„Trakų žemės“ pokalbis su Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininke dr. Karina Firkavičiūte.

Norėtume Jus pristatyti mūsų skaitytojams. Pasakykite, prašome, keletą žodžių apie save.

Labai dėkoju „Trakų žemei“ už susidomėjimą. Taip dažnai bendraujame su Redakcija bendrais karaimikos reikalais, labai malonus ir toks kitoks, visai asmeninis dėmesys…

Gimiau karaimų šeimoje Vilniuje, nors abu mano tėvai yra Trakų vaikai. Tėtis Mykolas Firkovičius buvo statybos inžinierius-projektuotojas, bet visą savo laisvalaikį skirdavo karaimiškai veiklai. Jis turėjo labai gerą klausą, gražų balsą, mokėjo karaimiškų dainų ir liturginių giesmių, laiku suprato, kad jas reikia įrašyti ir įamžinti. Jis taip pat analizavo karaimų kalbą, religiją, rengė medžiagą apie tai jaunimui mokyti, kuri ilgainiui virto gausiais leidiniais – karaimų kalbos vadovėliu, maldaknygėmis, karaimiško folkloro šaltinių ir poezijos knygomis. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, jis buvo išrinktas vyresniuoju Lietuvos karaimų bendruomenės dvasininku ir jos vadovu.

Mano mama Halina Kobeckaitė yra Trakų garbės pilietė, buvo pirmoji Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė. Jos profesinės veiklos spektras yra labai platus (žurnalistė, dėstytoja docentė, vertėja, buvusi Tautybių departamento direktorė, ambasadorė, Prezidento patarėja). Tačiau visas laisvalaikio dėmesys taip pat dažniausiai būdavo skirtas karaimiškai temai – Mama išleido keletą knygų, yra paskelbusi gausių straipsnių Lietuvos spaudoje, įrašiusi pasisakymų radijo ir televizijos laidose. Pastaruoju metu ji taip pat skelbė daug įdomių tekstų karaimikos rubrikoje Trakų rajono laikraščio „Trakų žemės“ puslapiuose.

Sklando tokia mūsų šeimos legenda, kad į klausimą, ko norėčiau, broliuko ar pianino, pasirinkau pastarąjį… Tad taip ir atsitiko, kad gan anksti pradėjau savo muzikinę gyvenimo kelionę, lydima naujai nupirkto pianino. Įstojau į M. K. Čiurlionio (tuo metu) meno mokyklos parengiamąją fortepijono klasę ir ilgainiui baigiau šią mokyklą bei tęsiau mokslus Lietuvos muzikos akademijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Po aštuntos klasės mokykloje perėjau į teorinį skyrių, pasirinkau muzikologijos profilį, šios srities ir mano LMTA magistro diplomas.

Vėliau tęsiau mokslus doktorantūros studijose, taip pat LMTA. Jų dalimi buvo ir vienerių metų studijos Vokietijoje, J. Gutenbergo universitete Mainco mieste, kurias parėmė Vokietijos akademinių mainų stipendija (DAAD).

Tebestudijuodama doktorantūroje pradėjau dirbti. Dėsčiau įvairias muzikines ir karaimikos disciplinas Vilniaus universitete, Pedagoginiame universitete bei LMTA, o taip pat dirbau Lietuvos kompozitorių sąjungoje. Rengėme šiuolaikinės akademinės muzikos festivalius, dirbau organizacinį, administracinį darbą, redagavau leidinius.

Vėliau administracinį darbą tęsiau kitoje institucijoje – Lietuvoje buvo įsteigtas Lietuvos institutas, viešoji įstaiga, kurios užduotis buvo pristatyti Lietuvos kultūrą užsienyje. Tapau šio Instituto direktore, kūrėme įvairias Lietuvos reprezentacines programas, leidinius, akcijas, koordinavome didelius pristatomuosius renginius užsienyje.

Po šešerių metų darbo šioje institucijoje, ryžausi kardinaliai pakeisti darbo temą ir įsijungiau į mokslinių tyrimų sferą, pradėjau dirbti Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) su tarptautinėmis mokslo programomis, o kiek vėliau iš ŠMM buvau deleguota į Lietuvos nuolatinę atstovybę prie Europos Sąjungos Briuselyje, kaip švietimo ir mokslo atašė. Tai jau buvo visiškai kito mastelio darbas, ne tik nauja sritis, bet ir naujas Europos Sąjungos kontekstas, darbas su kitomis šalimis, įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis. Visa tai – būtent mokslinių tyrimų srityje.

Intensyviausias šio darbo etapas buvo susijęs su Lietuvos pirmininkavimu ES Tarybai – visas parengiamasis darbas, o paskui ir pats pirmininkavimas 2013-aisiais (pirmininkavau ES Tarybos mokslinių tyrimų darbo grupei) savo intensyvumu ir turiningumu neprilygo niekam, ką lig tol buvau veikusi… Esu nepaprastai dėkinga likimui, kad turėjau galimybę įgyti šios patirties, išgyventi tą laiką. Patirtis pravertė ir tolesniam žingsniui – darbui Europos Komisijoje, kurį tęsiu ir dabar. Tebedirbu mokslinių tyrimų srityje, Europos Sąjungos kontekste.

 

Esate apsiginusi daktaro disertaciją, pristatykite savo mokslinę veiklą.

Humanitarinių mokslų daktaro disertaciją apsiginiau 2001-aisiais Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o jos parengimą nepaprastai svariai praturtino praleisti metai Vokietijoje, kur galima buvo lengviau rasti reikiamas knygas, pasikonsultuoti su profesoriais, kiek daugiau praplėsti tos specialios srities akiratį, nei tuo metu tai buvo galima padaryti Lietuvoje. Disertacijoje nagrinėju Lietuvos karaimų liturginę muziką.

Į Lietuvos karaimų muzikinį palikimą pradėjau gilintis dar būdama mokykloje. Buvau paskatinta mokytojos muzikologės Onos Narbutienės, tačiau visą bazę tam turėjau namuose – Tėtis mane buvo išmokinęs karaimiškų dainų, jas kartu dainuodavome. Kiek vėliau jis mane supažindino ir su religinių bei liturginių giesmių pasauliu.

Labiau sisteminį domėjimąsi pradėjau nuo paprastų dalykų, dainų rinkimo ir jų užrašymo, Tėtis buvo mano pirmasis pateikėjas ir nepaprastai turtingas žinių bei informacijos apie jas šaltinis. Nuosekliai plėčiau dėmesio spektrą, atradau daug įdomių šio palikimo aspektų, dalių. Visi mano moksliniai darbai yra skirti šiai temai, esu parašiusi mokslinių straipsnių, skaičiau pranešimus konferencijose, sudarinėjau knygas, bakalauro bei magistro darbai taip pat nagrinėjo Lietuvos karaimų muzikinį palikimą.

Šis palikimas nėra labai didelis, nors ir kelių dalių – tai pasaulietinė, religinė ir liturginė muzika. Kiekviena iš jų turi savų ypatumų, yra savaip susijusi su dainuojamu ir giedamu tekstu, tad reikėjo gilintis ir į teksto ypatybes, o kai kur ir į specifinį melodijos bei teksto ryšį. Nepaprastai daug džiaugsmo man suteikė tam tikrų struktūrų atradimas, jų supratimas, sistemos matymas, ypač liturginių giesmių visumoje.

Lietuvos karaimų muzikinis palikimas visai nebuvo lig šiol nagrinėtas, tad įdomybės tik prasideda. Žinoma, tęsti mokslinius darbus „hobio“ sąlygomis nėra paprasta, nepavyksta to nuosekliai daryti, tačiau susidomėjimas nemažėja. Kartu su kitų sričių atradimais bus netrukus gal žymiai įdomiau iš naujo pasižiūrėti į karaimiškų melodijų visumą ir pamatyti joje kokių kitų dėsningumų.

Labai džiaugiuosi, kad 2016 metais išėjo mano knyga „Gyvenimas karaimų dainose“, kurios parengimas buvo pradėtas dar pirmame LMTA kurse… Bendromis leidėjų (Lenkijoje gyvenančių karaimų draugijos ir LMTA) pastangomis šis karaimiškų dainų ir jų tekstų rinkinys pagaliau išvydo šviesą. Dalis jame užrašyto palikimo, būtent religinės (arba – paraliturginės) giesmės jau nebefunkcionuoja gyvai karaimų bendruomenėje. Tad norint jas bus galima dabar atgaivinti.

Trakiečiai laiks nuo laiko mato Jus Trakuose. Kuo save laikote: trakiete ar vilniete?

Gimiau ir mokiausi Vilniuje, tad esu vilnietė, tačiau Trakai visada buvo ir tebėra „mano“ vieta. Ir ne tik todėl, kad čia yra gimę abu mano tėvai (Tėtis ir palaidotas Trakuose), kad čia gyvena daug mūsų giminių, kad mes čia nuolat atvažiuodavome ir tebeatvažiuojame bei būname. Bet Trakai per ištisus amžius yra toks ypatingas dvasinis traukos centras, ypač karaimams. Tai konstatuoja net ir tie, kurie gyvena žymiai toliau nuo Trakų, ir nėra niekad turėję čia gimininių ryšių. Tad ką jau kalbėti apie mane…

Visa karaimų istorija yra čia Trakuose, ir tebegyva. Įvairūs džiaugsmai ir skauduliai, ypač paskutiniųjų dešimtmečių, taip pat yra palikę ženklų Trakuose. Manau, tikrai galiu save vadinti ir trakiete – nors toks klausimas net nebuvo niekad ir iškilęs, dvasine ir emocine prasme Trakai visada yra mano širdyje, turbūt taip pasakytų kiekvienas karaimas.

 

Kaip veikia Lietuvos karaimų kultūros bendrija? Kas tai per organizacija?

Lietuvos karaimų kultūros bendrija (LKKB) yra juridinis asmuo, vienas iš dviejų, kuriuos turi karaimų bendruomenė Lietuvoje. Ji buvo sukurta 1988-aisiais, siekiant atgaivinti tautinę karaimų veiklą, dar prieš atsikuriant karaimų religinei bendruomenei, kuri buvo (ir tebėra) tradicinis bendruomenę jungiantis administracinis vienetas. Ir tuomet, nuo pat pradžios, LKKB nuveikė nepaprastai daug ir svarbių dalykų. Prieš kelerius metus šventėme jos trisdešimtmetį ir paroda, renginiais, atminimo lentele minėjome tuos reikšmingus istorinius įvykius, nutiesusius kelius šiandienai.

Tai organizacija, kuri veikia karaimų kultūros srityje, ją saugodama, plėtodama, skleisdama, analizuodama, populiarindama, gilindama. LKKB savo veikla siekia puoselėti karaimų tautiškumą, tapatybę, tradicijas, apeigas, palaikyti gimtosios karaimų kalbos funkcionavimą ir jos mokymąsi. Kitą svarbią šios organizacijos veiklos dalį sudaro karaimų kultūros populiarinimas ir pristatymas Lietuvoje bei užsienyje.

Organizacijos struktūrą sudaro jos Taryba ir pirmininkas, tačiau tai nereiškia, kad tik šie keli žmonės turi teisę veikti. Siekiame burti ir jungti visus norinčius dirbti bendram tikslui. Tai nėra lengva nei paprasta. Beje, mūsų bendruomenė šiuo aspektu nėra ypatinga. Bendražmogiškos individualios savybės arba skatina žmones savanoriškai veikti, arba lenkia juos verčiau tik pasyviai dalyvauti. Taip tiesiog yra, bet koks situacijos vertinimas jos nekeičia. Karaimų bendruomenės ypatingumas tik tas, kad mūsų yra iš tiesų mažai, vos du šimtai žmonių visoje Lietuvoje, tad per daug „laisvų rankų“ tiesiog nėra…

Norėčiau pridurti, kad LKKB Taryboje visi veikiame iš tiesų savanoriškai, už tai negaudami jokio atlygio, jokių kompensacijų už telefono ar kelionių išlaidas, susijusias su šia mūsų veikla. Tiesiog neturime lėšų, kurios galėtų tokias išlaidas padengti, dirbame per projektus, kurių bendras biudžetas yra gan menkas ir tik iš dalies dengiantis veiklos kaštus (pvz., autobuso nuomą ar spaudos, maketavimo išlaidas ir pan.), tačiau ne administravimo išlaidas. Jei kas norėtų įsilieti į mūsų veiklą su didesniu projektu ir jam gautomis lėšomis – tokia iniciatyva būtų tik sveikintina.

 

Vis dėlto kokius svarbiausius uždavinius turi Lietuvos karaimų kultūros bendrija, siekiant išlaikyti tautinę tapatybę?

Labai teisingai pastebėjote, kad išlaikyti tautinę tapatybę yra nepaprastai svarbus šių dienų uždavinys, kurį sau kelia Lietuvos karaimų kultūros bendrija. Turime suvokti, kad tautinė tapatybė yra toks gan neapčiuopiamas dalykas, kurio nei jokia organizacija, nei jokia veikla neapdraus, neišsaugos, jei pats žmogus to nenorės. Ypač šiais laikais, XXI-ojo amžiaus pradžioje.

Vis dėlto, kaip organizacija jaučiame atsakomybę sudaryti mūsų bendruomenei tokias sąlygas, kuriose poreikis išsaugoti šią tapatybę, ją suprasti, įsisąmoninti pasijustų kuo smarkiau, kuo išraiškingiau, kad jau paskui asmeninės žmonių pastangos galėtų judėti reikiama kryptimi. Be to, taip pat jaučiame atsakomybę suteikti žmonėms reikiamos istorinės ar religinės informacijos, kuri pagelbėtų individualioms žmonių savimonės paieškoms. Galite įsivaizduoti, kad tai visgi yra gan sudėtingi uždaviniai.

Dar kartelį norėčiau pabrėžti konteksto ir laiko svarbą – šie amžiai yra globalūs visomis prasmėmis, atviri, informacijos srautai nenuspėjami, jie galingi, platūs, nors ir ne visada išsamūs, gali būti kryptingi, tendencingi ar panašiai. Visas šis kontekstas suformuoja taip pat didžiulę asmeninę kiekvieno žmogaus atsakomybę informaciją atsirinkti, susivokti situacijoje, ją atitinkamai įvertinti ir pasirinkti poelgius. Tad yra labai daug veiklos sąmoningumo ugdymui…

Iš nuveiktų LKKB darbų minėčiau šiuos kaip ryškiausius, visi jie yra nukreipti į tapatybės ugdymą, jos sąmoningą supratimą bei vystymą – leidiniai karaimų istorijos ir kultūros temomis (naujausias – apie kenesas Lietuvoje), internetinės svetainės bendruomenei sukūrimas ir palaikymas (www.karaim.eu), mokslinės ir populiarinamosios konferencijos karaimikos temomis, organizuotos bendruomenės narių išvykos į tarptautinius renginius, vaikų ir jaunimo ansamblių („Birlik“ ir „Sanduhač“) veikla, tarptautinė karaimų kalbos ir kultūros stovykla (jau 18 metų), du dokumentiniai filmai, garso įrašų skaitmeninimas, paskaitų ciklas (kartą per mėnesį) karaimų bendruomenės narių profesinės veiklos temomis, Simono Firkovičiaus skvero Trakuose atidarymas (kartu su Trakų r. savivaldybe). Taip pat rengiami edukaciniai, karaimų kultūrą pristatantys, populiarinantys renginiai ir projektai (vėliausias – kultūrinis maršrutas „Vilnius ir karaimai“), įvairių progų šventiniai renginiai, kt.

Didesnė dalis 2018 m. LKKB veiklos buvo skirta Bendrijos trisdešimtmečiui pažymėti – buvo atidaryta memorialinė pirmojo karaimų susirinkimo 1988-aisiais lentelė, parengta jubiliejui skirta paroda, prisiminimų seminaras ir koncertas.

2020-ieji taip pat jau pažymėti svarbiu nauju Lietuvos karaimų kultūros bendrijos darbo rezultatu – Lietuvos karaimų vestuvių tradicija įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tai dar vienas reikšmingas žingsnis karaimiškos tapatybės ir kultūros išsaugojimo kryptimi. Džiaugiamės, kad mūsų paraiškai su visa parengta medžiaga buvo pritarta. Šio Sąvado tvarkytojas yra Lietuvos nacionalinės kultūros centras.

LKKB taip pat bendrauja su Lietuvos ir iš svetur atvykstančiais žurnalistais ar šiaip besidominčiais žmonėmis, atsako į studentų ar aktyvių mokyklų užklausas, kai ieškoma kontakto su karaimais pačiais įvairiausiais tikslais. LKKB palaiko įvairiapusius ryšius su kitomis tautinėmis bendrijomis Lietuvoje ir su karaimų organizacijomis kitose šalyse.

 

Gal galėtumėte įvardyti karaimų kultūros bendrijos pajėgas, struktūras, aktyvius žmones?

Kaip jau minėta, LKKB administracinė struktūra ir veikiančių žmonių kiekis nėra tapatūs dalykai. Tad svarbu pabrėžti, jog nepaisant gan sudėtingų sąlygų ir savanoriško veiklos pobūdžio, yra nemažai bendruomenės narių, kurie noriai prisideda prie visuomeninės veiklos rengimo, patys turi idėjų ir jas įgyvendina ar tiesiog prisideda pagelbėdami organizacinėje veikloje. Nevardinsiu atskirų pavardžių, kad ko nepraleisčiau.

Lietuvoje veikia karaimų vaikų ir jaunimo ansamblis „Birlik“. Beje, jis šiemet švenčia savo dešimtmetį. Ansamblis gyvuoja jo aktyvios vadovės Inos Lavrinovič ir vaikų, jaunimo tėvų veiklos dėka. LKKB prisideda kiek galėdama įvairiais organizaciniais būdais – paremdama ansamblio veiklą finansiniais (per projektus) ar kitais būdais, informaciniais kanalais ir pan. Ansamblis sėkmingai atstovauja karaimams ir Lietuvai įvairiuose nacionaliniuose bei tarptautiniuose renginiuose.

Džiugu, kad ir patys jaunuoliai noriai jungiasi į ansamblio veiklą. Taip jie išmoksta ne tik karaimiškų šokių, bet ir būti kartu, taip atsiranda įvairių naujų sumanymų, ką ir kaip būtų galima dar nuveikti. Ir tai nepaprastai pozityvūs rezultatai. Net kai veikla lieka tik ties asmeniniu lauku, vis vien džiugu, kad ji tokia išsivystė iš bendruomeninės iniciatyvos.

Yra ir kitų iniciatyvių žmonių, kurie prisideda prie rengiamų veiklų ar siūlo rengti savas. Tokiomis gražiomis iniciatyvomis džiaugiamės įvairių švenčių, progų metu, kai jaunimas visai bendruomenei surengia įdomų Proto mūšį ar šiaip pramoginę programą, parengia spektaklį karaimų kalba, kai pasisiūlo suorganizuoti karaimiškų temų dailės seminarą, išmokyti kitus piešti, lipdyti. Po truputį atsibunda jaunų mamų iniciatyvos, kurios turi daug geros energijos skirti mažiausiųjų bendrai veiklai, rengti stovyklas būtent jauniausiesiems, sudaryti jiems sąlygas įdomiai kartu pabūti. Tai daug kantrybės ir rūpesčio reikalaujantis sritis, džiugu, kad nemažai tėvų įsijungia į tokias iniciatyvas.

 

Jau ne vienerius metus didžiausias karaimų bendruomenės renginys yra Tarptautinė karaimų kalbos mokykla vasarą Trakuose. Kokie planai numatomi šiems metams?

LKKB kasmet rengia Tarptautines karaimų kalbos ir kultūros stovyklas vaikams bei suaugusiesiems, kurių programą sudaro kalbos pamokos, pažintiniai seminarai apie karaimus, kūrybinės dirbtuvės, amatų laikas, įvairios meninės veiklos, aktualizuojančios karaimų kultūrą. Stovyklos programa kasmet yra kitokia, ją pritaikome metų aktualijoms, jubiliejams ar pažymėtinoms progoms.

Iš tiesų, net jeigu tik vienos savaitės trukmės, tai yra didelis ir svarbus renginys mūsų bendruomenei. Jam skiriame labai daug energijos, organizacinio laiko. Labai džiaugiamės žmonėmis, kurie pasisiūlo surengti vieną ar kitą seminarą, ar veiklą. Renginį organizuoti gauname dalinę paramą iš Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, finansinę paramą mums suteikia ir keli privatūs rėmėjai. Taip pat esame dėkingi ir Trakų kultūros rūmams, kurie mums gelbsti ir sutinka bendradarbiauti, bei mus morališkai ir informaciškai remiančiai Trakų r. savivaldybei.

Šiems metams taip pat numatome įdomią programą – nenorėčiau išduoti visų įdomybių jau dabar, pranešime apie tai atskirai. Norėčiau pabrėžti tik dvi naujas svarbias šių metų naujoves. Viena yra susijusi su tuo, kad šiemet Trakai yra Lietuvos kultūros sostinė. Ta proga turėsime kelis su karaimų kultūra susijusius viešus renginius Trakuose. Viešais vadinu tuos, kurie bus skirti ne tik mūsų stovyklos dalyviams, bet ir bendrai Trakų bei Trakų svečių visuomenei. Ir antra naujovė – tai atskira stovyklėlė, mūsų pagrindinio renginio dalis, kuri bus skirta patiems mažiausiems jos dalyviams, su atskira jiems skirta programa. Labai džiaugiamės tokia jaunų mamų iniciatyva, nes ypatingesnis dėmesys jauniausiems yra nepaprastai svarbus. Lig šiol vis trūkdavo tam skiriamų organizacinių jėgų, ir jos dabar subrendo bei išsirutuliojo į atskirą projektą. Tai nepaprastai pozityvus reiškinys.

 

Kokiose valstybėse yra didžiausi karaimų tautos telkiniai ir kaip su jais palaikomi ryšiai?

Daugiausiai karaimų, kurie yra giminingi Lietuvos karaimams, gyvena dar Lenkijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Šiais laikais yra ir nemažai išeivių iš šių vietų bei Vakarų Europoje – Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje.

Lietuvos karaimai palaiko ryšius su savo tautiečiais įvairiose šalyse per asmeninius kontaktus, su giminėmis ir draugais. Tačiau turime ir oficialių ryšių per karaimiškas organizacijas šiose valstybėse ar jų atstovus. Dalyvaujame vieni kitų renginiuose, keičiamės informacija apie rengiamus ir vykstančius renginius, ieškome palaikymo ir paramos, esant reikalui, bendro karaimiško intereso vardan.

Džiaugiamės, kad nemažai mūsų tautiečių iš Lenkijos, Ukrainos, Rusijos atvažiuoja į mūsų rengiamą stovyklą Trakuose. Tuomet bendraujame čia labai neformaliai, bet atvirai ir intensyviai. Labai branginame tokią galimybę stovyklos metu, tad ir planuojame renginius, kad sudarytume kuo daugiau galimybių tokiam bendravimui, su turiniu, per bendras veiklas, bendrą diskusiją.

 

Kokie artimiausi Jūsų kūrybiniai planai, arba ką numatote artimiausiu metu išleisti?

Turiu kelias idėjas, sumanymus dalykų, kuriuos norėčiau įgyvendinti. Tačiau jos yra dar pačioje pradinėje stadijoje, todėl negaliu šių sumanymų kol kas atskleisti. Tai ne vien leidiniai, bet ir tam tikra veikla. Pasidalinsiu, kai tik bus įmanoma.

Labai norėčiau padėkoti Trakų rajono laikraščio „Trakų žemės“ redakcijai už dėmesį karaimikai, jos istorijai ir šiandienai. Tai ne tik Trakų rajono visuomenės informavimas, bet ir nepaprastai didelė pagalba mūsų bendruomenei, nes neturime savo laikraščio ar žurnalo aktualijoms ar gilesnėms istorijos bei kultūros įžvalgoms skelbti.

 

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Jolanta Zakarevičiūtė