Spalio 2-ąją minima Tarptautinė socialinių pedagogų diena – tai puiki proga prisiminti ir įvertinti tuos tyliai, bet išties reikšmingai veikiančius žmones, kurie kasdien yra šalia vaikų – jų džiaugsmų, nerimo, augimo ir kovų akimirkomis. Tai žmonės, kurie mato daugiau nei pažymius ar elgesio problemas – jie girdi tai, ko kartais nepasako net pats vaikas, ir tiki net tada, kai pats vaikas savimi nebetiki. Viena iš tokių šviesulių – Lentvario pradinės mokyklos socialinė pedagogė Karina Graževič-Rusinova.
Karina šiame darbe – ne atsitiktinai. Išgyvenusi nelengvą vaikystę, ji šiandien savo patirtį paverčia švyturiu kitiems: vaikams, kurie dažnai tyliai nešasi sunkumus, apie kuriuos suaugusieji net nenutuokia. Pokalbio metu Karina atvirai dalijosi ne tik profesiniais iššūkiais, bet ir jautriomis akimirkomis, kurios suteikia prasmės jos kasdienybei.
Kviečiu skaityti interviu ir pažinti šios profesijos širdį – žmogų, kuris moka išklausyti, suprasti ir tyliai būti šalia.
Lentvario pradinės mokyklos socialinė pedagogė Karina Graževič-Rusinova. Asmeninio archyvo nuotr.
Kas Jus paskatino pasirinkti socialinio pedagogo kelią?
Kadangi turėjau nelengvą vaikystę, mane paskatino noras padėti vaikams, kurie susiduria su gyvenimiškais sunkumais jauname amžiuje. Pasirinkau šią profesiją ne vien tam, kad šviesčiau, bet taip pat jaučiau, kad turiu pakankamai asmeninės patirties, kad galėčiau suprasti ir suteikti emocinę atramą, motyvaciją, tikėjimą savimi.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate šiandien?
Didžiausias iššūkis – tai mažėjantis vaikų ir jaunimo dėmesys, susikaupimas bei motyvacija dėl skaitmeninių pagundų. Iš ten atsiranda emocinis nestabilumas ir tėvų negebėjimas susitvarkyti su elementariais vaikų poreikiais.
Jūsų nuomone, ar keičiasi vaikai, jų elgesys, būdas, empatijos lygis ir pan.?
Taip, vaikai tampa vis drąsesni reikšti nuomonę, bet kartu dažnai stokoja empatijos bei pagarbos ne tik bendraamžiams, bet ir suaugusiems.
Suprantu, kad vaikai į mokyklą ateina iš įvairių šeimų, su labai skirtingomis patirtimis, todėl ir jų elgesys yra labai skirtingas. Kas Jus, kaip socialinę pedagogę, labiausiai stebina, o gal liūdina?
Manęs, ko gero, niekas nebestebina. Labiausiai mane liūdina, kai vaikai gimsta sveiki, tačiau dėl netinkamos aplinkos, meilės, saugumo ir atjautos trūkumo jie auga kupini pykčio, agresijos, nerimo. Arba atvirkščiai – tampa visiški intravertai.
Kokias vertybes labiausiai stengiatės perteikti vaikams ir jaunimui?
Empatiją, pagarbą kitam, savivertę, atsakomybę ir gebėjimą konstruktyviai spręsti problemas.
Koks pasiekimas ar patirtis darbe Jums suteikia daugiausia pasididžiavimo, džiaugsmo?
Svarbu suprasti, kad mano darbo rezultatai gali matytis tik po 5-10 metų. Tad džiaugtis tenka smulkmenomis. Pavyzdžiui, kai labai uždaras vaikas pats ieško kontakto ir nori pasikalbėti arba labai aktyvus vaikas vietoje aktyvių žaidimų ateina pas mane tiesiog pabūti pertraukos metu.
Karina sako, kad pasirinkti socialinės pedagogės kelią ją paskatino noras padėti vaikams, kurie susiduria su gyvenimiškais sunkumais jauname amžiuje. Asmeninio archyvo nuotr.
Karina, o kokį gražiausią žodį ar padėką esate išgirdusi iš vaiko ar šeimos, su kuria galbūt teko susidurti vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis?
Vienos šeimos kreipimasis į mane, kaip į vaiko angelą, labai pamalonina, tačiau labiausiai įstrigo vaiko komplimentas – Jūsų balsas kaip BMW variklis (juokiasi).
Kada darbe labiausiai jaučiatės „savo vietoje“?
Vaikų šeimų gyvenimų aš negaliu pakeisti, tačiau kai galiu realiai pakeisti vaiko emocinę savijautą, suteikti jam stiprybės ir pasitikėjimo – jaučiu, kad esu savo vietoje.
Jei turėtumėte galimybę palikti vieną patarimą vaikui visam gyvenimui, koks jis būtų?
Visada tikėk savimi, nepasiduok ir priimk gyvenimą kaip pamoką. Nepamiršk, kad net sunkiausiose situacijose yra žmonių, kurie nori ir gali tau padėti.
Ar yra buvę atvejų, kai, atrodo, nepataisomas ir nepažabojamas padauža, liaudiškai sakant, išauga, tampa rimtu, atsakingu vaiku, jaunuoliu?
Taip, jei tik vaiko elgesys nėra lydimas sutrikimų, dažniausiai taip ir nutinka.
Tikriausiai ne tik Jūs mokote vaikus, bet galbūt ir iš jų kažko pasimokote. Ar esate ko nors išmokusi iš vaikų, su kuriais dirbate?
Kiekvieną dieną vis kažko išmokstu. Mokausi kantrybės, mokausi matyti tai, kas nepastebima, vertinti mažus dalykus, kurie vaikams yra labai svarbūs.
Spalio 2-ąją minėjome Tarptautinę socialinių pedagogų dieną. Kaip paprastai Jūs švenčiate ar minite savo profesinę dieną?
Tiesą sakant, nešvenčiu savo profesinės šventės.
Pafantazuokime: jei socialinis pedagogas turėtų „supergalią“, kokia ji būtų?
Ko gero, tai būtų gebėjimas gydyti emocines žaizdas.
Kokį patarimą, palinkėjimą skirtumėte savo kolegoms šią dieną?
Kantrybės, stiprybės ir tikėjimo, kad net mažiausias jų darbas daro didelę įtaką vaikui.
Karina, ko palinkėtumėte sau pačiai ateinančiais metais?
Sau palinkėsiu neperdegti ir nenuleisti rankų. Matyti ir džiaugtis mažais rezultatais.
Labai ačiū Jums už pokalbį, Karina. Linkiu, kad tai, ko linkite pati sau, išsipildytų.
Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ
Palikite komentarą