Virginijus Baranauskas
Trakų rajono sąjūdžio istorijoje buvo gerai žinomi Onuškio sąjūdininkai ir aktyvūs jo dalyviai. Vieni iš jų Nijolė iš Virginijus Baranauskai, buvę Onuškio vidurinės mokyklos mokytojai. „Trakų žemės“ skaitytojams pateikiame Virginijaus Baranausko prisiminimus ir atsakymus į mūsų klausimus.
Dabar Virginijus Baranauskas dirba Trakų švietimo pagalbos tarnybos direktoriaus pavaduotoju. Pokalbyje nusikelsime į 1988 metus, kai pašnekovas buvo Onuškio prancūzų kalbos mokytojas.
Kaip 1988 metais Sąjūdžio idėjos skynėsi kelią į Onuškio visuomenę, bendruomenę?
Aš tuo metu buvau gerokai jaunesnis, būtent su mano keturiasdešimtmečiu sutapo Lietuvos Sąjūdžio pradžia. Žinoma, Sąjūdžio ištakos ne Onuškyje. Vasaros pradžioje išgirdome apie Vilniuje Mokslų Akademijoje susirinkusius Lietuvos šviesuolius, paskelbusius apie naujo visuomeninio judėjimo–Sąjūdžio įkūrimą. Onuškyje naująsias idėjas ėmė skleisti mokyklos direktorė Zita Okunevičienė, mano žmona aš, aktyviai palaikė ir daugiau mokytojų. Naujos idėjos sparčiai plito vyresniųjų mokinių tarpe. 1988 m. rudenį su žmona ir vyresniąja dukra rudens dalyvavome mitinge Vingio parke. Tada, atsimenu, pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Verslesni žmonės irgi spėjo susisukti – parko prieigose pardavinėjo trispalves vėliavėles. Žmonių buvo daug, dalyvavo kompartijos vyriausybė, Laisvės sąjungos atstovai. Tai buvo pradžia. Kaip aš juokauju: „1988 m. rudenį baigėsi Lietuvoje Tarybų valdžia“. Nors teoriškai šalis buvo Sovietų Sąjungoje, veikė visos institucijos, bet praktiškai diktatūra žlugo per labai trumpą laiką.
Daug nerimo 1989 rugpjūtį sukėlė Maskvoje įvykęs pučas. Kelios dienos praėjo nežinant, kas bus. Tylėjo Lietuvos radijas, buvo galima šiek tiek girdėti tik Aukščiausios Tarybos radijo stotį, veikė tik vadinamoji „kaspervizija“. Viskas baigėsi sėkmingai. Prisimenu, Zita Okunevičienė, žmona ir aš susiruošėme į mitingą prie Aukščiausios tarybos ir automobilyje išgirdome, kad Maskvos pučas (1991 m. rugpjūčio 19 d. – red. pastaba) žlugęs, kas reiškė, kad Lietuva yra realiai laisva. Netrukus viena po kitos Lietuvos nepriklausomybę ėmė pripažinti užsienio šalys. Žinoma, pirmos tai padarė ne pačios didžiausios šalys, nors vadinamasis „nepriklausomybių paradas“ buvo įspūdingas. Jau anksčiau mus buvo pripažinusi Islandija, Danija. Kai vėliau svečiavausi Danijoje, danai juokaudami sakė, kad jų santykiai su Rusija niekada nebuvo per daug stiprūs, pusė jų ambasados užsiėmė šnipinėjimu. Jiems nebuvo ko prarasti, kuo rizikuoti. Danija pati maža šalis, todėl prijautė kitos mažos tautos laisvės norui.
Kryžius Onuškio tremtiniams
Pirmaisiais nepriklausomybės metais būta visko. Teko dalyvauti rajono Sąjūdžio tarybos darbe. Onuškyje buvo gražių iniciatyvų. Didelė miestelio gėda buvo miestelio pakraštyje užkasti partizanų palaikai. Reikėjo imtis tvarkymo darbų. Žinoma, ir giminės pareiškė norą jį sutvarkyti, ir mokyklos direktorė, ir mes prisidėjome. Fizinio darbo buvo daug – teko išvalyti, išravėti nemenką plotą, iškirsti alyvas. Po to kilo mintis, kad to negana ir nusprendėme pastatyti paminklą, kadangi tie žmonės žuvo už Lietuvą. Neatsimenu akmenį padovanojusios Alytaus įmonės pavadinimo. Surinkome lėšas epitafijai ir pavardėms iškalti – apie 50 asmenų įamžinti. Dar buvo nulieta keletas cementinių kryželių pagal pavyzdį tų, kurie buvo statomi Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoriams. Vėliau mokytojo Vydo Kasperavičiaus tėvas, amžinatilsį Jonas, labai norėjo pastatyti kryžių savo jaunystės draugui, partizanui Kabarui ir taip įamžinti jo atminimą, nors partizanas Onuškyje ir nepalaidotas. Stovi kryžius draugo atminimui ir šiandien.
Antrasis darbas buvo atstatyti kryžių tremtiniams, kurį karo metais buvo pastatęs kun. Nikodemas Švogžlys –Milžinas, dabar palaidotas Kernavės šventoriuje. Tas kryžius tremtiniams stovėjo ne šventoriuje, šalia varpinės, į miestelio pusę, jis buvo iš nenužievinto ąžuolo. Grįžus sovietams kunigas turėjo jį nupjauti. Turėjome nuotrauką, kaip jis atrodė, tačiau vis dėlto nusprendėme ne kartoti, kas buvo, o padaryti naują. Girininkiją davė medžių, buvo pastatytas naujas kryžius, pašventintas.
Dar prieš tai Onuškio bažnyčios šventorių įvyko vienas pirmųjų mitingo Sąjūdžių paremti. Kaip nekeista, susirinko visa buvusi apylinkių administracija. Kolūkių pirmininkai palaikė Sąjūdį. Pavyzdžiui, Dusmenų kolūkio pirmininkas Kochalskis dažnai pasisakydavo rajono spaudoje.
Kaip nuotaikos kito pačioje mokykloje?
Mūsų direktorius nešoko vadovauti Sąjūdžio veiklai, bet ne todėl, kad nenorėjo naujos Lietuvos, tiesiog vadovaujančias pareigas užimantieji tuo metu buvo santūroki, aš juos suprantu. Tačiau kai Trakų pilyje buvo spalio mėnesį buvo keliama vėliava, nuėjome pas direktorių paprašyti autobuso, jis net du parūpino. Nuvežėme pusę mokyklos. Mokiniai buvo iš kažkur pasirūpinę ir trispalvėmis kepuraitėmis. Suvažiavo visos rajono mokyklos. Tai buvo gražios, įsimintinos dienos.
Negalėčiau tvirtinti, kad mokytojų kolektyvas 100 proc. buvo sąjūdininkai, tačiau nebuvo prieštaraujančiųjų. Galbūt laikytasi aukso vidurio – geriau palauksime, kas bus toliau.
Ką galėtumėte papasakoti apie budėjimus prie Aukščiausios tarybos?
Pirmiausia daug kas savo noru važinėjo. Buvo sudaryti norinčiųjų sąrašai. Vienas ryškesnių epizodų, kai po sausio 13-osios įvykių į Lietuvą atvažiavo M. Gorbačiovo delegacija. Atseit, ketindama išsiaiškinti gyventojų nuotaikas. Aukščiausios Tarybos deputatas Rimvydas Survila atsivežė delegaciją į Onuškį. Aš tuo metu buvau jo padėjėjas – sekretorius. Jis paprašė manęs pirmininkauti. Susirinko pilnutėlė Onuškio kolūkio salė. Kalbėjo visi norintys, ir kolūkio pirmininkai, ir eiliniai kolūkiečiai. Visi tą patį: mes nepasiduosime, mus galima nutildyti, bet neįmanoma atimti noro gyventi laisvais. Po to kilo man mintis, kad reikia sugiedoti Lietuvos himną. Delegacija jau norėjo stotis, eiti, aš sakau: „Palaukite. Dabar paklausykite mūsų himno“. Jie išklausė rimtai.
Papasakokite, kokia buvo Jūsų profesinė karjera?
1971 metais baigiau Vilniaus universitetą. Kartu su žmona atvažiavome į Onuškį. Ji taip ir išdirbo iki pensijos lietuvių kalbos mokytoja, nepakeitusi nė vienos darbovietės. Aš trisdešimt du metus dėčiau prancūzų kalbą Onuškio vidurinėje. 2004 metais perėjau dirbti į Trakų rajono švietimo skyrių vyriausiuoju. specialistu. Išdirbau iki pensijos. Vėliau neilgam išvykau į Italiją pas dukrą. Dabar vėl dirbu.
Beveik sulaukęs 50 – ties metų pradėjau savo gyvenime dar vieną veiklą – ėmiausi vertimų. Aš kartais savimi stebiuosi. Kiti tokio amžiaus baigia kažkokią veiklą, o aš tik pradėjau. Šiandien baigiu versti dvidešimtą knygą. Tempai, žinoma, dideli. Mykolo Kleopo Oginskio „Atsiminimus“ ir naktimis verčiau.
Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS
Autorių nuotr.
„Trakų žemė“, 2015 08 14 Nr. 32 (875)
