Autorė su močiute Anele Vaitoliunyte-Remeikiene savo namuose Lentvaryje
XX amžius Lietuvai buvo sunkus ir žiaurus
Praūžus Antrąjam pasauliniam karui, pokario Lietuva gyveno sovietinėje santvarkoje. Tuometį gyvenimą daugelis vadino pragaru, bet mano senelė jį atmena kiek kitaip. Anelei Vaitulionytei-Remeikienei pavasarį sukaks 81-eri – ji nepamena daugelio dalykų, bet paklausta apie gyvenimą nelaisvoje Lietuvoje, prisimena jį su menkiausiom smulkmenom. Jai kalbant veide visada švysteli šypsena. Aš susimąstau, kodėl. Galbūt dėl to, kad pokario metai Lietuvoje Anelei primena vestuves ir mylimą vyrą. Galbūt todėl, kad dabar, išmaniųjų technologijų amžiuje, sunku įsivaizduoti tuometį gyvenimą. Kaskart klausant senelių istorijos man iškyla vis daugiau klausimų, į kuriuos labai sunku rasti racionalų atsakymą. Kodėl gyvenimas nelaisvoje Lietuvoje buvo toks neteisingas ir žiaurus? Kodėl nelaisvoje šalyje gimusius patriotus trėmė į visai nepažįstamą kraštą? Kuo buvo grindžiamas nekaltų žmonių trėmimas į šalčiausius pasaulio kampelius? Mano nuomone, „ledynmetis“ ir nepakeliamas šaltis stingdė ne sovietmečiu Sibire gyve-
nusius lietuvius, o pačių sovietų, ypač valdžios, galvas. Lietuva, priklausiusi Rusijai, net neturėdama jokių laisvės teisių, nebuvo palikta ramybėje. Žmonės buvo persekiojami ir tremiami už politines pažiūras. Bet kaip gali niekinti ir nepripažinti šalies, kurioje gimei? Žmonės nenorėjo taikstytis su okupantų užmojais, priversti lietuvius asimiliuotis. Vieni lietuviai, partizanai, gindami šalį slapstėsi ir gyveno miškuose, kiti patriotai drąsiai išeidavo į gatves, kur tiesiog dienos vidury būdavo sušaudomi ar pakariami.
Žmonės, kurie buvo ištremti dėl turtų, neturėdavo kur grįžti, nes jų žemės buvo nacionalizuotos. Po tremties Sibire, šalies patriotai netekdavo daugybės teisių, negalėdavo susirasti darbo Lietuvoje, nebuvo priimami į gimtąjį kraštą.
Mano senelių gyvenimo istorija, kurią dabar tegali papasakoti vienintelė senelė, glaudžiai susijusi su sovietmečio lietuvių gyvenimu Sibire.
Istorijos pėdsakai įsirėžę į artimųjų likimą
Juozas Remeika baigęs aštuonias klases tarnavo kariuomenėje. Jis besąlygiškai mylėjo savo šalį ir troško jai ko geriausio, o svarbiausia – laisvės. Juozas buvo partizanų ryšininkas. Rūpinosi jų gerove, nešiojo maistą, kitus reikalingus daiktus. Kartą šokiuose susitikęs su miško broliais, buvo užkluptas stribų. Tą vakarą jie areštavo 24 žmones – 10 merginų ir 14 jaunų vyrų. Tardymai Lietuvoje vykdavo tik naktimis. Galiausiai visi jie išsekinti, bet nepraradę vilties, puse metų praleido Lukiškių kalėjime. 1949 metais jaunuolius nuteisė ir išvežė į Sibirą. Lageryje Juozas, politinis kalinys, turėjo kalėti dešimt metų.
Sąlygos lageryje buvo siaubingos. Juozas patyrė ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą. Kalinius mušė, valgyti duodavo labai mažai. Beveik trisdešimties metų Juozas svėrė vos 40 kilogramų. Kalėdamas vyras susirgo džiova, po to visą gyvenimą lydėjo sunkios plaučių ligos, nuo kurių Juozas mirė. Greitai visą Remeikų šeimą ištremė į Sibirą. Už ką? Ištremė, nes jie buvo stambūs ūkininkai ir turėjo nemažai žemės. Tokia priežastis ištremti žmogų kone į kitą pasaulio kraštą, žinoma, nėra racionali bei pagrįsta, bet tuometėje santvarkoje viskas buvo kitaip. Viskas – ką pasakydavo oku-
pantas, būdavo neginčijama tiesa.
Stribai tiesiog atvažiavo į Remeikų namus ir įspėjo, kad jie turi per kelias valandas susirinkti būtiniausius daiktus bei atsisveikinti su namais. Visa šeima, išskyrus vieną vedusį sūnų, buvo ištremta į stingdančio šalčio kraštą. Tremtinių perpildytame vagone beveik nebuvo kuo kvėpuoti. Ligonius leido prie langelių ar mažų plyšelių, nes jiems buvo būtinas grynas oras. Važiavo tremtiniai ilgai, o laikas, rodės, stovėjo vietoje. Sustodavo traukinys, norintys gamtinius reikalus atlikti turėjo lįsti po vagonais. Stribai tuomet perdėdavo daiktus: vienus išmesdavo, kad daugiau vietos būtų, kitus sau pasiimdavo. Daugelis tremtinių, pasiėmę būtiniausius daiktus kelionėn, neteko ir jų. Gyvenimas Sibire prasidėjo nuo nulio.
Ilgame kelyje traukinys vėl sustojo, vagonas atsidarė ir visus, tiek vyrus, tiek moteris stribai išrengė nuogai ir varė į šaltį praustis. Nusipraususius į tą patį vagoną suvarydavo ir kelionė vėl tęsdavosi. Rodos, jau nei vaikai verkė, nei moterys aimanavo – nebuvo prasmės. Niekas neklausė nelaimėlių pagalbos šauksmų, maldavimų pasigailėti ir palikti mylimoj tėvynej.
Gyvenimas prasideda nuo nulio
Atvežti į Sibirą tremtiniai buvo paleisti iš vagonų ir išvežioti po gyvenvietes. Visos gyvenvietės buvo gana toli viena nuo kitos, o kai kuriose vos penki–šeši barakai. Viename gyveno mažiausiai septynios šeimos, kituose ir po dvidešimt bei daugiau šeimų. Miegoti teko ant gultų, vadinamųjų narų. Jie buvo kelių aukštų, apatiniame laikė daiktus. Vietos beveik nebuvo. Dirbo labai sunkius žemės ūkio, miško darbus, stingdančiame šaltyje kirto ir ruošė medžius. Dirbo ir vyresni vaikai, ir net moterys. Mažesnieji vaikai ieškodavo maisto, rinko įvariausius riešutus, kankorėžius, sėklas, uogas. Gyvenimas Sibiro barake priminė košmarą. Valgyti nebuvo ko, džiaugdavosi radę laukuose vieną kitą sušalusią seną bulvę. To maisto davinio, kurį gaudavo, nepakakdavo. Duonos gaudavo tik už darbą, tad vaikai negaudavo nieko. Gretimame barake mirus vienam gyventojui, jo nelaidojo, slėpė, kad dar kurį laiką gautų jo davinį. Neilgai tai truko. Prižiūrėtojai vis tikrindavo barakus, skaičiuodavo žmones šaukdami pavardėm, ar kuris nepabėgo.
Vyrai lageryje 1953 metai
Po Stalino mirties – 1957 metais – buvo įvykdyta amnestija ir Juozą, po pusaštuntų metų kalėjimo, paleido iš lagerio. Jo gyvenimas, žinoma, jau buvo negrįžtamai traumuotas. Gimtojoje šalyje, už kurios laisvę kovodamas neteko savosios, neturėjo nei namų, nei šeimos. Juozas apsigyveno pas tėvus Sibire, bet netrukus išvyko ieškoti darbų. Intoje gyveno 3 mėnesius, po to išvyko į Vorkutą, kur, pagaliau, rado darbą ir gyvenamąją vietą. Vorkutoje dirbo 910 šachtoje. Darbai buvo sunkūs ir purvini, bet užsidirbti pragyvenimui reikėjo. Po metų darbo gavęs atostogų Juozas trumpam grįžo į Lietuvą pas ten su šeima gyvenusį brolį. Tėviškėje 1959 metais vyras vedė lietuvaitę Anelę. Deja, ilgai pasilikti mylimoje žemėje jiedu negalėjo. Jis negalėjo grįžti gyventi į gimtąjį Alytaus rajoną, tuomet Lietuvoje nebuvo daug darbų, o juk šeimai reikėjo pinigų. Vorkutoje Juozas turėjo darbą, tad abu su žmona po vestuvių išvyko atgal.
Broliai ir brolienės nuo šeimos Remeikų prie savo barako 1959 lapkričio 16
Nors uždarbis leido prasigyventi Vorkutoje, gyvenimo sąlygos buvo prastos. Juozas buvo pratęs prie tokio ir net baisesnio gyvenimo lageryje, bet Anelei visa tai buvo nauja ir nemiela. Ji žinojo, kas yra sunkus gyvenimas – baigė vos keturias klases, nes susirgus motinai turėjo padėti dirbti namuose. Buvo labai darbšti mergina, tad nors ir nekalbėjo rusiškai, svetimoje žemėje greitai susirado darbą ir pramoko tenykštės kalbos. Anelė dirbo statybose, Juozas – šachtoje, tik darbas ir leisdavo ištrūkti iš to siaubingo košmaro, vadinto namais. Barake, „Ugalnaja“ gatvėje, kartu gyveno septynios šeimos. Kambarėlyje tebuvo lova ir keletas reikemnų Anelės siuvinėjamiems rankdarbiams. Visos šeimos dalijosi bendra virtuve bei vonia.
Anelė darbe statybose 1963
Pinigai, kad ir buvo viena priežasčių, dėl kurių jaunavedžiai grįžo į Vorkutą, neatnešė laimės. Už pinigus ne ką ir tegalėjai nusipirkti. Daiktams barake neužteko vietos. O maistas buvo vis tas pats – mėsos mažai, vaisiai ir daržovės tik džiovinti, beveik nieko šviežio, nieko skanaus. Maisto atsargas pirkdavo turguje, lauke, tad nenuostabu, jog esant tokiems šalčiams nebuvo šviežio maisto. Didžiąją metų dalį Vorkutoje buvo žiema. Vasara labai trumpa. Nuo rugsėjo imdavo temti ir tik gegužę pradėdavo švisti ir ilgėti diena. Per radiją pranešdavo apie artėjančias pūgas, kad žmonės galėtų prisipirkti maisto atsargų ir prisinešti namo vandens. Tuo metu, kai siautėdavo pūgos, barake vietos kone visai nebuvo. Visur stovėjo kibirai vandens, maisto atsargos, visos šeimos viename name. Pūgos pripustydavo sniego iki pat barako stogo, nebuvo įmanoma išeiti.
Elniai turguje Vorkutoj 1960
Vienintelis troškimas – grįžti į Tėvynę
Šypsenas barake sukeldavo tik patys vienas kitam, o po trejų metų gimęs pirmasis vaikas buvo didžiausios laimės priežastis. Sūnaus auginti svetimoje žemėje tėvai nenorėjo, tad kai mažajam Silvestrui sukako septyni mėnesiai, šeima grįžo atgal į Lietuvą – šįsyk visam laikui.
Anelė Vaitulionytė Remeikienė su sūnumi Silvestru 1961
Juozo šeima, praradusi visą turtą bei žemes, liko Sibire. Tik tėvas grįžo atgal į Lietuvą, o jo žmona mirė amžino įšalo žemėje. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę motinos kaulai buvo parvežti ir perlaidoti Lietuvoje.
Grįžus į Lietuvą, gimtajame Alytuje Juozas neturėjo vietos, tad kartu su žmona bei sūnumi apsigyveno Lentvaryje. Čia abu sutuoktiniai gavo darbus, išleido sūnų į mokslus ir susilaukė dukters. Juozas „Kaitroje“ dirbo apdegėju, o Anelė ilgai dirbo kilimų fabrike. „Kaitra“ Juozui skyrė sklypą, kaip buvo įprasta skirti žemės darbuotojams. Abu džiaugėsi pagaliau sugrįžę į gimtinę ir sulaukę ramybės, nors sunkaus bei neteisingo gyvenimo paveikti niekada nebeatgavo tikrojo gyvenimo džiaugsmo.
Juozas neapkentė sovietų valdžios gimtinėje, bet paprieštarauti jai nebegalėjo – to neleido suluošinta sveikata. Vyras akylai sekė visas šalies naujienas, bendravo su pažįstamais partizanais bei kitais Lietuvos laisvės gynėjais. 1972 m. pagerbė susideginusį Romą Kalantą, kuris protestavo prieš tuometę šalies santvarką. 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Juozas džiaugėsi kartu su visa tauta. Vis dėlto Sovietų Sąjungai nepanorus taip lengvai atiduoti Lietuvos ir pradėjus puolimus, vyro sveikata dar labiau suprastėjo. Jis visą 1991 m. sausio 13-osios naktį jaudinosi laukdamas iš Vilniaus grįžtančios dukters, kuri budėjo prie televizijos bokšto. Tų pačių metų vasarą Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet laisvoje šalyje Juozas Remeika gyveno neilgai, vos ketverius metus. Jis mirė 1995 metais sulaukęs 67-erių. Tokios ankstyvos mirties priežastis buvo lageryje įgyta džiova. Anelė, praradusi mylimą vyrą, ir dabar, būdama 80-ies, tebesiilgi jo ir kartu nugyventas nelengvo gyvenimo akimirkas atmena kaip pačias gražiausias savo gyvenime.
Dabar galim džiaugtis laisva šalimi ir žmogaus teisėmis, bet gaila, kad netekome šitiek daug didžių žmonių, kurie aukojosi dėl Lietuvos. Ir šiomis dienomis tebėra sunku suvokti, kodėl taip žvėriškai buvo elgiamasi su žmonėmis, gynusiais savo šalį. Aš vis viendidžiuojuosi tiek savo seneliu, tiek kitais Lietuvos gynėjais bei dabartiniais siu šalį, kiekvienu partizanu, praliejusiu už ją kraują, kiekvienu diplomatu, besistengusiu grąžinti tėvynei laisvę.
Tikiu, kad jei dabar iškiltų panaši grėsmė Lietuvos nepriklausomybei, visi lietuviai sutartinai stotų ginti savo šalies, visai kaip Sausio 13-ąją. Kasmet per minėjimus susirinkusi žmonių minia tik įrodo, kokia svarbi jiems tauta ir jos gynėjai. Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva!
Adrija NASKAUSKAITĖ
Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos gimnazistė
