulaukdavo liūdno galo – subyrėdavo imperijos, žlugdavo vidinių prieštarų draskomos daugiatautės šalys.
Patyrę pedagogai atlaidžiai žiūri į A. Bumblausko kvailiojimus – visi gi esame matę prekybos centruose isterikas keliančius mažvaikius, taip bandančius išsireikalauti dar vieną žaisliuką ar saldainį. Dėmesio trokštantis oponentas kaip koks spuoguotas paauglys bando apstulbinti aplinkinius, klykaudamas: „Nemyliu nei tėvų, nei mokytojų, viskas man nepatinka“ ir t. t. Bandant kelti savąjį pramoginių renginių vedėjo ir demagogo reitingą, burnojama prieš lietuvybę (atvedusią mus į Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją), prieš J. Basanavičių, A. Smetoną ir kitus mūsų istorijos didžiavyrius (iškeliant jų tikrus ar tariamus trūkumus, o ne svarbiausius nuopelnus Lietuvai). Neva spontaniškieji A. Bumblausko išsišokimai iš tiesų ganėtinai konjunktūriški – pavyzdžiui, primindamas didžiąją Lietuvos žydų tragediją, jis vis „primiršta“ kitus nemalonius istorijos puslapius ir t. t.
Beliktų viltis, kad vis daugiau žmonių atsitokės ir nebekreips dėmesio į A. Bumblausko demonstratyvius kvailiojimus. Paramą Lietuvos senųjų kaimų tyrimams nutraukusi valdžia gal kada nors taip dosniai nebefinansuos ir to veikėjo šarlataniškų užmojų, bandymų įžūliai klibinti mūsų visuomenės pamatus.
Literatūra
1. A. Bumblausko pasisakymo Trakuose vaizdo įrašas. Prieiga per internetą – <https://www.youtube.com/watsch?v=holzIpdCYTY>.
2. M. Purvinas, „Nacionalinė ekspedicija Nemunu – 2015: liapsusai ir paskleisti mitai“, in: Voruta, 2016 m. sausio 27 d., Nr. 2 (820), p.1–2, 12.
_________________________
* Zakarevičiūtė J., „Trimis Lenkijos ordinais apdovanotas prof. A. Bumblauskas dėstė apie lietuvių tapatybę Trakuose“, in: Trakų žemė, Nr. 5 (951), 2017 m. vasario 3 d., p. 5.
Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas
Trakų žemė, Nr. 35 (1033), 2018 m. rugpjūčio 31 d., p. 7.
