Žmonija daugelį tūkstančių metų naudojosi mišku – miškas žmones rengė, maitino, šildė ir netgi buvo religinių apeigų objektas. Kaip vertybių šaltinis, miškas Lietuvoje pradėtas sistemiškai skirstyti XVI am. pagal administracinio suskirstymo ribas ir nuosavybę. Šalia nuosavybės formų, miško suskirstymo į skirtingas kategorijas dėl aplinkosaugos ir rekreacijos poreikių tendencijos Lietuvoje pradėjo ryškėti tik XX am. viduryje.
Skirtingos šalys mišką skirsto į grupes įvairiai. Atskaitos tašku galima imti Jungtinių Tautų FAO klasifikaciją, pagal kurią išskiriamos 6 miškų grupės: produkciniai (ūkiniai), apsauginiai, konservaciniai (rezervaciniai), socialinių paslaugų, daugiatiksliai miškai bei miškai, kuriems nėra priskirta jokių funkcijų. Ūkiniai miškai pasaulinėje praktikoje yra vyraujanti forma, šalyse užimanti nuo 35 iki 95 proc. miško žemės, tačiau pastaruoju metu beveik visos valstybės pabrėžia ekosistemų apsaugos bei socialinių paslaugų svarbą.
Lietuvoje 1945 m. pirmą kartą šalies miškai buvo suskirstyti ne pagal nuosavybės formas, o pagal tikslines-funkcines grupes, saugomas ir apsaugines teritorijas išskyrus kaip „Ypatingos paskirties miškus“, kitus miško žemės plotus paliekant „Antros grupės eksploataciniams miškams“. Ši sistema Lietuvoje laipsniškai plėtėsi ir tobulėjo, formuojant saugomų teritorijų tinklą.
Šiuo metu Lietuvoje išskiriamos 4 skirtingos miškų grupės (I – rezervatiniai, IIA – ekosistemų apsaugos, IIB – rekreaciniai, III – apsauginiai, IVA – normalaus kirtimo amžiaus ūkiniai, ir IVB – trumpo kirtimo amžiaus plantaciniai miškai), atspindinčios visuomenės aplinkosauginius, socialinius ir ūkinius poreikius bei lūkesčius. Įgyvendinus miško suskirstymo grupėmis sistemą, buvo sudarytos prielaidos diferencijuotam daugiatiksliam miško ūkiui ir sukurtas balansas tarp aplinkosaugos ir ekonominių poreikių.
I grupės, arba rezervatiniai, miškai. Šiuose miškuose jokia ūkinė veikla apskritai nėra vykdoma. Rezervatų planavimo dokumentuose gali būti išskiriamos griežtos ir reguliuojamos apsaugos (režimo) kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Rezervatų reguliuojamos apsaugos kraštovaizdžio tvarkymo zonose galimi rezervatų nuostatuose numatyti miško kirtimai. Rezervatinių miškų tikslas – leisti šiose teritorijose miškui vystytis be tiesioginio antropogeninės veiklos poveikio. Rezervatiniai miškai buvo išskirti siekiant mokslinių tikslų, kaupiant ir analizuojant duomenis apie natūralaus miško vystymosi ypatumus, tačiau be jokios abejonės, jie atlieka ir aplinkosaugines funkcijas. Tokiuose miškuose galima pamatyti, kaip atrodytų miškas, jei į jo vystymasi nesikištų žmogus. I grupės miškams priskiriami valstybinių rezervatų, valstybinių parkų bei biosferos monitoringo teritorijose esančių rezervatų ir rezervatinių apyrubių miškai. Čia yra daug senų, sausų, išvirtusių medžių bei negyvos medienos, vyksta natūrali rūšių kaita. Iš šių miškų savininkai ar valdytojai negauna jokių pajamų, priešingai, jų apsaugai yra reikalingos lėšos. Dėl šios priežasties Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, visi rezervatiniai miškai yra valstybės nuosavybė. Lietuvoje 2019 m. I grupės miškų plotas siekė 25337 ha, arba 1,2 % visos miško žemės.
II grupės, arba specialiosios paskirties, miškai dar skirstomi į: IIA – ekosistemų apsaugos ir IIB – rekreacinius miškus.
Ekosistemų apsaugos miškų išskyrimo ir ūkininkavimo juose tikslas yra išsaugoti arba atkurti konkrečias miško ekosistemas arba atskirus jų komponentus. Dauguma Lietuvoje išskirtų draustinių miškai ir visi priešeroziniai miškai priklauso IIA miškų grupei. Rekreaciniuose miškuose ūkininkavimo tikslas yra formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką. Šiems miškams priskirti miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, ir kt. II grupės miškai šiuo metu užima 260 335 ha, arba 11,8 % visų miškų ploto. Daugiau nei pusė tokių miškų yra valstybės nuosavybė, tačiau privačių valdų dalis II, ypač IIB grupės miškuose, yra ženkli. II grupės miškuose ūkinė veikla yra stipriai apribota.
III grupės, arba apsauginiai, miškai užima 288156 ha (13,1 %). Jų išskyrimo tikslas – formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti ekosistemų, dirvožemio, oro, vandens, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos ir kt. funkcijas. Jiems priskirti genetinių, geologinių, geomorfologinių, hidrografinių, kultūrinių draustinių, kultūrinių rezervatų miškai, atkuriamųjų ir genetinių sklypų, miško sėklinių medynų, laukų apsauginiai, apsaugos zonų miškai. Lyginant su IV gr. miškais, ūkinė veikla III gr. miškuose yra ribojama šiek tiek griežčiau. Apytikriai trečdalis III gr. miškų yra valstybės nuosavybė.
IVA grupės, arba normalaus kirtimo amžiaus ūkiniai ūkiniai miškai. Juose leidžiamos visos Miškų įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytos ūkinės veiklos formos, kurių taikymo pagrindinis tikslas – produktyvių medynų, skirtų medienos ruošai, formavimas. Ūkiniai miškai sudaro didžiąją dalį visų miškų – 1623289 ha, arba 73,9 %. Nepaisant to, kad šiuose miškuose vykdomos veiklos pagrindinis tikslas yra medienos auginimas, tą galima daryti tik laikantis numatytų aplinkosauginių reikalavimų bei prisiimant atsakomybę už socialinių ir aplinkosauginių funkcijų teikimą ir/arba prieinamumą. Pagal nuosavybės formas ūkiniai miškai yra pasiskirstę maždaug per pusę.
Prieš ketverius metus buvo išskirta nauja grupė IVB, arba plantaciniai trumpo kirtimo amžiaus miškai. Jų auginimo tikslas – patenkinti medienos ir energijos gamybos pramonės poreikį miško biomasei. Aplinkosauginiai reikalavimai šiuose miškuose yra patys mažiausi, dėl to juos draudžiama veisti dabartinėje miško žemėje.
Kadangi miškų susikirstymo į grupes tvarka ir principai apibrėžia žmogaus veiklos pobūdį ir mastą šiuose plotuose, pati miško grupių sistematika ir priskirtų miško žemės plotų proporcijos yra nuolatinių diskusijų objektas ir neabejotinai yra ir bus tobulinami. Pavyzdžiui, šiandien dėl išaugusių aplinkosaugos poreikių diskutuojama dėl galimybės I grupės miškus suskirstymo į pogrupius, kurių viename būtų uždrausta bet kokia veikla, kai kitame būtų leidžiami gamtotvarkos pobūdžio darbai, skirti aplinkosaugos programų įgyvendinimui. Ar panašios diskusijos lems pokyčius miško grupių suskirstymo sistemoje, parodys laikas.
Informacija parengta Aplinkos ministerijos užsakymu
Užs. Nr. 671
