Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba, pasakyta Vilniaus geto likvidavimo 80-osioms metinėms skirtame minėjime:

Apie atmintį

Man atrodo, kad Lietuvos žydų istorijos, Vilniaus geto atminimas lengva ranka supaprastinamas iki minėjimų ir ekskursijų. Oficialių protokolinių valdžios atstovų minėjimų ir interaktyvių ekskursijų užsieniečiams. Abiem užtenka pusantros valandos. Dabar čia visi irgi susirinkome, kad oficialiai paminėtume prieš 80 metų įvykusį Vilniaus geto sunaikinimą.

O aš kviečiu, raginu Jus Vilniaus getą ne minėti, o atsiminti.

Tam neužtenka tik žinoti Vilniaus geto ribas − nors ir tai būtų sveikintina pradžia.

Vilniaus getas nėra tik teritorija, gatvės ir namai Senamiestyje.

Visų pirma, ten gyveno žmonės. Sakau „gyveno“, nes nėra žodyne žodžio apibūdinti būvį tų, kurie prievarta buvo iškeldinti iš savo namų, pasiėmę tik tai, ką gali panešti, ir suvaryti į siauras gatveles, į ankštus butus − jei pasisekė gauti butą, tiksliau, kambarį, koridorių ar sandėliuką, kuriame jie šalo, − ne tik dėl to, kad nebuvo kuo kūrenti, bet ir dėl nuolatinės mirties grėsmės. Bet noras gyventi buvo stipresnis, todėl Vilniaus getas yra ne tik mirties, bet ir gyvenimo istorija.

Yra tų, kurie klausia: kaip galima mirties akivaizdoje eiti į teatrą, koncertą, parodas? Kaip galima kurti? Kodėl dar verta skaityti knygas? Kokia prasmė mokytis, jei kitą dieną gali mirti? Kam gydyti ligonius, jei rytoj juos nužudys? Yra tų, kuriems pasiduoti, susitaikyti atrodo paprasčiau. Bet Vilniaus getas niekada nepasidavė − jis buvo žiauriai sunaikintas. Pastatai ir gatvės susprogdinti, žmones, deja, nužudyti Paneriuose arba išvežti lėtai mirti koncentracijos stovyklose.

Kas liko? Minėjimai? O aš sakau − liko atmintis.

Lentelė, kabanti ant namo Žemaitijos ir Mikalojaus gatvių sankryžoje, kukliai užsimena apie Vilniaus geto pasipriešinimo judėjimą.

Iš tiesų − tai įspūdingas, kelis metus trukęs mirtinai pavojingas šimtų žmonių darbas ruošiantis neįmanomai kovai su nacių režimu. Nemanau, kad jie naiviai tikėjosi laimėti. Bet jie tikrai nesutiko pasiduoti be kovos.

Leiskite pacituoti Viktorą Frenkelį: „Tuo, kaip žmogus pasitinka neišvengiamą likimą, o kartu su šiuo likimu ir jo skirtą kančią – kaip tik tuo atsiskleidžia daugybė galimybių prasmingai formuoti gyvenimą ne sunkesnėms aplinkybėmis, net paskutinę gyvenimo minutę.“

Abos Kovnerio, Šmergės Kačerginskio, Fanios Brancovskos (ji vis dar su mumis, gyva Vilniaus žydų bendruomenės tragedijos liudininkė) ir kitų geto kovotojų pasirinkimas prisijungti prie pasipriešinimo judėjimo tuo metu reiškė tik vieną: mirtis gete pakeičiama į mirtį miškuose. Tie, kurie išgyveno, pradėjo naują kovą, kuri tęsiasi ir dabar − išsaugoti atmintį.

Šiandien jau tradicija tapo iniciatyva skaityti Vilniaus geto kalinių sąrašus ir garsiai ištarti vardus ten įkalintų žmonių.

Noriu tikėti, kad ir Jūs žinote bent vieno Vilniaus geto kalinio vardą. Noriu tikėti, kad žinote apie miesto inžinierių Šmuelį Kaplinskį, požeminiais kolektoriais išvedusį iš geto pasipriešinusius naciams žydus. Noriu tikėti, kad žinote, kurioje vietoje buvo įsikūręs Vilniaus geto teatras, kuriame Vilniaus senamiesčio kieme augo vienintelis gete likęs žaliuoti medis, kurioje gatvėje stovi šimtus tūkstančių knygų išdavusi geto biblioteka, geto mokyklos, ligoninės pastatai ir daug kitų vietų, kurių atminties sunaikinti negalima. Noriu tikėti, kad Jums žinomi yra „Knygų brigados“ žygdarbiai gelbėjant ir išsaugant neįkainojamą žydų kultūros lobyną, kuriuo dabar didžiuojasi YIVO institutas Niujorke. Noriu tikėti, kad žinote, kas buvo Juozapas Stakauskas, vienuolė Marija Mikulska ir Ona Šimaitė.

Jei nuleidžiate akis, jei Jums manęs klausytis nepatogu, kviečiu iki kito minėjimo skirti bent truputį laiko Vilniaus geto atminčiai. Skirkite pusantros dienos perskaityti bent vieną knygą ar dienoraštį, išlikusiam tam, kad liudininkų akimis papasakotų mums apie Vilniaus geto gyvenimą ir sunaikinimą. Skirkite pusantros valandos aplankyti žydų istorijai ir kultūrai skirtus muziejus arba ekskursijai po Vilniaus getą − juk savo miestą pažinti verta ne tik užsieniečiams turistams. Per daug? Skirkite pusantros minutės sustoti prie Atminimo akmenų, senamiestyje žyminčių namus, kuriuose gyveno Vilniaus žydai. Perskaitykite ir atsiminkite bent vieną vardą. Ir tada kitąmet mes visi jau ne minėsime, o atsiminsime.

Šiuose minėjimuose dalyvauju jau ne vienerius metus. Nedaug kas keičiasi − nebent dalyvių veidai. Mažai keičiasi ir mano kalba, tiksliau − metai iš metų mano kartojami prašymai. Adekvatus Panerių įamžinimas muziejuje ir toliau lieka tik planuose. Norintys sužinoti baisią šios žudynių vietos paslaptį turi iš anksto tartis su mažo silikatinių plytų namelio − dešimčių tūkstančių žmonių mirties vietoje esančio „muziejaus“ − prižiūrėtojais. Paminklo, įamžinančio žydų gelbėtojus, nėra, o juk jo reikia ne man, ne žydų bendruomenei. Jo reikia Lietuvai, kad pagerbtų vienus iš drąsiausių ir labiausiai užmirštų savo piliečių − žmones, kurie rizikuodami savo šeimos gyvybe ryžosi priglausti neabejotinai mirčiai pasmerktus žydus. Jie aukštai iškėlė žmogiškumo, atjautos ir drąsos kartelę, todėl jie yra ne tik Lietuvos, bet ir Pasaulio teisuoliai. Jei tiek dešimtmečių nepavyksta pagerbti jų tiesiogiai, tai bent jau baikime gerbti tuos, kurie sėjo mirtį ir neapykantą žydų tautai.

Aštuoniasdešimt metų yra daug, bet ne per daug, kad pamirštume antisemitizmo keliamą grėsmę. Ne per daug, nes dar yra gyvų žmonių, savo akimis su siaubu mačiusių, prie ko priveda antisemitiški pasisakymai iš valdžios tribūnų. Šiandien tokie pasisakymai mums turi kelti ne baimę, o pasišlykštėjimą ir pyktį − besąlygiškas pasmerkimas yra vienintelė įmanoma reakcija į neapykantos kalbas, kurių, deja, girdžiu vis daugiau. Ar kiti negirdi? Ar girdi, bet tyli? Baisi yra tyla kaupiantis neapykantos audrai.

Todėl sakau − atsiminkime. Praeities nepaslėpsi. Simboliška, kad praėjus tiek metų po žydų bendruomenės sunaikinimo, iš po silikatinių priespaudos plytų atsivėrė senosios Vilniaus sinagogos pamatai, o Panerių žemė atskleidė naują nusikaltimų įrodymą − dar vieną mirties duobę. Dabar, kai praėjo jau du kartus po 40 metų nuo beveik totalaus Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimo, kai pasikeitė mažiausiai dvi kartos, gal jau turime drąsos nuristi sąžinę slegiantį gėdos akmenį?

lrs.lt