Pastaruoju metu įvairių valstybių kultūros baruose vis dažniau ima reikštis ir kūrėjai, kilę kitų valstybių kultūros erdvėse. Istoriniu požiūriu šis reiškinys nėra naujas, bet anksčiau jis nebuvo toks pastebimas. Gal ir šiandien masiniu jo negalima vadinti, bet kad jis pasireiškia vis dažniau – tiesa. Turėdami galvoje tokį vis labiau plintantį reiškinį, keturių Baltijos jūros valstybių (Lietuvos, Rusijos, Estijos ir Suomijos) atstovai Europoje sumanė rengti mobilius daugiakalbės poezijos festivalius, kuriuose būtų pristatoma „antros kalbos“ poetų kūryba ir nagrinėjama jos vieta bei vaidmuo nacionalinėje įvairių valstybių kultūroje. Ruošdamiesi tokiems festivaliams sumanytojai ir organizatoriai šiais metais rengia darbinius susitikimus įvairiuose Baltijos valstybės miestuose. Pirmas toks tarptautinės darbo grupės susitikimas vyko vasario pradžioje Vilniuje, o vieną šeštadienio popietę keli jo dalyviai apsilankė Trakuose. Su jais susitiko šių eilučių autorė.

                      Kokiai kultūrai priklausai?

 

 Niekam nekyla klausimų, kai kalbame, pavyzdžiui, apie lietuvių dailininką, tapantį Argentinoje, ar azerbaidžanietį skulptorių, kuriantį Lietuvoje. Kiekvienam aišku, kad tokiu atveju sukuriamas Argentinos ar Lietuvos menui priklausantis kūrinys, nors jame kartais (kai kurie ir dažnai) pastebimi autoriaus nacionalinės estetikos elementai. Panašiai yra ir su muzikiniais kūriniais. Tačiau literatūros kūrinių ir jų autorių padėtis žymiai sudėtingesnė. Pavyzdžiui, ispaniškai rašantis žmogus, likimo atvedamas į Suomiją, rašo ispaniškai, jį gali skaityti jo gimtosios šalies gyventojai, kurie šiuo atveju yra toli. Tačiau jei jis nebegyvena savo gimtinėje, savo kalbinėje aplinkoje palaipsniui dėmesys jam atlėgsta. Jei tai ambicingas rašytojas ar poetas, jis nori būti publikuojamas ir žinomas šalyje, kurioje dabar gyvena. Tačiau čia ispaniškai nedaug kas supranta. Kaip tokiam kūrėjui „įsipaišyti“ į gyvenamos šalies kultūros erdvę? Pradėti rašyti suomiškai? Tai nelengvas iššūkis net ir gerai išmokus kalbą, nes literatūrai, o ypač poezijai šito negana. Čia reikalingas ir labai subtilus kalbos jausmas, dažniausiai įgyjamas su motinos pienu. Neveltui net beveik visada rusiškai rašęs talentingasis Čingizas Aitmatovas buvo sulaukęs keblių klausimų, kuriai kultūrai save priskiriąs – rusų ar kirgizų? Rusų rašytojai jam ne kartą yra priekaištavę dėl nevisiškai „grynos“ rusų kalbos, o kirgizams tai netrukdė, ir jis buvo laikomas kirgizų rašytoju dėl savo kūrybos temų – visada rašė apie kirgizų gyvenimą. O turkai, švęsdami jo 75-ąjį gimtadienį, buvo jį pavadinę garsiausiu tiurkų literatūros atstovu, nors atsirado ir prieštaraujančių, nes juk jis rašė ne tiurkų kalba.

Mūsų padangėje irgi ne kartą buvo ginčijamasi dėl Adomo Mickevičiaus, vadinusio Lietuvą savo tėvyne, o rašiusio lenkiškai. Adomas Mickevičius neabejotinai priklauso lenkų literatūrai, o mes juk galime pavadinti jį lenkų poetu, visą gyvenimą mylėjusiu Lietuvą ir apdainavusiu ją. Jau esu viename straipsnyje rašiusi, kad net Puškinas yra pažymėjęs, kad Mickevičius visada atsiminė „savąją Lietuvą“ („Tenai Mickevičius svajojo/Ir tarp uolų pakrantės tos/Savos ilgėjos Lietuvos“, žr.: Trakų žemė, 2017 m. gegužės 12 d., Nr. 19 (965)). Panašiai šiandien galime apibūdinti ir Česlovą Milošą – lenkų poetą, kilusį iš Lietuvos, rašiusį lenkiškai, bet niekada nepamiršusį savo gimtojo Islos slėnio.

Tokių pavyzdžių ir panašių problemų šiandien pasaulyje yra daug ir jų vis daugės. Mano pateiktas pavyzdys apie ispaniškai rašančią ir Suomijoje gyvenančią poetę nėra iš piršto laužtas. Tai realus gyvenimo faktas, o jo herojė – Peru poetė Zoila Forss, gyvenanti Suomijoje, šį šeštadienį drauge su panašaus likimo kolegomis lankėsi Trakuose. Zoila papasakojo, kad ji ištekėjusi už Suomijos diplomato ir gyvena Helsinkyje jau 17 metų. Ji yra subūrusi imigrantus poetus į kūrybinį būrelį, o pati puikiai išmoko suomių kalbą ir neseniai išleido savo kūrybos abejomis kalbomis rinkinėlį. Tekstai nėra identiški, nors ji mėginusi savo ispaniškąją kūrybą versti ir į suomių kalbą. Tačiau tapti nacionalinės Suomijos literatūros dalimi šito nepakanka.

 Kyla klausimas – kaip tai padaryti ir ar tai būtina? Panašus klausimas atsiranda ir rusų poetei Polinai Kopylovai, prieš penkiolika metų išvykusiai iš Sankt Peterburgo ir įsikūrusiai Helsinkyje bei leidžiančiai ten dvikalbį literatūrinį almanachą LiteraruS. Ji papasakojo, kad yra sukūrusi eilėraščių dviem kalbomis – suomių ir rusų – įterpdama ar sumaišydama tų dviejų kalbų žodžius natūraliai tame pačiame tekste. Čia lyg ir nauja kalba. Panašiai šiandien gali išgirsti kalbant ir Vilniaus gatvėse: „Pojdiom v savivaldybe, tam dadut pažymu i primut sprendimas…“ (Eime į savivaldybę, ten išduos pažymą ir priims sprendimą).

O štai siras literatas Ibrahimas Rami, jau daug metų gyvenantis Šveicarijoje, šiandien rašo arabiškai ir prancūziškai. Ar jo kūryba suvokiama Šveicarijoje kaip „sava“?

Tokias ir panašias problemas aptarinėję Vilniuje keli tarptautinės darbo grupės dalyviai praėjusį šeštadienį, kaip minėta, aplankė Trakus. Čia juos domino ne tik istorinės miesto įžymybės, bet ir Trakų karaimų poezijos patirtis – jos vieta lietuvių nacionalinės poezijos erdvėje. Ar tai buvusi „antrosios kalbos“ poezija? Ar rašė karaimai kitomis kalbomis? Ar jų kūryba yra lietuvių literatūros dalis? Kiek ji žinoma lietuvių skaitytojui? Kaip jaučiasi karaimai poetai (ir ne tik) lietuvių kultūros kontekste?

 Žinoma, jei norima nagrinėti šių dienų daugiakultūrinės Europos problemas, karaimų pavyzdys gal nėra tinkamiausias, nes karaimai nėra Lietuvoje nei svečiai, nei diaspora, nei imigrantai. Savo nacionaline kultūra bei kalba jie išsiskiria bendrame Lietuvos kultūros fone, bet yra pakankamai gerai integravęsi į daugiakultūrinę Lietuvos atmosferą ir vargu, ar jiems kada buvo kilęs net teorinis klausimas, kaip „įsirašyti“ į nacionalinę krašto kultūrą. Jiems nuolat rūpėdavo kitas klausimas – kaip toje dominuojančioje nacionalinėje krašto kultūroje išsaugoti savo tautinį tapatumą, savo kalbą, savo kultūrą. Šis aspektas labai sudomino atvykusius svečius.

Karaimų kultūros savitumas ir aplinka                     

 

Gyvendami 620 metų toje pačioje teritorijoje, nors joje vyko valstybių ir politinių sistemų kaita, karaimai vertėsi įvairia veikla – karyba, amatais, smulkia prekyba, žemės ūkiu, daržininkyste, užėmė įvairius ir gana aukštus postus įvairių valstybių administracijose, buvo teisininkais, gydytojais, mokytojais, verslininkais, inžinieriais, bet profesionalių literatų ar rašytojų tarp jų nėra buvę. Nepriklausomai nuo savo profesinės veiklos, karaimų šviesuomenė visada rūpinosi gimtosios kalbos, esančios viena seniausių tiurkų kalbų šeimos šaka, išlikimu. Šioje teritorijoje tiurkų kalba kalbėjo tik karaimai, nes totoriai, kurių kalba taip pat priklauso tiurkų kipčiakų šeimai, savo kalbą jau buvo praradę XVI a. Išsaugoti kalbą buvo svarbu, nes, gyvenant tarp kitaip kalbančių žmonių, kurie visada sudarė daugumą ir kurių kalba visada buvo vartojama visuose karaimų santykiuose su išorine aplinka ir bet kurioje profesinėje veikloje, gimtajai kalbai grėsė pavojus išnykti, o kartu su ja galėjo išnykti ir pati tauta. Kalba, kaip žinia, sudaro vieną svarbiausių tautinės savimonės elementų. Karaimai ją vartojo šeimoje ir pamaldose. Jos buvo mokoma mokykloje, veikusioje Trakuose nuo 1576 m. Kiekvienam karaimui, norinčiam būti išprususiu savo tikėjimo ir kultūros srityse, buvo privalu joje mokytis. Mokykla Trakuose veikė įvairiomis formomis iki 1940 m.

 Išsilavinę karaimai nuo seniausių laikų rašė įvairius traktatus, dažniausiai religinius, kūrė ir poeziją. Dažniausiai tai irgi būdavo religinės giesmės ar himnai, atliekami pamaldų metu ir namie, ar raudos mirus žmogui, pasitaikydavo didaktinės poezijos ir net satyros. Tačiau tai visada buvo papildoma, pašalinė veikla, neteikusi pragyvenimo šaltinių. Tad profesionalių rašytojų ar poetų nebuvo. Tai, kas būdavo sukurta, paprastai egzistuodavo tik rankraščiuose ir būdavo užrašoma į šeiminius sąsiuvinius ar į maldynus, o kiti žmonės tuos tekstus persirašydavo. Tokie sąsiuviniai būdavo vadinami medžuma. Daug tokių sąsiuvinių, ypač populiarių tarp Krymo karaimų, dabar saugoma įvairių bibliotekų archyvuose. Nors karaimų knygos, daugiausia maldaknygės, buvo spausdinamos jau nuo XVI a. (pirmoji buvo atspausdinta Venecijoje 1528 m.), tačiau anais laikais pasaulietinio pobūdžio kūrinių atspausdinta nebuvo.

Pirmasis Trakų karaimų kalbos dialektu parašytos poezijos rinkinys – Simono Kobeckio ( 1857–1933) eilėraščiai Jyrlar (Eilės) – buvo atspausdintas Kijeve 1904 m. Jame buvo 25 poeto eilėraščiai, parašyti šnekamąja trakiškių karaimų kalba, kurioje buvo gausu barbarizmų. Kadangi poetas rašė apie Trakus, jų grožį, apie savo tautiečių gyvenimą, jo eilėraščiai buvo artimi karaimų širdžiai, ir ta nedidelė knygelė minkštais viršeliais atsirado kiekvienuose namuose.

XX amžiaus pradžioje, kai Vilniuje prasidėjo nacionalinio atgimimo judėjimas, karaimai irgi neliko nuošaly. Tuo metu čia jau buvo didelis išsilavinusių karaimų būrys, ir jie 1913–1914 m. leido Vilniuje žurnalą Karaimskoje slovo (Karaimų žodis), o 1924–1939 m. – Myśl karaimska (Karaimų mintis). Nors žurnalai ėjo lenkų ar rusų kalbomis, juose buvo spausdinama ir originali poezija karaimų kalba. Panevėžyje tarpukariu buvo leidžiamas žurnalas Onarmach (Pažanga, 1937–1939), o Lucke – Lucko–Haličo karaimų kalbos dialektu Karaj awazy (Karaimų balsas, 1931–1938). Dar galima paminėti ir Trakuose 1930–1932 m. pasirodžiusius kelis jaunimo sumanyto žurnalo Dostu karajnyn (Karaimų draugas) numerius.

Visuose šiuose leidiniuose būdavo nuolat pabrėžiama, kad svarbu išsaugoti gimtąją kalbą ir tautinį tapatumą. Nors karaimų poetų kūryba, spausdinama šiuose žurnaluose, buvo nežinoma kitataučiams, tarp karaimų ji buvo labai populiari, o kai kurių poetų eilėraščiai buvo virtę dainomis, pvz., S. Kobeckio Lopšinė Jukla uvlum (Miegok, sūnau), Moisejaus Pileckio (1874–1938), slapyvardžiu Achbaš (Baltagalvis), eilėraštis Sahyšlar (Svajos).

Produktyviausias karaimų poetas tarpukariu ir vėliau buvo ilgametis Trakų kenesos vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897–1982), beveik visą gyvenimą praleidęs Trakuose. Jis rašė eilėraščius, vodevilius, raudas, rinko karaimų folklorą, medžiagą karaimų kalbos žodynui, buvo ryškus Trakų visuomenės veikėjas, karaimų kalbos mokytojas, tarpukariu Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos valdybos pirmininko pavaduotojas. Jo karaimų kalba parašyti eilėraščiai bei pjesės, skirtos mėgėjų teatrui, labai pasitarnavo tautinės savimonės ugdymui ir bendruomeniškumo skatinimui. Būtent jam karaimų bendruomenė turi būti dėkinga, kad, nors ir buvo suvaržymų, sovietmečiu išsaugojo vienintelę Europoje veikiančią kenesą, kad puoselėjo papročius ir apeigas ir kad išvis išliko.

Be Simono Firkovičiaus Trakuose kūrė eilėraščius Simonas Kobeckas (1911–1985), Zenonas Firkovičius (1906–1958), Juzefas Lobanos (1878–1947 ), Panevėžyje – Mykolas Tinfavičius (1912–1974), Jokūbas Maleckas(1889–1952). Vienas talentingiausių karaimų poetų buvo panevėžietis Šelumielis Lopatto (1904–1923), kuris, deja, buvo klastingai nužudytas, ir jo kūrybos palikimas labai negausus. Šių poetų kūryba nebuvo profesionali, bet šiandien ji sudaro mūsų literatūrinio ir lingvistinio palikimo aukso fondą.

Tarpukariu Trakų, Vilniaus, Panevėžio karaimų visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas buvo gana aktyvus: veikė ne tik mokykla, biblioteka, bet vykdavo ir įvairūs vakarai, vaidinimai, veikė moterų būrelis Katyn Odžahy (Moterų židinys). Tačiau poezija buvo spausdinta tik periodikoje, dalis jos – 1929 m. Krokuvoje išspausdintoje lenkų tiurkologo prof. Tadeušo Kovalskio (1889–1948) knygoje Karaimishe Texte im Dialect von Troki.

Prof. T. Kovalskis pabrėžė karaimiškos eilėdaros ypatumus, atkreipdamas dėmesį, kad rimo karaimų poezijoje nereikia ieškoti, jo sunku išvengti, nes dažnai rimuojamos gramatinės formos. Sudėtingumą sudaro ir kirtis, beveik visuomet esantis žodžio gale.

 

 Todėl visiškai tiksliai išversti, išlaikant visus rimus ir eilėdarą, gana sunku, pavyzdžiui:

Kaldy orman biek korchunčlu,                a                    Miškų pavojai įveikti,                              a

Bardy jollar suvlu-kumlu.  a                    Keliauti stepėm dar toli.    a

Jeńgil ašhan Krym tiuźliari,                     b                    Bet vardas Vytauto garsus b

Tanyš anda Vatat ullu.                            a                    Globos ir saugos čia visus. b

Alankasar (Karžygys), Vertė R.Venckutė

Sovietmečiu karaimų poezija spaudoje taip pat nė karto nebuvo pasirodžiusi, išskyrus 1971 m. savilaida (samizdatu) Mykolo Firkovičiaus (1924–2000) išleistą savo dėdės Simono Firkovičiaus poezijos rinktinę. Situacija pasikeitė tik po 1988 m., kai karaimai prof. Česlovo Kudabos paskatinti atkūrė savo organizaciją, kuri iš pradžių buvo pavadinta Karaimų kultūros rėmimo grupė ir, kaip ir kitos tautinės tuo metu susikūrusios organizacijos, glaudėsi prie Lietuvos kultūros fondo. 1989 m. Trakuose įvyko tarptautinė karaimų sueiga ir ta proga Mykolas Firkovičius, entuziastingas karaimų kultūrino palikimo tyrinėtojas ir puoselėtojas, būsimasis vyresnysis dvasininkas ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas, skrupulingas kalbos mokytojas, sudarė ir išleido pirmąją karaimų poezijos rinktinę Karaj jyrlary (Karaimų eilės). Čia pirmą kartą dienos šviesą išvydo 13 senųjų karaimų poetų kūrinių, anksčiau saugotų tik rankraščiuose, Simono Firkovičiaus, Simono Kobecko, Šelumielio Lopatto ir kitų poetų eilės.

1997 m., švenčiant 600-ąsias karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje metines, buvo išleista dr. Karinos Firkavičiūtės sudaryta karaimų poezijos rinktinė Čypčychlej učma Trochka/ Į Trakus paukščiu plasnosiu… Šalia originalių poezijos tekstų karaimų kalba knygoje buvo patalpinti ir jų vertimai į lietuvių kalbą. Kai kurie šių eilėraščių ir jų vertimai buvo anksčiau spausdinti 1989 m. antologijoje Poezijos pavasaris ir 1988 m. žurnale Švyturys. Karaimų poezijos pasirodymas antologijoje Poezijos pavasaris vertintinas kaip pirmas oficialus jos pripažinimas lygiaverte lietuvių kultūros dalimi. Ji lyg ir viena koja įžengė į lietuvių literatūros sferą, o vertimus atlikę lietuvių poetai Judita Vaičiūnaitė, Jonas Strielkūnas, Mykolas Karčiauskas, Vytautas Skripka, Alfonsas Bukontas, Sigitas Geda, Almis Grybauskas, Vladas Braziūnas savotiškai pasinėrė į karaimiškos poetikos pasaulį.

2015 m. buvo išleista Trakų vyresniojo dvasininko, poeto, visuomenės veikėjo, mokytojo, dramaturgo Simono Firkovičiaus kūrybos rinktinė Bir kiuń ėdi…/ Buvo tokia diena… (sudarytojos Karina Firkavičiūtė ir Halina Kobeckaitė). Joje spausdinami originalūs poeto eilėraščiai ir jų vertimai į lietuvių kalbą, jo dramaturgijos pavyzdžiai ir jų vertimai. Knygoje taip pat rasime Simono Firkovičiaus atliktų Puškino, Lermontovo, Nadsono, Maironio, Vaičiūnaitės, Mickevičiaus ir kitų poetų kūrybos vertimų į karaimų kalbą, straipsnių apie autorių. Stengtasi atspindėti šio tauraus žmogaus kūrybą kuo išsamiau, nes retai atsiranda galimybė atspausdinti tokią knygą. Kitą vertus, dėl vietos stokos negalėjome patalpinti jo atlikto Puškino Bachčisarajaus fontano poemos vertimo į karaimų kalbą. Taip pat nespausdinome jo rusiškai parašytos poemos Bоспоминания прогулок по Тракай (Pasivaikščiojimų po Trakus prisiminimai) ir kitų eilėraščių, rašytų lenkiškai ar rusiškai.

Kadangi karaimai visada buvo daugiakalbiai, natūralu, kad buvo tarp jų ir rašančių kitomis kalbomis – daugiausia rusų ir lenkų, o šiais laikais – lietuviškai. Kai kurie karaimai yra bendro rusų literatūros fondo dalis, pvz., Michail Lopatto (1892–1981) (Plačiau apie jį žr. Trakų žemė, 2017 m. gegužės 12 d., Nr. 19 (965)). Jis rašė rusiškai eilėraščius, straipsnius, yra parašęs ir romaną Чертов сын (Velnio sūnus). 2015 m. Maskvoje buvo išleista jo kūrybos rinktinė Я не гость, не хозяин – лишь имя (Aš ne svečias, ne šeimininkas – tik vardas). Tad Michailo Lopatto kūryba – savotiškas karaimų ženklas rusiškoje poezijoje.

Kita karaimė – advokatė, visuomenės veikėja, aktyvi Vilniaus karaimų bendruomenės valdybos narė, Ksenija Abkovič (1886–1945) irgi rašė rusiškai . Jos eilėraščiai buvo spausdinami Vilniuje ėjusiame žurnale Караимское слово, o 1922 m. Vilniuje ji išleido savo poezijos rinkinį Огни и дали ( Žiburiai ir toliai). Šiandien ji minima ne tik kaip talentinga karaimė, bet ir tarp rusiškai Vilniuje tarpukariu rašiusių poetų.

Lenkiškai rašančių karaimų irgi buvo ir yra, bet jie beveik nespausdinti. Pvz., Gabrielius Juzefovičius. Mano tėvas Simonas Kobeckas (1911-1985) irgi rašė trimis kalbomis – karaimų, lenkų, rusų. Vienas jo eilėraštis parašytas 1930 m. iškart trimis kalbomis – taip, kaip karaimai ir kalba, dažnai įpainiodami visų trijų ar net keturių kalbų žodžius į vieną sakinį.

Šiandien lietuviškai rašo gerai trakiečiams pažįstamas karaimas Aleksandras Zajančkovskis, išleidęs kelias savo poezijos knygeles. Deja, dabar karaimiškai rašančių poetų beveik nebeturime. Kelis eilėraščius yra parašęs Gabrielius Juzefovičius, puikiai mokantis gimtąją kalbą. O neseniai karaimiškai savo mintis sueiliavo Panevėžyje gyvenanti Olga Romanovskytė.

Karaimų poezija pastaruoju metu yra retkarčiais verčiama ir į lenkų kalbą. Tie vertimai spausdinami Lenkijoje gyvenančių karaimų leidžiamame žurnale Awazymyz (Mūsų balsas), kurio pavadinimas karaimiškas, bet spausdinami tekstai lenkiški. Vargu ar galima pasakyti, kad karaimų poezija tų vertimų dėka tampa lenkų kultūros dalimi, bet ji leidžia susipažinti su savo tautiečių poezija Lenkijoje gyvenantiems karaimams, tarp kurių jau beveik niekas nebemoka gimtosios kalbos.

Žanro požiūriu karaimų poezija priskirtina daugiausia lyrikai, nors yra ir satyros, didaktinių eilių. Poetai rašo apie meilę Trakams, apdainuoja jų gražią nepakartojamą gamtą ir istoriją, karaimų vietą joje, ypač šlovinamas Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas, vadinamas Vatat Bijumi, rašoma apie kasdienį gyvenimą, patiekalus, papročius. Ypatingą karaimų poezijos žanrą sudaro raudos, kurios būdavo skiriamos kiekvienam iškeliavusiam iš šio pasaulio velioniui ir rečitatyvu deklamuojamos prie pašarvotojo karsto prieš išvežant jį į kapines. Viena garsiausių raudų buvo parašyta 1714 m. Saliamono Trakiečio (1650–1735?) ir skirta 1710 metų maro aukoms Lietuvoje atminti. Ją paprastai gieda dvasininkas kiekvienais metais per Vėlines kapinėse.

Raudos turi savo griežtai reglamentuotą eilėdarą: kiekviena eilutė turi būti 11 skiemenų, ir jos atliekamos ta pačia melodija. Jose pasakojama apie velionio gyvenimą, jo nuopelnus, atliktus gerus darbus, išreiškiama užuojauta ir paguoda velionio šeimai ir artimiesiems. Tokį pat raudų žanrą turi ir kitos tiurkų tautos.

Karaimų poezijos vertė ir prasmė

 

Jei mėgintume ieškoti karaimų poezijos įtakos ar net ryšių su nacionaline lietuvių poezija, deja, turime pripažinti, kad tokios tiesioginės įtakos nebuvo ir vargu, ar galėjo būti. Pirmiausia dėl to, kad ji buvo rašoma karaimų kalba. Antra, ji beveik nebuvo publikuota, išskyrus minėtą periodiką. Trečia, iki 1988 m. ji nebuvo verčiama į jokią kitą kalbą.

 Norėdami pasverti šios poezijos literatūrinę vertę, viskas priklausytų nuo to, kokius kriterijus taikytume. Jei vertintume ar lygintume su pasauline poezija, tai ji, turbūt, nestovės šalia Puškino ar Mickevičiaus. Bet karaimų kultūros kontekste ji turi didžiulę vertę, nes saugojo ir puoselėjo gimtąją kalbą, rodė, kad yra tautoje poetinis potencialas, atskleidė tautos estetinius ir moralinius idealus. Šios poezijos ir gimtosios kalbos meistrų dėka šiandien mes vis dar turime gyvą gimtąją kalbą, o Lietuva – vienintelė vieta pasaulyje, kur karaimų kalba dar yra vartojama. Karaimai didžiuojasi, kad būtent Lietuvoje tolerancijos ir palaikymo dėka jie tą kalbą išsaugojo, o Lietuva didžiuojasi turėdama tokią egzotikos kruopelę, kuri retkarčiais įkvepia Lietuvos rašytojus įterpti į savo kūrinį kokį šios egzotikos krislelį.

Tad nors karaimų poezija plačiajai visuomenei nebuvo žinoma, bet pačių karaimų buvimas čia Lietuvoje tapo kai kurių rašytojų kūrybos motyvu. Pavyzdžiui, galėtume prisiminti 1970 m. parašytą Juditos Vaičiūnaitės ( 1937–2001) eilėraščių ciklą Karaimai , kurį, beje, Simonas Firkovičius buvo išvertęs į karaimų kalbą. Paskutiniu metu pasirodė rašytojo Laimono Inio Sakmė apie gervių tiltą, Agnės Žagrakalytės romanas Eigulio duktė, kuriuose karaimams ar karaimų kilmės veikėjams skiriama nemažai vietos.

Karaimams visada įdomu, kas apie juos ką rašo ir kur jie, kad ir probėgšmais, paminėti. Svarbu net ne tiek pati poezija, kiek galimybė užfiksuoti karaimų kalbos, gyvos kalbos, buvimą pasaulio kalbų šeimoje. Todėl labai džiugu, kad pasaulio idiomų sąvade, kurį sudarė ir 2012 m. išleido neseniai mirusi vokiečių profesorė Elizabeth Piirainen, tarp 180 kalbų yra ir idiomos karaimų kalba; kad 1989 m. Kijeve išleistuose Taraso Ševčenkos eilėraščio Testamentas vertimuose į 149 kalbas yra ir Trakų dialekto karaimiškas tekstas (Simono Firkovičiaus vertimas). Prieš dešimt metų man pačiai teko versti vieną turkų poeto eilėraštį į karaimų kalbą, nes jis buvo sumanęs savo eilėraštį Lietus paskelbti įvairiomis pasaulio kalbomis. Tokią pat idėją įgyvendinome ir prieš trejus metus, kai Vlado Braziūno iniciatyva latvių poeto Leono Briedžio eilėraštį Valtys į karaimų kalbą išvertė Gabrielius Juzefovičius. Kaip rašė žurnale Parnasso (2000, Nr.3, p. 369–370) Suomijos žurnalistas Antti Ruotsala, recenzuodamas Helsinkyje 1998 m. pasirodžiusią karaimų poezijos antologiją Rannalla paarynaapuu (Kriaušaitė ant kranto), „šie eilėraščiai vertingi jau vien tuo, kad jie bendroje žmonijos atmintyje palieka nykstančios tautos pėdsaką“.

Trakų karaimai nemano, kad jie – nykstanti tauta ir iš visų jėgų stengiasi, kuo ilgiau išlikti gyvai pulsuojančia Europos daugiakultūriškumo dalele. Kad taip yra, liudija ir Trakuose apsilankiusių poetų dėmesys.

Dr. Halina KOBECKAITĖ