Praėjusių metų gruodžio mėnesį Lietuvių kalbos ir tautosakos institute Vilniuje vyko mokslinė konferencija „Naujas požiūris į leksikografijos istoriją ir teoriją“. Konferencijos prelegentai labai įdomiai diskutavo apie kintančias įvairiakalbių žodynų formas, apie tai, kaip laikmetis ir socialinės realijos sąlygoja vartojamos kalbos leksiką ir kaip tai atsispindi žodynuose, kiek pateisinami naujadarai ar skoliniai, kada juos galima įtraukti į žodynus ir pan. Konferencijoje pranešimą apie karaimų kalbos žodynų atsiradimo istoriją ir jų įvairovę skaitė ir dr. Halina Kobeckaitė. Spausdiname to pranešimo pagrindu specialiai „Trakų žemei“ parengtą straipsnį.

Karaimų kalbos tyrimų istorija

Karaimų kalba – viena tiurkų šeimos kipčiakų grupės kalbų, kurioms dar priklauso centrinėje Azijoje – kazachų, kirgizų, karakalpakų, centrinėje Rusijoje – baškirų, Kazanės totorių, Šiaurės Kaukaze – nogajų, karačajų, kumykų ir kitos kalbos. Iš senųjų dabar jau nebevartojamų tiurkų šeimos kalbų karaimų kalbai artimiausia buvo polovcų arba kumanų kalba. Kadangi karaimai per amžius gyveno viena nuo kitos nutolusiose teritorijose, jų kalba neįgavo bendratautinės (vadinamosios bendrinės kalbos) formos, ir todėl sąvoka „karaimų kalba“ paprastai apima tris jos dialektus – Trakų, Haličo–Lucko ir Krymo, kurie skiriasi fonetinėmis, gramatinėmis ir žodyno ypatybėmis. Deja, nei Haliče, nei Lucke, nei Kryme karaimiškai kalbančių nebelikę. Ir nors karaimiškai Lietuvoje kalbančiųjų skaičius, deja, irgi nuolat mažėja, tačiau Lietuva vis dar tebėra vienintelė vieta pasaulyje, kur karaimų kalba vartojama ir kur jos išmokstama natūraliu būdu –  t. y. šeimoje, iš kartos į kartą.
Iki mūsų dienų Lietuvoje išsaugota karaimų kalba, t. y. Trakų dialektas, gerai išlaikė specifines savo sandaros ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių, kuriuos kitos tiurkų kalbos jau yra praradusios. Žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą, anot Vilniaus universiteto doc. dr. Reginos Venckutės, „labiausiai lėmė tai, kad gyvuodama visai kitokios sandaros svetimų kalbų (slavų ir lietuvių) apsupta, atskilusi nuo savo tiurkiškojo kamieno, karaimų kalba, neturėdama sąlyčio su giminingomis tiurkų kalbomis, nepatyrė jose vykstančių pokyčių įtakos ir savarankiškai kisdama tarsi užsikonservavo“ (Regina Venckutė, „Kelios pastabos apie karaimų kalbą ir jos vartojimą“, in: Mień karajče ürianiam, Vilnius, 1996, p. 8).
Pastaruoju metu Trakuose vasaromis rengiamos tarptautinės karaimų kalbos stovyklos, kur mokoma karaimų kalbos. Deja, visi suprantame, kad per dvi savaites kalbos išmokti negirdint jos nuolat, neįmanoma. Belieka daugiau rūpintis karaimų kalbos rašytinio paveldo išsaugojimu, jo sklaida ir tyrimais. Lietuvos karaimų kultūros bendrija tam ir skiria daugiausia dėmesio.
Kaip ir visos tiurkų kalbos, karaimų kalba yra tipiška agliutinacinė kalba, kurios gramatinė sandara gerokai skiriasi nuo fleksinio tipo indoeuropiečių kalbų sandaros. Agliutinacinėse kalbose žodžiai ir jų formos padaromi prie nekintamų kamienų pridedant vienareikšmius standartinius darybinius ir kaitybinius afiksus, kurie niekada nesusilieja nei su kamienu, nei vienas su kitu. Dėl to agliutinacinių kalbų žodžio sandara yra paprasta ir aiškiai atsekama – padarant daiktavardžių linksnių formas, kaitybiniai afiksai išdėstomi tokia seka: skaičiaus, priklausomybės, linksnio, pvz.: kiuń-liar-imiź-niń („mūsų dienų“), kur kiuń yra daiktavardžio šaknis, -liar- yra daugiskaitos rodiklis (afiksas), -imiź- priklausomybės rodiklis („mūsų“), -niń- linksnio rodiklis.
Kaip ir daugeliui kitų tiurkų kalbų, karaimų kalbai būdinga balsių harmonija – fonetikos reiškinys, reikalaujantis, kad tame pačiame žodyje ar žodžio formoje būtų vieno tipo balsiai – arba tik užpakalinės, arba tik priešakinės eilės; arba tik lūpiniai, arba tik nelūpiniai, pvz., kadangi žodžio baš („galva“) balsis a yra užpakalinės eilės, tai prie jo pritaikomas ir daugiskaitos afikso -lar- balsis: bašlar („gálvos“) (abu balsiai užpakalinės eilės). O žodžio kiuń („diena“) balsis u yra priešakinės artikuliacijos (tariamas [ü]), tai ir jo daugiskaitos formos afiksas negali būti -lar- (su užpakalinės eilės balsiu), bet turi būti -liar-: kiuńliar „dienos“. Taigi abu balsiai šioje formoje yra priešakinės artikuliacijos.
Karaimų kalbos kirtis yra nekintantis: paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo, pvz., kanatlý („sparnuotas“), Tieńrí („Dievas“), Jaratuvčú („Sutvėrėjas“, „Kūrėjas“) ir pan. Dėl fiksuotos kirčio vietos (išskyrus kelias išimtis) karaimų kalba smarkiai skiriasi nuo lietuvių kalbos, kur kirtis gali būti bet kuriame skiemenyje.
Pirmosios žinios apie karaimų kalbą Europoje pasirodė XVII a., kai plintant Reformacijai imta domėtis Orientu, ypač Senovės Rytų ir Artimųjų Rytų musulmoniškuoju pasauliu. Jau XVI–XVII a. vokiečių orientalistas pastorius Bukstorfas (Buxtorf, mirė 1629 m. Bazelyje) pateikia bene pirmąją žinutę, kad Krymo karaimai skaito Šv. Raštą turkų kalba (In der Stadt Theodosia aber wohnen 1200 Karaeer….. in Turkischer Sprache lesen… (cit. pgl. A. Zajončkovskio „Karaims in Poland“, 1961).
XVII a. pabaigoje (1690 m.) Upsalos (Švedija) universiteto profesorius Gustavas Peringeris (1651–1710) savo šalies valdovo karaliaus Karlo XI pavedimu surengė specialią ekspediciją į Lietuvą ir pirmasis atkreipė dėmesį į karaimų etninį bei kalbinį savitumą. Laiške savo draugui, žinomam etiopologui ir bibliologui J. Ludolfui (J. Ludolph) jis rašo, kad karaimų gimtoji kalba yra „totorių, o veikiau turkų, į kurią jie verčia savo šventas knygas kenesoje ir mokyklose“ („…linqua illis materna est Tartarica sive potius Turcica, qua etiam libros Sacros explicant in Scholis et ludis“). Ten pat G. Peringeris pacitavo ir Šv. Rašto ištrauką karaimų kalba: „Enk baštan jaratty Tenri ošol ol koklerni da ošol jerni …” ir t. t.
G. Peringerio laiškas apie kelionę į Lietuvą buvo išspausdintas 1691 m.
žurnale Monatliche Unterredungen. Žinią apie G. Peringerio laišką plačiai aptarė akademikas A. Zajončkovskis (1903–1970) savo straipsnyje „Seniausia žinia apie karaimų Lenkijoje turkų kalbą“ (Najstarsza wiadomość o języku tureckim Karaimów w Polsce (z XVII w.);, in: Myśl Karaimska, 1939, Nr. 12, p. 90–99).

V. Radlovo žodynas

Platesni karaimų kalbos tyrimai ir studijos prasidėjo XIX a. pabaigoje. Rusų tiurkologijos mokyklos pradininkas vokiečių kilmės prof. Vasilijus Radlovas (Wilhelm Radloff, 1837–1917), pradėjęs domėtis lyginamosiomis tiurkų kalbų, kurių buvo daug vartojama to meto Rusijos imperijoje, studijomis, atliko kelias mokslines ekspedicijas į Krymą, Trakus ir Lucką (į Haličą negavo vizos). 1893–1911 m. jis išleido keturių tomų lyginamąjį kipčiakų kalbų žodyną „Tiurkų dialektų žodynas“ (Опыт словаря тюркских наречий), kuriame sukaupta daug karaimų kalbos leksikos. Čia jis nurodo kiekvieno žodžio kilmę ir pažymi, kokiose kipčiakų kalbose jis vartojamas. Antraštinių žodžių reikšmės ir jų vartojimas frazėse verčiamas į rusų ir vokiečių kalbas. Pvz., prie žodžio anus – pažymėta, kad jis vartojamas karaimų Trakų dialekto ir kumanų kalbose, kad kilęs iš persų ir reiškia ješčio, noch; anus ertia – ješčio rano; es ist noch früh (Radlov, t.1, p. 237). Sudarydamas žodyną, V. Radlovas rėmėsi tiek rašytiniais tekstais, kuriuos surinko lankydamas karaimų bendruomenes, tiek šnekamąja kalba, kurios pavyzdžių užsirašė bendraudamas. Žodžiai užrašyti remiantis fonetiniu pagrindu.
V. Radlovas pirmasis įvedė karaimų kalbą į tiurkologų tyrimų akiratį. Jo žodyne pirmą kartą pažymima, kad yra trys karaimų kalbos dialektai, iš kurių Lucko–Haličo ir Trakų, skirdamiesi daugiausia fonetika, yra vienas kitam gana artimi. Rašytinis karaimų paveldas taip pat yra išlikęs trimis skirtingais dialektais.
V. Radlovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad seniausiojo mus pasiekusio XIV a. pradžios rašytinio kipčiakų kalbos paminklo Codex cumanicus kalba yra artimiausia karaimų kalbai. Be įvairių tekstų – patarlių, mįslių, maldų ir pan. – Codex Cumanicus puslapiuose pateikiamas ir trikalbis lotynų–persų–kumanų kalbų žodynėlis. Manoma, kad jį praktiniais tikslais Kryme surašė keliautojai pranciškonai – mat, tuo metu prekybiniai ryšiai tarp Venecijos ir Krymo buvę gana intensyvūs. Bet kuriuo atveju, tai buvo pirma kipčiakų kalbos leksikos registracija, ir ji rodo, kad sutapimai su karaimų kalba yra akivaizdūs, o malda „Tėve mūsų“ yra visiškai identiška ir šiandien kenesoje sakomai karaimiškai maldai.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Rytų kalbų studijos ėmė populiarėti ir Europoje. Jei V. Radlovas tyrė Rusijos teritorijoje gyvenančių tiurkų kalbas, tai Europos mokslininkai atkreipė dėmesį į „savąjį“ Orientą. Haličas XX a. pr. priklausė Austrijos–Veng­rijos imperijai ir karaimų kalbos Haličo dialektą XX a.
pradžioje tyrė vokiečių ir vengrų tiurkologai Karolis Fojus (Karol Foy,1856–1907), Bernardas Munkačis (Bernard Munkacsi, (1860–1937), lenkų orientalistas prof. Janas Gžegočevskis (Jan Grzegorzewski, 1850–1922). Pastarąjį galima laikyti pirmuoju lenkų tiurkologu, nagrinėjusiu karaimų kalbą. 1914–1915 m. Krokuvoje jo iniciatyva pasirodė ir pirmas profesionalus žurnalas, skirtas Oriento studijoms „Przegląd Orientalistyczny“ (Oriento apžvalga). I numerio II dalyje buvo atspausdintas Jano Gžegoževskio straipsnis apie karaimų kalbos Lucko-Haličo dialektą (Caraimica. Język Lech karaitów. Narzecze południowe (Łucko-Halickie), str. 252–296) (Cituojama pgl A. Dubinskio knygą „Caraimica“, 1974, p. 79).
Kaip vėliau rašė kitas lenkų orientalistas prof. Tadeušas Kovalskis (Tadeusz Kowalski, 1889–1948) straipsnyje „A. a. Jano Gžegoževskio karaimiška medžiaga“ (Materialy karaimskie s. p. Jana Grzegorzewskiego“, in: Myśl Karaimska, 1932–1934, Nr. 10, p. 19–28), J. Gžegoževskis ne tik rinko tekstus, bet taip pat buvo sumanęs sudaryti karaimų kalbos žodyną. T. Kovalskis apgailestauja, kad gavęs J. Gžegoževskio rašytinį palikimą, turėjo nusivilti suradęs paketuose 1129 lapelius, prirašytus padrikais žodžiais. Kadangi ant kiekvienos iš 1129 kortelių buvo surašyta ne po vieną frazę ar žodį, galima manyti, kad lemų buvę apie 10000, bet dėl daugybės pasikartojimų, iš tikrųjų buvę mažiau. T. Kovalskis daro prielaidą, kad J. Gžegoževskis šiuos žodžius buvo išrašęs savo reikmėms iš karaimiško Pradžios knygos vertimo. Jis apgailestauja, kad medžiaga, iš kurios jis taip daug tikėjosi, yra tokia žalia, neapdorota, nepatikima ir todėl netinkama naudotis. J. Gžegoževskio palikime, kaip tame pačiame straipsnyje rašo T. Kovalskis, buvusi ir kita kartoteka, kur jau ant vieno lapelio buvo surašytos tik vienos raidės lemos, bet jos irgi nesusistemintos, nenurodytas šaltinis. Didesnės vertės tie lapeliai neturį, bet ateityje, anot T. Kovalskio, „rengiant didesnį karaimų kalbos žodyną, reiktų atkreipti dėmesį ir į tą medžiagą“ (p. 21). Mums svarbu pažymėti, kad mintis sudaryti karaimų kalbos žodyną buvo užgimusi jau XX a. pradžioje, nors rimtesni darbai pradėti tik tarpukariu.

Karaimų leksikografija tarpukariu

Aleksandro Mardkovičiaus „Karaimų–lenkų–vokiečių kalbų žodynas“

Rimtą lenkų mokslininkų dėmesį karaimų kalbos studijoms tarpukariu lėmė keli veiksniai: 1) faktas, kad Haličo–Lucko bei Trakų ir Vilniaus karaimų bendruomenės po Pirmojo pasaulinio karo atsidūrė vienoje valstybėje; 2) bendra valstybės politika, skatinanti nacionalinės kultūros atgaivinimą; 3) profesio­nalios spaudos atsiradimas; 4) sub­jektyvieji faktoriai: a) pačių karaimų bendruomenių, sugrįžusių po evakuacijos į namus, aktyvus siekis konsoliduoti tautą, atgaivinti bendruomenių gyvenimą, gimtosios kalbos vartojimą; b) profesionalios akademinės bend­ruomenės formavimasis ir ypač garsaus orientalisto Hadži Serajos Chano Šapšalo (1873–1961) atvykimas į Vilnių 1928 m.
Viena ryškiausių asmenybių to meto Lenkijos tiurkologijoje buvo Krokuvos universiteto profesorius Tadeušas Kovalskis (1889–1948), kuris, baigęs Vienoje arabistiką, nuo 1919 m. tapo Krokuvos Jogailaičių universiteto Rytų filologijos katedros vedėju ir juo buvo iki mirties (išskyrus Antrojo pasaulinio karo metus). Persikėlęs į Krokuvą, T. Kovalskis susidomėjo tiurkologija ir pirmiausia karaimų kalba. 1925–1927 metų vasaras jis praleido su Trakų ir Haličo bei Lucko karaimais rinkdamas „Karaimische texte im dialekt von Troki“ (liet. „Karaimiški tekstai Trakų dialektu“). Šios studijos mokslinė vertė tiurkų kalbų filologijai nenublanko iki šiol. Šalia kvalifikuotos aprašomosios dalies, kur ypač daug vietos skiriama karaimų kalbos Trakų dialekto fonetikai, morfologijai ir leksikai, atskirame skyriuje jis aptaria karaimų kalbos ir kitų kipčiakų kalbų santykius. Be originalių karaimiškos poezijos, dramaturgijos, Biblijos vertimų tekstų autorius pateikia trikalbį karaimų–lenkų–vokiečių kalbų žodyną. Antraštiniai jo žodžiai (lemos) susiję su tekstais, spausdinamais monografijoje. Prie kiekvieno pažymėtas puslapis, kuriame yra pavartotas žodis ir to puslapio eilutė. Be to, yra pateikiama atitinkama frazeologija ir aiškinama žodžio kilmė. Šis žodynas nulėmė, kad monografijoje pateikiami tekstai prieinami ir kitakalbiams skaitytojams.
1936 m. T. Kovalskis parašė programinį straipsnį „Svarbiausi karaimotyros uždaviniai“ („Naj­pilniejsze zadania karaimoznawstwa“, in: Mysl Karaimska, 1935–1936, Nr. 11, p. 12–23). Šiame straipsnyje jis pažymėjo, kad karaimų tiek istorijos, tiek nūdienos tyrimai turį remtis faktine medžiaga. Viena svarbiausių faktinės medžiagos dalimi jis įvardija literatūrinį palikimą, kuris, anot jo, „turįs vertę ne tik pats savaime, bet ir kaip žinių apie karaimų intelektinę ir religinę mintį šaltinis bei kaip kalbinė medžiaga“ (p. 15).
Bendraudamas su karaimais, T. Kovalskis patyrė, kad beveik kiekvienuose namuose yra išlikusių senų rankraščių, „namų knygų“, į kurias būdavo perrašinėjami įvairūs poezijos kūriniai, šeimos kronikos ir pan. Pirmiausia, anot jo, reiktų šią medžiagą skubiai inventorizuoti, nes kiekvienas karaimas, išeidamas iš šio pasaulio, išsineša ir dalį žinių apie bendruomenės istoriją (p. 14). Ypatingą svarbą T. Kovalskis teikė kalbos tyrimams, pabrėždamas, kad ir Biblijos vertimuose, ir liturginėje, ir pasaulietinėje poezijoje sukaupta daug leksikografinės medžiagos (p. 18).
Keldamas uždavinį sudaryti karaimų kalbos žodyną, kurio svarba, anot T. Kovalskio, tiurkologijai būtų neginčijama, nes karaimų kalba išsaugojo daug leksikos, kuri kitose tiurkų kalbose jau išnykusi, jis nusako ir metodinius būsimo žodyno reikalavimus: 1) būtina nurodyti šaltinius, 2) kuo plačiau dokumentuoti pateikiamą žodį, kad būtų galima pasitikrinti, ar tikrai ir ar taip žodis yra vartojamas; 3) žodis (lema) turi atspindėti tikrovę,  t. y. pateiktini tik tie žodžiai, kurie buvo ar yra vartojami. „Joks, kad ir grakščiausiai sukurtas naujadaras, sugalvotas autoriaus – puristo tautinio žodyno praturtinimo vardan, bet niekieno nevartojamas, neturėtų įsibrauti į mūsų žodyną“ (p. 19). Fiksuojant žodžius, autorius pataria šalintis „svajotojų, norinčių primygtinai įpiršti savo pačių sugalvotus žodžius“. Jis pažymi, kad žodyno sudarymas – rimtas dalykas ir skubos čia negalį būti.
Tadeušo Kovalskio dėmesys 3-ajame XX a. dešimtmetyje literatūriniam karaimų palikimui ir jų kalbai neabejotinai pažadino ir pačių karaimų norą ja labiau domėtis, neprarasti tų lobių, kuriuos praeityje buvo sukūrę ir per šimtmečius išsaugoję protėviai. Vienas tokių buvo Lucke gyvenęs karaimų visuomenės veikėjas Aleksandras Mardkovičius (Aleksander Mardkowicz, 1875–1944). Norėdamas atgaivinti karaimų kalbos vartojimą, ypač tarp jaunosios kartos, leido skaitinių karaimų kalbos Lucko dialektu seriją Karaj bitikligi (liet. „Karaimų biblioteka“ arba „Karaimų raštija“), o 1935 m. išleido Karaimų–lenkų–vokiečių kalbų žodyną (Karaj sez bitigi – Słownictwo Karaimskie – Westkaraimische sprache). Įvade autorius rašo, kad žodyne pateikia kasdieninėje kalboje ir karaimų raštijoje dažniausiai vartojamus žodžius, iš viso – 4417 antraštinių žodžių Lucko–Haličo tarme. Recenzuodamas žodyną prof. Ananjašas Zajončkovskis (Ananjasz Zajączkowski, 1903–1970) pažymėjo, kad, palyginus su V. Radlovo žodynu, jame randama daug iki šiol nefiksuotų žodžių (Myśl Karaimska, 1935–1936, Nr. 11, p. 95), tačiau ir jis toli gražu neišsemia visos turtingos karaimų kalbos leksikos ir todėl išsamus žodynas tebelieka ateities siekiamybė.
Akademikas A. Zajončkovskis apgailestauja, kad A. Mardkovičius ėmėsi šio darbo pats vienas ir todėl neišvengė klaidų ir karaimiškuose žodžiuose, ir jų vertimuose į lenkų bei vokiečių kalbas. Tačiau recenzentas pripažįsta, kad, nors žodynas ir turi trūkumų, jis vis dėlto yra naudingas ir karaimams, ir tiurkologams.
Karaimų kalbos vartojimo prasme Lucke ir Haliče jau tarpukariu padėtis buvo žymiai blogesnė negu Vilniuje ir Trakuose, kur kalba skambėjo gatvėje, kenesoje ir mokykloje. Tarpukariu Trakuose praktiškai visi karaimai vartojo gimtąją kalbą, jos buvo mokomasi natūraliu būdu, t. y. šeimoje, o iki 1923 m. čia veikė net valstybinė pradinė mokykla karaimų kalba. Ją uždarius kalbos buvo mokomasi parapinėje mokykloje prie kenesos ir čia didžiulis nuopelnas priklauso to meto vyresniajam dvasininkui Simonui Firkovičiui (Szymon Firkowicz, 1897–1982), kuris šalia ganytojiškų pareigų atliko didžiulį kūrybinį ir švietėjišką darbą. Suvokdamas gimtosios kalbos ne tik kaip esminio tautinio tapatumo elemento svarbą, bet ir jausdamas realų pavojų jos vartojimui, jis daug laiko skyrė jos fiziniam išsaugojimui: rinko folklorą, kūrė pjeses, skatino mėgėjiškus vaidinimus, fiksavo karaimų leksiką iš jam prieinamų senųjų rankraščių bei gyvos šnekamosios kalbos. Yra išlikusi gausi leksikografinė kartoteka, kuria, tikėtina, buvo pasinaudota vėliau leidžiant akademinį Karaimų–rusų–lenkų kalbų žodyną, nors S. Firkovičiaus pavardė dėl jo priklausymo dvasininkų luomui tarp žodyno sudarytojų nebuvo paminėta.

Akademinio karaimų kalbos žodyno link

Prof. Aleksandras Dubinskis (1924–2002) su šeima Trakuose

Idėja kodifikuoti kalbą sudarant žodyną, kaip minėta, sklandė tarp tiurkologų, nagrinėjančių karaimų kalbą, seniai. Be abejo, tam negana buvo vieno žmogaus ryžto. Iniciatyva sujungti visas realiai esamas tiurkologų jėgas kilo iškart po Antrojo pasaulinio karo. Profesionalai karaimai tiurkologai, išskyrus profesorių Hadži Serają Chaną Šapšalą, buvo pasitraukę į Lenkiją. Nors ir ten jų veikla karaimikos sferoje buvo gana ribota, bet vis dėlto vyko. Lietuvoje sovietmečiu apie karaimus išvis buvo vengiama rašyti, nes niekaip negalima buvo apsieiti nepaminėjus Vytauto Didžiojo vardo. Maskva karaimų kalbos tyrimų atžvilgiu irgi buvo gana atsargi, nors Rytų kalbos ten buvo nagrinėjamos, nes buvusioje TSRS teritorijoje gyveno diduma tiurkakalbių tautų.
Kai 1946 m. prof. Tadeušas Kovalskis pirmą kartą buvo pakviestas į Maskvą, akademikas Vladimiras Gordlevskis (1876–1956), sekęs minėto Vasilijaus Radlovo pėdomis ir dar XX a. pradžioje tyrinėjęs Biblijos vertimo į karaimų kalbą leksiką (Лексика караимского перевода Библии, 1928, Ленинград), pasiūlė bendromis jėgomis sudaryti ir išleisti akademinį karaimų kalbos žodyną. Deja, netrukus
T. Kovalskis mirė, darbas įstrigo ir buvo atnaujintas tik po penkerių metų, kai vėl tas pats akademikas V. Gordlevskis apsilankė Vilniuje pas savo buvusį kolegą Hadži Serają Chaną Šapšalą ir grįžo prie žodyno sudarymo idėjos. Kaip vėliau pasakojo akademikas profesorius Nikolajus Baskakovas (1905–1995), V. Gord­levskis tokiu būdu norėjęs ne tik sugrąžinti į mokslininkų akiratį karaimų kalbą, bet ir padėti savo bičiuliui S. Šapšalui, kuris tuo metu gana sunkiai vertėsi.
V. Gordlevskis žinojo, kad to meto Lietuvos mokslų akademijos vadovybė nedrįs jam pasipriešinti –
juk jis atstovavo Maskvai (N. Baskakovas, „Prof. S. Šapšalas –žymus mokslininkas, išmintingas ganytojas ir geras žmogus“, in: Hadži Seraja Chanas Šapšalas – pasišventęs tautai ir mokslui, Trakai. 2011, p. 23–29). Gavęs pasiūlymą sudaryti karaimų kalbos žodyną, S. Šapšalas, kaip Lietuvos mokslo akademijos Istorijos instituto mokslinis bendradarbis, nedelsdamas ėmėsi darbo ir 1957 m. pateikė 5 000 žodžių (Krymo karaimų dialekto) kartoteką. Mat, buvo numatyta, kad žodyne bus visų trijų karaimų kalbos dialektų antraštiniai žodžiai.

Prof. Vlodzimiežas Zajončkovskis (1914–1982) su tėvais Trakuose

Tuo pačiu metu į darbą įsijungė ir buvusios Sovietų Sąjungos mokslo akademijos Kalbotyros instituto direktorius tiurkologas akademikas N. Baskakovas bei Lenkijos mokslo akademijos Orientalistikos skyriaus bendradarbiai karaimai: akademikas profesorius Ananiašas Zajončkovskis, Vlodzimiežas Zajončkovskis (1914–1982) ir Aleksand­ras Dubinskis (1924–2002) bei kiti. Šaltiniais buvo pasirinkti tiek senieji rašytiniai pasaulietiniai ir religiniai tekstai, tiek visų trijų dialektų šnekamoji kalba (laimei, tuo metu dar buvo žmonių, kalbančių visais dialektais). Žodyno tikslas buvo surinkti į vieną leidinį kuo daugiau karaimų kalbos leksikos, atsižvelgiant į tai, kad vartojančių tą kalbą žmonių skaičius vis mažėja. Žodynas buvo sumanytas kaip trikalbis: karaimų–rusų–lenkų. Kadangi prie jo sudarymo darbavosi didelė profesionalių filologų komanda, žodynas, kurio galutiniame va­riante yra 17 400 antraštinių žodžių, tapo labai solidžiu ir patikimu akademiniu leidiniu. Sunkiai nugalėdamas įvairius žinybinius ir biurokratinius barjerus, gerokai apkarpytas, žodynas pagaliau pasirodė 1974 m. Maskvoje. Profesorius N. Baskakovas aukščiau minėtame straipsnyje taip aprašo žodyno išleidimo peripetijas: „… S. Šapšalas buvo vienas iš aktyviausių ir kūrybingiausių „Karaimų–rusų–lenkų žodyno“ autorių ir redaktorių, nors jis taip ir nepamatė išleisto žodyno. Kai žodynas buvo baigtas ir parengtas spaudai, jo leidyba buvo sustabdyta dėl nežinomos priežasties. Tai buvo didžiulis smūgis visam kolektyvui, jo autoriams ir redaktoriams. Kelerius metus žodyno rankraštis gulėjo Žodynų leidykloje, nors jo išleidimo klausimas nuolat buvo keliamas. Laiškai buvo siunčiami į TSRS mokslo akademijos Literatūros ir kalbos skyriaus biurą, Kalbotyros institutą, TSRS tautų kalbų plėtros dėsningumo mokslo tarybą, Leksikologijos ir leksikografijos mokslo tarybą prie TSRS mokslo akademijos. Pagaliau buvo parašytas laiškas, pasirašytas keturių TSRS mokslų akademijos institutų direktorių (Kalbotyros, Archeologijos, Orientalistikos ir Etnografijos), bet ir ši akcija nedavė rezultatų. Buvo numatyta organizuoti paskutines poveikio priemones, bet tik karaimų grupės kreipimasis į TSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių tarybą ir, kaip pasakoja legenda, R. Gamzatovo skambutis labiau paveikė leidyklą. Pagaliau 1974 m. žodynas buvo išleistas ant gero popieriaus ir puošniu viršeliu. Deja, leidėjai kategoriškai atsisakė įtraukti į žodyną tokias svarbias jo dalis kaip trumpą karaimų kalbos gramatikos pristatymą ir du indekso žodynus: 1) lenkų–karaimų ir 2) rusų–karaimų. Jie taip ir liko neišleisti. Gramatika buvo išleista atskira brošiūra. Lenkų–karaimų ir rusų–karaimų indeksai – tai trumpi atitinkami dvikalbiai žodynai. Jie galėtų būti pilnų lenkų–karaimų ir rusų–karaimų žodynų sudarymo pagrindu.[ …] Kartu […] būtų įamžintas ir šio veikalo redaktoriaus, Lietuvos mokslininko ir visuomenės veikėjo, vieno iš tautinių mažumų atstovo, filologijos mokslų daktaro, profesoriaus Hadži Serajos Chano Šapšalo atminimas“ (p. 29). Iš žodyno taip pat buvo išbraukta beveik visa religinė leksika. Nuo to laiko iki pat XX a. pabaigos jokių naujų tyrimų karaimų leksikografijos srityje nebebuvo.
Žodyno įvade profesorius N. Baskakovas rašė, kad jo paskirtis esanti daugiau mokslinė negu praktinė, tačiau dabar, kai vėl atsirado galimybė mokytis karaimų kalbos, žodynas įgyja ir praktinės reikšmės. Ji pasireiškia įvairiopai. Turiu galvoje ne tik praktinę žodyno naudą skaitant karaimiškus tekstus (nors, deja, taip nutinka vis rečiau), bet ir plėtojant žodynų kūrimą paskutiniaisiais XX a. ir pirmaisiais XXI a. dešimtmečiais.
Šį procesą paskatino pokyčiai visuomeniniame gyvenime, leidę gaivinti tautinę savimonę, kultūrinį paveldą ir sudarę galimybę juos saugoti. Po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje atgijus susidomėjimui karaimų kalba ir poreikiui jos mokytis bei susiklosčius palankioms aplinkybėms, Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas ir vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius (1924–2000), dar 1970 m. pradėjęs mokyti vaikus ir jaunimą gimtosios kalbos Trakuose ir Vilniuje, 1996 m. išleido pirmąjį praktinį karaimų kalbos (Trakų dia­lekto) vadovėlį – pradžiamokslį, skirtą norintiems savarankiškai jos pramokti „Mień karajče ürianiam“ („Aš mokausi karaimiškai“). Jis taip pat sudarė ir parengė spaudai maldaknyges, suredagavo ir išleido Dovydo psalmių ir Patarlių knygos vertimus į karaimų kalbą, sudarė ir išleido Karaimų kalendorių ir kt. Dirbdamas su senaisiais rank­raščiais, jis nepaleisdavo iš rankų aukščiau minėto žodyno, kaskart džiaugdamasis jo tikslumu, o kartais papildydamas paraštėse savo pastabomis. Galbūt jis ir pats būtų ėmęsis žodyno, bet, būdamas ne filologas, dėl to dvejojo, o paskui nebespėjo. Visada prieš ką nors rašydamas, rengdamas visus minėtus tekstus, jis nuolat konsultuodavosi su specialistais – ir su savo draugais tiurkologais Lenkijoje, ir su lingvistais Lietuvoje. Jo paties parašyti bei suredaguoti darbai visais požiūriais – taip pat ir kalbos vartojimo taisyklingumo požiūriu – pateikia kalbotyrai ir leksikografijai patikimą medžiagą.

Naujausi karaimų leksikografijos darbai

Reikia pažymėti, kad tarp Trakų karaimų, mokančių gimtąją kalbą, atsirado ir daugiau žmonių, norinčių perduoti ateities kartoms savo žinias. Taip atsirado trys nauji žodynus. Visi trys faktiškai yra „atvirkštiniai“ akademinio Karaimų–rusų–lenkų žodyno variantai.

Didžiausios apimties yra Gabrieliaus Juzefovičiaus sudarytas Lenkų–karaimų Trakų dialekto kalbų žodynas, išleistas 2008 m. Lenkijoje. Autorius nenurodo antraštinių žodžių (lemų) skaičiaus, bet jų nėra tiek, kiek atrodytų pažvelgus į solidžią žodyno apimtį (653 p.), nes žodžiai nesujungti į lizdus ir vietomis gramatinės formos pateikiamos kaip atskiros lemos. Čia nemažai naujadarų ir žodžių, kurie nei rašytiniuose šaltiniuose, nei šnekamojoje kalboje nebuvo karaimiškai vartojami. Kita vertus, iš kitų naujųjų žodynų G. Juzefovičiaus darbas išsiskiria tuo, kad autorius pateikia daug fraelogizmo pavyzdžių ir nurodo, iš kokio ankstesnio žodyno juos paėmė. Komentuodamas šį žodyną, jaunas lenkų tiurkologas, Krokuvos Jogailaičių universiteto docentas Michalas Nemetas (Michal Nemeth), kuris dėl savo mokslinio įdirbio karaimų kalbos filologiniuose tyrimuose šiuo metu laikytinas didžiausiu karaimų kalbos studijų autoritetu, pažymi, kad žodynas, deja, atsirado ne šaltinių pagrindu ir rodo autoriaus leksikografinių žinių spragas. Šie priekaištai taikytini ir kitiems dviems žodynams, parašytiems Trakų karaimų: Šimono Juchnievičiaus Parankinis lenkų–karaimų žodynas (Szymon Juchniewicz, Podręczny słownik Polsko-Karaimski, Wrocław, 2008), ir 2007 ir 2012 m. išėjusiam Marko Lavrinovičiaus sudarytam Rusų–karaimų kalbų žodynui (Марк Лавринович, Русско-караимский словарь, Тракай, 2012). Apie pastarąjį žodyną minėtas Michalas Nemetas atsiliepia itin kritiškai ir dėl jame esančių klaidų laiko jį nepatikimu. (Karaimi, Wydawnictwo sejmowe, Warszawa, 2012, p. 70). Be to, čia daug autoriaus sudarytų naujadarų, neatitinkančių karaimų kalbos darybos taisyklių bei žodžių semantikos (laimei, savo naujadarus autorius pažymėjo raide m). Autoriaus neprofesionalumą rodo ir žodyno struktūra: į atskiras lemas išskiriamos gramatinės formos, pvz., нарекать, нарекание, нарекать имя, нарекаться, наречение имени девочки, нареченный, наречь имя (p. 148); помирать, помирать со смеху – dvi lemos. Pastarosios vertimas į karaimų kalbą dirbtinai paties autoriaus sugalvotas, ir nežinia, kodėl pateikiami tik du žodžiai ar frazės? Juk su žodžiu „помирать “ galima sugalvoti ir daugiau frazių. Toliau: su prielinksniu „po“ žodyne yra 49 lemos, pvz., по, по возрасту, по глупости, по два, no три, по пять, по древнему обычаю, по его мнению, по словам, по скотски, по традици (202) ir pan. Kam kiltų mintis frazės „по его мнению“ ar „по два, no три, по пять“ ieškoti „P“ raidės skyriuje? Tokiu būdu neaišku, ką reiškia skaičius 35 062 žodžiai žodyno tituliniame lape? Bet kuriuo atveju, naudojantis šiuo žodynu, kiekvieną kartą atradus karaimišką žodžio variantą, būtina pasitikslinti, ar jis iš tikrųjų nurodytas trikalbiame akademiniame 1974 m. leidinyje.
Kalbant apie Trakų dialekto karaimų kalbą, dar reiktų paminėti 2006-aisiais Vokietijoje išleistą frazeologinį karaimų–turkų–anglų kalbų žodynėlį Karay. The Trakai Dialect. Jį drauge su vieno Stambulo universiteto profesoriumi Timūru Kocaoglu sudarė Mykolas Firkovičius dar 1999 m. gyvendamas Ankaroje.
Poznanės universiteto serijoje Prace karaimoznawcze (Karaimotyros darbai) 2011 m. buvo išleista minėto docento Michalo Nemeto „Glausta Vakarų karaimų kalbos gramatika su pratybomis“ (Zwięzła gramatyka języka zachodnio–karaimskiego z ćwiczeniami). Knygos pabaigoje autorius pateikia karaimų–lenkų ir lenkų–karaimų kalbų žodynėlius (apytiksliai po 900 lemų), kuriuose spausdinami autoriaus pratybų tekstuose vartojami žodžiai. Prie kiekvieno žodžio pažymėta, kuriam dialektui jis priklauso.
Be minėtų žodynų kalbos praktikos leidiniams priskirčiau mano pačios parengtus ir 2011 m. Lietuvoje ir Lenkijoje išleistus Lietuviškus–karaimiškus–rusiškus bei Lenkų–karaimų–lietuvių pasikalbėjimus („Rozmówki polsko–karaimsko–litewskie“). Rašydamas apie šiuos „Pasikalbėjimus“, Michalas Nemetas, kuriam esu dėkinga už redakcinę paramą, pažymi: „Kadangi yra pavojus, kad ateityje Trakų dialektą gali ištikti toks pat likimas kaip Haličo ir Krymo, karaimiškų pasikalbėjimų svarba yra žymiai daugiau nei tik palengvinimas susikalbėti karaimiškai. Tokio darbo tikslas – tai pagalba patiems karaimams išsaugoti gebėjimą vartoti šią kalbą bent jau pradiniame lygmenyje. Pasikalbėjimų leidimas yra tuo svarbesnis, kad įvairių akademinių institucijų skirtingose pasaulio vietose mokslininkų darbai netarnauja kalbos populiarinimui, o daugiau yra susikaupę ties istoriniais aspektais“. (Michal Nemeth, „Przeszłość, terazniejszość i przyszłość karaimskiej działalności kulturalnojęzykowej“, in: Karaimi, Wydawnictwo sejmowe, Warszawa, 2012, p. 70).

Giulayhan Aktay ir Henriko Jankovskio sudarytas Krymo karaimų–anglų kalbų žodynas

Nors Krymo karaimų kalba jau nebevartojama, pastaraisiais metais ir ten pasirodė M. Hafuzo, B. Levi, Z. Sinani Rusų–karaimų kalbų (Krymo dialekto) žodynai, kurie buvo sudaryti anksčiau.
Šių žodynų autoriai taip pat yra mėgėjai, bet Krymo dialektas neseniai sulaukė ir profesionalių tiurkologų dėmesio. Lenkų tiurkologas, Poznanės universiteto profesorius Henrikas Jankovskis (Henryk Jankowski) drauge su savo žmona Giulayhan Aktay 2015 m. išleido Krymo karaimų–anglų kalbos žodyną, kuriame yra 10 000 antraštinių žodžių. Kaip įvade nurodo autoriai, jie daugiausia rėmėsi Seraja Šapšalo Krymo dialekto karaimiškais žodžiais, kurie buvo panaudoti Karaimų-rusų-lenkų žodyne. Nors Šapšalo kartotekoje jų buvę 5000, bet H. Jankovskis pastebi, kad iš tikrųjų jų ten yra 10 000. Jis, be to, atkreipia dėmesį, kad tik Hadži Serajos Chano Šapšalo Krymo dialekto pateiktais žodžiais ir galima pasitikėti.
Apžvelgdami šiuos karaimų kalbos leksikografijos darbus, džiaugiamės, kad jie yra. Žinoma, gaila, kad kai kuriems jų stinga profesionalumo, gaila, kad kiekvieno žodyno autorius, užrašydamas karaimiškus žodžius, taiko vis kitokią grafiką, tuo apsunkindamas skaitymą ir suvokimą, vadovaujasi savo fonetinėmis žiniomis ir klausa, vis kitokia, dažnai „namudine“, filosofija, tuo pretenduodamas į mokslo aukštumas. Kadangi vartojančių karaimų kalbą žmonių mažėja, o filologų, mokančių ir girdėjusių šią kalbą „gyvai“, iš vis nebelikę, kyla pavojus, kad ateities skaitytojai ir tyrėjai, turėdami prieš akis tik šiuos pastarųjų metų leidinius, nebesugebės atskirti grūdų nuo pelų, ir karaimų kalba jiems galinti pasirodyti vien kaip makaronizmų ir barbarizmų kratinys.
Tad neketindama slopinti savamokslių mėgėjų entuziazmo, drįsčiau, prisijungdama prie prof. N. Baskakovo, pasvajoti, kad būtų gerai, pasinaudojus kadaise neišleistu rusų–karaimų ir lenkų–karaimų kalbų indeksu, pridėjus prie jų dar lietuvių–karaimų, išleisti fundamentalų akademinį žodyną, prilygstantį tam, kurį 1974 m. parengė ir išleido profesionalūs tiurkologai.

Doc. dr. Halina KOBECKAITĖ