Kai 2022 m. vasario 24 d. Vladimiro Putino vadovaujama agresyvi ir autoritarinė Rusijos Federacija pradėjo naują grobikišką invaziją į Ukrainą, ši šalis atsidūrė viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre.
Vakariečiui, o ir dažnam Rytų europiečiui kilo klausimas: kas ta Ukraina? Iš kur kilo Ukraina ir kodėl šalies pavadinimas būtent toks? Kaip formavosi ukrainiečių tauta, kurios didelė dalis kratosi veidmainiškai peršamos „brolybės“ su rusais, per visas propagandos priemones garsiai deklaruojančiais pagarbą ir meilę „mažesniajam broliui“, bet į šį kraštą dažniausiai nešusius tik kraują, skausmą ir ašaras.
Tad kokios tikrosios konflikto su Maskva priežastys, siekiančios kur kas ankstesnius laikus, nei 2014-aisiais įvykdyta Krymo okupacija ir karas Donbase? Kam imperinių kompleksų vis kamuojamai Rusijai apskritai reikia Ukrainos? Ar Rusija be Ukrainos jaučiasi visavertė imperija?
Ukrainiečių kilmės amerikiečių istorikas S. Plokhyjus veda skaitytoją dramatiškais protėvių žemės istorijos vingiais nuo seniausių laikų iki XXI amžiaus. Puslapis po puslapio, paprasta ir aiškia kalba autorius atsako į daugelį skaitytojui galinčių iškilti klausimų. Kas įkūrė Kyjivo Rusią ir kodėl Maskva be jokio pagrindo skelbiasi vienintele viduramžių valstybės paveldėtoja? Kas tokie kazokai, už ką jie kovojo ir kodėl Bohdanas Chmelnyckis pasirinko sąjungą su klastingu Rytų kaimynu? Knygos puslapiuose pasakojama apie cariniais laikais vykdytą ukrainiečių rusinimą, mėginimą primesti „vieningos rusų tautos“, kurios neatsiejama dalis yra „mažarusiai“ ukrainiečiai, koncepciją, apie nacionalinį atgimimą, bandymus XX a. pirmojoje pusėje sukurti nepriklausomą valstybę, taip pat apie sovietizavimą ir kraupųjį Holodomorą, Stepano Banderos asmenybę ir pokario rezistenciją, apie „Krymo klausimą“, Černobylio tragediją ir nepriklausomybę subyrėjus SSRS. Galiausiai apie kilusį kruviną karą su agresore Rusija.
Skaitant knygą, atskiri Ukrainos ir ukrainiečių tautos istorijos fragmentai tarsi susidėlioja į vientisą paveikslą, leidžiantį suprasti, kodėl po Rusijos smūgių Ukraina ne palūžo, o narsiai ir gana sėkmingai kovoja, siekdama susigrąžinti tai, kas atplėšta nuo valstybės kūno.
S. Plokhyjus taip pat yra lietuviškai išleistų knygų „Branduolinė kvailystė. Naujoji Kubos raketų krizės istorija“, „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“, „Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos“ ir „Žmogus, šaudantis nuodais. Šaltojo karo šnipo istorija“ autorius.
(ištrauka)
Naujosios valstybės sienos turėjo nusistovėti mūšiuose. Svarbios kautynės įvyko 1649 metų vasarą prie Zborivo, esančio Galicijos ir Voluinės pasienyje. Chmelnyckio kazokai ir iš dalies Islamo Girėjaus totoriai užpuolė naujai išrinkto Abiejų Tautų Respublikos monarcho Jono II Kazimiero Vazos vadovaujamą kariuomenę. Karaliaus pajėgos buvo vėl sumuštos. Chano padedamas etmonas privertė monarchą pasirašyti taikos sutartį, pripažįstančią ne tik kazokų valstybės autonomiją, bet ir faktinę nepriklausomybę Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje. Kazokų registras išaugo iki 40 000 vyrų (prie Zborivo susirinko apie 100 000 vyrų, įskaitant ginkluotus valstiečius ir miestiečius). Kazokams leista gyventi trijose pietrytinėse vaivadijose – Kyjivo, Černihivo ir Braclavo, kuriose iš esmės susikūrė nauja valstybė – Zaporižios Kariuomenė (ukr. Військо Запорозьке), kuri buvo vadinama Hetmanščyna arba Hetmanatu. Didžioji Hetmanščynos dalis buvo stepių paribyje, kuris lenkų ir prancūzų kartografų žemėlapiuose dar prieš pusę amžiaus žymėtas kaip Ukraina. Netrukus šis žodis tapo dar vienu kazokų valstybės pavadinimu.
Valstybei vadovavo etmonas – vyriausiasis vadas. Valdyti padėjo generalinė staršina – savotiškas generalinis štabas: gurguolininkas, t. y. artilerijos viršininkas, raštininkas, teisėjas, kiti. Ankstyvosios kazokystės karinė demokratija, tarsi atgimusi pirmaisiais sukilimo mėnesiais, dabar vėl sunyko. Juodąsias radas – visuotinius susirinkimus, kuriuose vyravo kazokų lygybė, pakeitė pulkininkų ir generalinės staršinos pasitarimai. Dabar jie sprendė krašto likimą. Sukilimo liepsnos prarijo latifundijų ir žemės valdų nuomos sistemas. Pabėgo arba žuvo tie, kas savo rankose laikė Ukrainos ekonomikos svertus, taip pat ir tūkstančiai žydų. Valstiečiai pasiskelbė kazokais ir daugiau nelenkė nugaros ponams. Jaunos valstybės iždą pildė karo grobis, muitai, mokesčiai už grūdų malimą.
Teoriškai Abiejų Tautų Respublikos struktūros buvusios Karūnos žemių rytuose neišnyko (pavyzdžiui, Kyjivo vaivada paskirtas stačiatikių bajoras Adomas Kiselis). Tačiau iš tiesų kazokų etmonas valdė savarankiškai ir net nepranešdavo monarchui apie savo sprendimus. Kontroliuojamose teritorijose kazokai įvedė karinę administraciją, besiremiančią ilgaamže gyvenimo paribiuose patirtimi ir Turkijos pavyzdžiu (čia administravimo metodai buvę labai panašūs į kazokų). Hetmanščyna buvo suskirstyta į pulkus. Kazokų pulkininkas jam priskirtoje teritorijoje kontroliavo viską: administraciją, teismus, mokesčių rinkimą, bet svarbiausia – kariuomenę. Kiekvienas iš dvidešimties Hetmanščynos teritorinių pulkų (administracinių vienetų), pavadintų savo sostinės pavadinimu, formavo kazokų kariuomenės pulką, kuriuo vyriausybė visada galėjo pasikliauti. Toks pat padalinimas kariniu, administraciniu bei teismų lygmeniu atsispindėjo ir šimtinėse. Miesteliai ir kaimai tapo šimtininkų rezidencijomis. Karo atveju šimtininkų pagrindinė užduotis buvo vadovauti savo kazokų šimtinei.
Pirmųjų dvejų karo metų pergalės tapo įmanomos tik dėl kazokų sąjungos su Krymo totoriais. Sąjunga su chanu išrūpino Hetmanščynai vietą Osmanų imperijos geopolitinėje orbitoje. Juodosios jūros regione Osmanų imperijai buvo pavaldžios kelios vasalinės valstybės: Krymas, Moldova ir Valakija. Šių priklausomų valstybių santykiai su turkų sultonais tapo pavyzdžiu Chmelnyckiui, siekiančiam atsiriboti nuo Abiejų Tautų Respublikos ir kartu išsaugoti mūšio laukuose iškovotą valstybingumą. Etmonas troško, kad jam pavaldus kraštas gautų tokį pat statusą, kaip ir Stambulo globojami osmanų vasalai. Dėl šio statuso 1651 m. pavasarį ir vasarą vyko kazokų valstybės ir turkų derybos. Artėjant karo su lenkais naujam etapui, Chmelnyckis netgi sudarė sutartį, kurioje pripažino sultoną savo siuzerenu. Mainais už šį pripažinimą jis tikėjosi pastiprinimo Podolėje į šiaurę nuo Dniestro. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Tačiau Osmanų imperijos karinius išteklius rijo jūrų karas su Venecija, todėl devynmečio sultono Mechmedo IV patarėjai apsiribojo nedidele pagalba, įsakydami Krymo chanui paremti etmoną. Žinoma, Chmelnyckis tikėjosi daugiau. Tuo metu chanas Islamas Girėjus žaidė savo žaidimą, siekdamas išsekinti ir lenkus, ir kazokus, kad niekam nepavyktų pasiekti lemiamos pergalės. Panašios politikos chanas laikėsi jau 1649 metais prie Zborivo, kai vengė padėti kazokams galutinai sumušti lenkus. Dabar įvykiai galėjo pasikartoti.
Taip, beje, ir nutiko. Krymo chano išdavystė kazokams brangiai kainavo. 1651 metų vasarą kautynių prie Berestečko įkarštyje totoriai paliko sąjungininkus. Didelė dalis kazokų pajėgų pateko į apsuptį ir per kelias dienas buvo sumuštos. Pats etmonas tapo Islamo Girėjaus įkaitu, tačiau netrukus buvo paleistas. Jam leista pergrupuoti pajėgas, kad būtų išvengta naujosios valstybės žlugimo. Į Krymo totorių pagalbą sudėtos Chmelnyckio viltys žlugo. Tų pačių metų rudenį jis pasirašė naują sutartį su Abiejų Tautų Respublika. Kazokų registras buvo dvigubai sumažintas – iki 20 000 vyrų, etmonui palikta tik Kyjivo vaivadija. Braclavas ir Černihivas vėl turėjo būti tiesiogiai valdomi lenkų. Kazokai šios sąlygos nesilaikė, tad netruko prasidėti naujas karas.
Kazokams žūtbūt reikėjo naujų sąjungininkų. Chmelnyckis kreipė žvilgsnį į Moldovą, kuri nebuvo patikima turkų vasalė ir ATR priešpriešoje su Osmanų imperija bandė atrasti savo nišą. 1650 metais etmonas pasiuntė į Moldovą savo pajėgas ir privertė tenykštį valdovą Vasilį Lupu sudaryti oficialią sąjungą, taip pat sutikti ištekinti savo dukterį Ruksandrą už etmono sūnaus Timofejaus Chmelnyckio. Kazokams pralaimėjus prie Berestečko, Vasilis Lupu ketino nutraukti sužadėtuves, bet kitais metais pas jį vėl įsiveržė tūkstančiai karingų „piršlių“. Pakeliui prie Batoho kaimo kazokai sumušė lenkų lauko etmono Kalinovskio kariuomenę. Kampanija baigėsi Moldovoje, kur įvyko pompastiškos Timofejaus ir Ruksandros vestuvės. Šis manevras užtikrino Chmelnyckio vietą tarptautiniame pripažintų valdovų klube.
Tačiau ir Osmanų imperija, ir jos vasalai Chmelnyckiui mažai ką galėjo pasiūlyti. Tai, kad Hetmanščynos užsienio politika atsidūrė aklavietėje, išryškėjo 1653 m. rudenį mūšyje su lenkais prie Žvaneco.
Sąjungininkai totoriai pakartojo tą patį triuką kaip ir 1649 metais, sutrukdydami kazokams sutriuškinti priešą. Abiejų Tautų Respublika ir Hetmanščyna prie derybų stalo atnaujino taikos sąlygas: 40 000 kazokų registras ir Chmelnyckiui pavaldžios trys vaivadijos. Suprantama, tai tebuvo trumpas atokvėpis, nes nepasiekta abi puses tenkinančio kompromiso. Kazokai norėjo iš lenkų atsiimti visą Ukrainą ir dalį dabartinės Baltarusijos, o Abiejų Tautų Respublika, ypač Seimas, nenorėjo atiduoti net trijų minėtų vaivadijų, nors jų kontroliuoti neįstengė.
Etmonui su svita neliko nieko kita, kaip tik ieškoti naujo sąjungininko. Ilgalaikė sutartis su ATR pasirodė neįmanoma, o karas vienui vieniems prieš tokį galingą priešą grėsė pražūtimi. Krymo chanas kartais gelbėjo kazokus nuo pralaimėjimo, bet neleido įveikti Jono II Kazimiero. Osmanų imperija negalėjo atsiųsti į Ukrainą pastiprinimo, o Moldovos žygis baigėsi asmenine Chmelnyckio tragedija. 1653 m. rugsėjį jo pirmagimis sūnus Timofejus žuvo gindamas Sučavą (dabartinėje Rumunijoje), kurią buvo apgulusios Valakijos ir Transilvanijos kariuomenės. Jų kunigaikščiams labai nepatiko etmono Chmelnyckio ir Moldovos valdovo sąjunga. Tų pačių metų gruodžio pabaigoje Bohdanas atsisveikino su sūnumi Subotivo, kur buvo jo dvaras, Šv. Mykolo cerkvėje. (Pats etmonas po kelerių metų palaidotas Subotivo Šv. Iljos cerkvėje, kuri yra iki mūsų dienų išlikęs „kazokų baroko“ pavyzdys. Ši cerkvė pavaizduota ant penkių grivinų banknoto.) Kartu su sūnumi Timofejumi pusamžis etmonas palaidojo viltis užtikrinti Ukrainai vietą po Osmanų imperijos saule.
Vis dėlto svarbiausią ėjimą politinėje šachmatų lentoje etmonas padarė 1654 m. sausio 8 d. Perejaslave. Tądien Chmelnyckis ir paskubomis suburta kazokų staršinos grupė prisiekė naujajam siuzerenui – Rusijos carui Aleksejui Michailovičiui Romanovui. Taip prasidėjo ilga ir sudėtinga Rusijos ir Ukrainos santykių istorija. 1954 m. Sovietų Sąjunga įspūdingai atšventė dviejų šalių „susijungimą“. Aiškinta, kad Perejaslave Ukraina pasirinko variantą „amžinai kartu“ ir pripažino caro valdžią. Bet iš tiesų sutartis nereiškė nei susijungimo su Rusija, nei dviejų „broliškų tautų susiliejimo“, kaip tvirtino sovietų autoriai. Nei Perejaslave, nei Maskvoje sutartis nevertinta iš etninės pusės.
Bohdano Chmelnyckio kalba, pasakyta Perejaslavo radoje (taryboje) prieš staršiną, užfiksuota caro pasiuntinių ataskaitose, leidžia suprasti, kaip etmonas aiškino savo veiksmus:
Surinkome Radą, apie kurią paskelbėme visiems žmonėms, kad galėtumėte kartu su mumis išsirinkti vieną valdovą iš keturių, kurį tik norite. Pirmasis yra Turkijos caras, kuris per savo pasiuntinius dažnai mus kvietė pripažinti jo valdžią; antrasis – Krymo chanas; trečiasis – Lenkijos karalius, kuris, jei tik panorėtume, mus vėl priims savo globon; ketvirtasis – stačiatikis Didžios Rusijos caras ir didysis kunigaikštis Aleksejus Michailovičius, visos Rusios rytų patvaldys, kurio jau šešerius metus nuolatinėmis maldomis sau prašome. Pasirinkite, kurį norite!
Siūlydamas rinktis, etmonas akivaizdžiai gudravo, nes jau buvo pasirinkęs Romanovą. Sprendžiant iš Rusijos caro pasiuntinių ataskaitos, Chmelnyckis akcentavo stačiatikių solidarumą. Rados dalyviai vienas per kitą šaukė, kad „norėtų rytų stačiatikių caro globon“.
Iš tiesų tai buvo panašu į vieną iš daugelio Reformacijos ir Kontrreformacijos laikotarpio konfesinių sąjungų. Vos prieš penkerius metus baigėsi Trisdešimties metų karas, per kurį Europos valdovai buvo linkę stoti savo tikinčiųjų pusėn. Nei Rusijos diduomenė, nei jų derybų partneriai kazokai brolybės ir bendrystės nevertino etnine prasme – „bendrarusiškos tautos“ rėmuose. Abi derybų pusės negalėjo susikalbėti be vertėjų. Rusijos archyvuose saugomi Chmelnyckio į Maskvą siųsti laiškai taip pat buvo išversti. Tik negausus intelektualų sluoksnis mąstė apie bendrą Kyjivo Rusios istorinę atmintį ir bendras religines tradicijas.
Keturi šimtmečiai, kuriuos abiejų kraštų gyventojai praleido skirtingose politinėse terpėse, pagilino įsisenėjusius kalbinius bei kultūrinius skirtumus tarp būsimos Ukrainos, būsimos Baltarusijos ir būsimos Rusijos. Šie skirtumai dar labiau išryškėjo, kai etmonas Chmelnyckis ir jo pulkininkai norėjo aptarti sutarties sąlygas su rusų pasiuntiniu Vasilijumi Buturlinu. Maskvos bajoras žadėjo, esą caras kazokams būsiąs geresnis už karalių, bet į išsamesnes derybas nesileido. Chmelnyckis paprieštaravo, kad kazokai pratę tiesiogiai sudaryti sutartis su ATR monarchu ir jo patikėtiniais. Į tai buvo atšauta, kad išrinktasis [Lenkijos] monarchas nėra lygus sostą paveldinčiam [Rusijos] valdovui. Buturlinas taip pat atsisakė savo pažadus sutvirtinti priesaika; esą caras neprisiekia pavaldiniams. Kazokai tikėjosi kuo greitesnės rusų kariuomenės pagalbos, todėl prisiekė tik ukrainiečių pusė.
Perejaslavo sutartį Chmelnyckis vertino kaip įpareigojančią abi puses. Savo kraštą jis perdavė caro Aleksejaus Michailovičiaus globai, žadėdamas lojalumą ir karo tarnybą mainais į apsaugą iš Rusijos pusės. Tačiau naujasis siuzerenas kazokus ėmė vertinti kaip savo pavaldinius. Sutikęs išsaugoti tam tikras teises, jis nenorėjo likti skolingas ateityje. Kalbant apie dabartinės Ukrainos teritoriją, Maskva rėmėsi dinastine tradicija. Caro patarėjai laikėsi įsitikinimo, kad Romanovai tiesiog susigrąžino savo paveldą: Kyjivą, Černihivą ir Perejaslavą.
Kad ir koks buvo ideologinis bei teisinis Perejaslavo rados pagrindas, Maskva nepamiršo Buturlino pažadų ir suteikė ukrainiečiams tai, ko jie bergždžiai siekė gauti iš Varšuvos: kazokų valstybingumo pripažinimą, 60 000 vyrų registrą, privilegijuotą kazokų klasės statusą. Caras taip pat pripažino laisves, kuriomis Abiejų Tautų Respublikos valdymo laikotarpiu naudojosi kiti visuomenės sluoksniai.
Žinoma, pirmiausia buvo patvirtinti karinės sąjungos pagrindai. Hetmanščynos vakarinės ribos nenustatytos, nes turėjo būti nubrėžtos mūšio lauke. Netrukus kazokų ir rusų kariuomenės dviejuose karo veiksmų teatruose pradėjo naują kampaniją. Kazokai, remiami naujųjų sąjungininkų, puolė Abiejų Tautų Respublikos valdas Dešiniakrantėje Ukrainoje, o pagrindinės Romanovų pajėgos šiaurėje puolė Smolenską, paskui skverbėsi gilyn į baltarusių ir lietuvių žemes. Bendromis jėgomis pavyko pasiekti persilaužimą. Nors 1654 m. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, padedama Krymo chano, dar gebėjo atremti priešus, kitų metų vasarą ir rudenį ATR pradėtas kontrpuolimas žlugo. Kazokai vėl apgulė Lvivą, o rusai užėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę Vilnių.
Šie įvykiai atvertė Abiejų Tautų Respublikos istorijos puslapį, lenkų istoriografijoje vadinamą „Tvanu“. Didžiulė grėsmė ATR kilo ne tik iš rytų. 1655 m. liepą Švedija įsiveržė į Didžiąją Lenkiją iš Pomeranijos ir į Lietuvą iš Livonijos. Dar nesibaigus rudeniui, Poznanė, Varšuva ir Krokuva jau buvo švedų rankose. ATR žlugimo perspektyva ir galimas Švedijos triumfas kėlė carui nerimą, nes jis taip pat pretendavo į Lietuvos dalį. 1656 m. rudenį caro pasiuntiniai Vilniuje sudarė paliaubas su ATR – sena prieše. Chmelnyckį ir kazokų vadovybę įsiutino tai, kad susitarimas pasiektas be jų. Maskvai sudarius taiką su Abiejų Tautų Respublika, kazokai liko vienui vieni prieš lenkus. Jų įsitikinimu, caras neįvykdė 1654 m. sausį duoto pagrindinio pažado – negynė naujųjų valdinių.
Etmonas pasijuto nesaistomas Vilniaus paliaubų ir pasiuntė kariuomenę į pagalbą protestantų tikėjimą išpažįstančiam Transilvanijos kunigaikščiui – Švedijos sąjungininkui kare prieš Lenkiją. Rusijos ir Ukrainos karinis aljansas pakibo ant plauko. Švedijos karaliui Karoliui X pergalingai įsiveržus į Vidurio Lenkiją, Chmelnyckis ieškojo naujų sąjungininkų. Atrodė, kad švedai ketina sunaikinti Abiejų Tautų Respubliką, ir tai jį visiškai tenkino. 1656 m. rudenį įvykęs Rusijos politikos posūkis (etmono požiūriu – išdavystė) suteikė naują impulsą Švedijos ir Ukrainos suartėjimui, kuris garantuotų kazokams visą Ukrainos teritoriją ir dalį dabartinės Baltarusijos.
Tačiau naujos sąjungos sudarymo Chmelnyckis nesulaukė. Jis mirė 1657 m. rugpjūtį, palikdamas Ukrainos kazokus ir jų sukurtą Hetmanščyną kryžkelėje. Nors etmonas nebematė prasmės toliau laikytis sąjungos su Maskva, 1654 m. sausį pasirašyta sutartis nutraukta nebuvo. Perejaslavo rada – svarbi didelio, bet prieštaringai vertinamo Bohdano Chmelnyckio paveldo dalis. Nors daugelis etmono įpėdinių vis sukildavo prieš Rusiją, XVIII amžiaus kazokų metraštininkai, Romanovų valdiniai, liaupsino Chmelnyckį taip pat, kaip kadaise jį šlovino Kyjivo Mohylos kolegijos dėstytojai bei studentai. „Ukrainos Mozė“ aukštintas kaip tautos tėvas, išvadavęs tėvynę iš lenkų jungo ir sudaręs labai naudingą sutartį su Rusija. Sutarties straipsniai, kuriuos caras patvirtino po Perejaslavo rados, buvo tarsi Didžioji laisvių chartija Ukrainai atsidūrus imperijos sudėtyje.
Leidykla „Briedis“ pristato Serhijaus Plokhyjaus knygą „Europos vartai. Ukrainos istorija“.
