Lilija ir Stasys Rizgeliai su sūnumis Ričardu ir Augustinu bei marčia Ina
Gruodis – žiemos pradžia
Dienos pačios trumpiausios, naktys tokios ilgos, kad joms pabosta klaidžioti tamsybėse. Gamta tarsi apmirusi, laikas sustingęs. Rankos nekyla sunkiems darbams. Artėjant metų sandūrai nusprendėme pasižiūrėti, kaip gyvena žmonės. Į Paluknio seniūnijoje esančiame Paežerėlio kaime gyvenančių ūkininkų Lilijos ir Stasio Rizgelių namus važiavome su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Trakų skyriaus pirmininku Vladyslavu Kravčun. Diena pasitaikė niūri, tamsi, miglota. Regis, kad taip ir neprašvito. Tik pasiekus Rizgelių namus nuotaika pagerėjo. Jų ryškia spalva nudažytas namas, skoningai sutvarkyta, išpuoselėta aplinka tarsi skleidė šviesą ir šilumą. Užėjus į vidų mus pasitiko besišypsanti Lilija ir gerai prikūrenta koklinė krosnis.
Namai namučiai
Ūkinininkas Stasys Rizgelis
Lilija šeimoje buvo vienturtė dukra, todėl po vestuvių Stasys persikėlė gyventi į jos tėvų namus. Nors namas nebuvo didelis, bet vietos užteko visiems. Tiktai tuomet, kai jaunųjų šeimoje gimė pirmagimis sūnus Ričardas, jie pradėjo galvoti, kad reikėtų prasiplėsti. Ne vienas geradaris sakė Stasiui, kad užuot perstačius seną trobą, būtų pigiau pastatyti naują. Bet Stasys neklausė patarėjų – prie esamo namo pastatė priestatą. Dirbti teko daug ir ilgai, tačiau pavyko išsaugoti senojo namo dvasią ir jaukumą. Dar vienas protingas, perspektyvus žingsnis – koklinės krosnys.
„Mūsų namuose jų yra bent kelios. Žinoma, visas kūrenti – daugiau darbo nei kuriant vieną centrinio šildymo pečių, bet šilumą krosnys išsaugo ir skleidžia bemaž 24 valandas, o skardiniai šiuolaikiški radiatoriai kaipmat atšąla. Kita vertus, užkūrus krosnį ant jos galima gaminti valgį. Pastatei iš karto, nors ir penkis puodus, ir viskas verda, kunkuliuoja, kepa. Nereikia naudoti nei dujų, nei elektros, labai ekonomiška“, – pasakojo Lilija. Turėdami 2 ha nuosavo miško patys paruošia malkų. Jų virtuvė, valgomasis taip gerai suplanuoti, įrengti, apstatyti, tarsi čia savo nagus būtų prikišęs koks žinomas interjero dizaineris. „Aplinkos apželdinimui, tvarkymui taip pat reikia nemažai pastangų. Juk medžiai ir kitokie želdiniai per vienerius metus neužauga. Jais rūpintis, genėti, karpyti, tręšti tenka nuolat. Kaip sakoma, grožis reikalauja aukų, bet teikia ir labai daug jėgų bei malonumų. Anksti ryte prieš pradedant darbus išėjus į kiemą mus pasitinka paukščių čiulbėjimas, medžių ošimas, ant gėlių žiedų spindintys rasos lašeliai. Ir kaip čia, žmogau, nesidžiaugsi“, – atviravo Stasys. „Nėra ko slėpti – juk džiaugiamės, kai mūsų pastangas įvertina seniūnas ir kaimynai. Daug metų mūsų sodyba, kaip gražiausia seniūnijoje, buvo apdovanojama diplomais ir padėkos raštais“, – sakė Lilija.
Šeima ir jubiliejai
Pernai Stasys Rizgelis atšventė 50-ies metų jubiliejų. Tokia sukaktis – tai gera proga įvertinti nueitą kelią, pagalvoti, kaip gyventi toliau. Nors ir sakoma, kad Dievas iš mūsų planų juokiasi, bet juk gyvenimas tęsiasi ir negali sėdėti nuleidus rankas. Juolab, kad tiek Lilija, tiek Stasys vis dar kupini energijos, jėgų, gražių sumanymų. 2018 m. jie galės pasidžiaugti bendro gyvenimo 30-mečiu. Tik pamanykit, šiais pašėlusio lėkimo ir permainų laikais tokios šventės sulaukia retas žmogus. Kaip reikia mylėti, gerbti, užjausti, rūpintis savo sutuoktiniu, kiek reikia turėti kantrybės bei atjautos, kad net kelis dešimtmečius eitum su juo drauge, dalytumeisi perpus džiaugsmais ir vargais. Lilijai ir Stasiui pasisekė. Jie ištvėrė ir kaip atpildą turi jaukius namus, dirba širdžiai mielą darbą.
Užaugo ir tėvų namus jau paliko sūnus Ričardas, jaunėlis Augustinas pavasarį laikys abitūros egzaminus ir atsisveikins su mokykla. Kokį kelią jis pasirinks, ar žengs tėvų pėdomis? Vargu. Esame žemdirbių kraštas, tačiau požiūris į žemės ūkį, kaip į dėmesio nevertą sritį, kaip į kokius išlaikytinius (pasak LR Seimo narės A. Maldeikienės, ir ne tik jos), kai žemdirbystė taip menkinama, jauniems žmonėms atrodo, kad žemės ūkyje dirbti neverta. O štai Airijos prezidentas Michaelas D. Hegginsas akivaizdžiai didžiuojasi savo šalies žemdirbiais ir apie žemės ūkį gali kalbėti nesustodamas. Neteko girdėti, ką apie žemės ūkį mano mūsų Prezidentė. Labai įsimintini Rizgeliams buvo 2014-ieji. Sūnus Ričardas susituokė su savo išrinktąja Ina. Už pasiekimus ūkininkaujant ir aplinkos puoselėjimą jiems suteikti „2014 metų ūkininkas“ laureatų vardai.
Ilgas kelias į sėkmę
Gimę ir užaugę kaime, Lilija ir Stasys nesusiviliojo tariamai lengvu miestiečių gyvenimu ir malonumais. Kaip niekas kitas jie abu jautė gimtosios žemės trauką. Nors mokėsi skirtingose žemės ūkio mokyklose (jis Varėnos, ji Aukštadvario), bet ten neužsibuvo – grįžo namo ir pradėjo dirbti. Jis, įsigijęs traktorininko-kombainininko specialybę, įsidarbino Merkio tarybiniame ūkyje. Pasak Stasio, tuomet tai buvo gerai sutvarkytas, didelis, perspektyvus ūkis, turėjęs gerai įrengtas kultūrines gamyklas, gyvulininkystės kompleksus. Juose buvo auginama
4 500 tūkstančių galvijų, laikoma daug melžiamų karvių. „Merkyje“ dirbdavo per 400 darbuotojų. Visi uždirbdavo neblogai – jie statėsi naujus namus, iškilo mokykla, vaikų darželis ir prašmatnūs kultūros rūmai. Tada tokių nebuvo net Trakuose. Prabėgus daugybei metų palukniečiai su pagarba ir dėkingumu mini Merkio eksperimentinio tarybinio ūkio direktorių Janą Golubovskį. Tai bent buvo vadovas! Kas buvo, tai buvo, ir nereikia klastoti istorijos, sakyti, kad tada viskas buvo blogai. Prasidėjus Atgimimui prasidėjo ir griūtys. Kaime žmonės buvo palikti tarsi ant ledo. Geriau buvo tik tiems, kurie atgavo tėvų ar senelių turėtas žemes. Turėdami 11 ha nuosavos žemės ir Lilijos mamos padovanotą karvę, Rizgeliai pradėjo ūkininkauti. Nereikia kaimo žmonėms įrodinėti, kad karvė yra didžiausias jų turtas, maitintoja. Užsiaugindami savų karvių atvestas telyčaites, Rizgeliai didino bandą ir plėtė ūkį. Stasys, nepaisant nuovargio ruošiant pašarus žiemai, sėjant javus, darbuojantis javapjūtei ar bulviakasiui, vis kažką statė meistravo, dailino. Padidino tvartą, pastatė sūrinę, pirtį, sandėlį, vasaros stovyklavietę karvėms. Kaime lengvų darbų nėra. Tačiau viskas priklauso nuo to, kaip nusiteikęs juos darai. Jeigu pyksti ant viso pasaulio ir ant savęs, tai geriau nė nepradėk dirbti. Bet jeigu tavo veikla teikia malonumą, sėkmė garantuota.
Puikiai prižiūrėtas Rizgelių namas
Ir suspaudė gardų sūrį
Turėdamas nedaug žemės iš augalininkystės tikrai nepragyvensi, todėl Rizgeliai nutarė laikyti karves ir užsidirbti parduodami pieną. Kaip tarė, taip ir padarė. Bet verslas sekėsi sunkiai – darbo be galo daug, o uždarbis ne kažin koks. Pieną tekdavo vežti į Vilnių, Grigiškes, Lentvarį. Jo kaina maža, o sąnaudų būdavo daug. Gerai viską apsvarstę suprato, kad parduodami žaliavą – pieną, tikrai nepraturtės, reikia kažką iš jo daryti. Perdirbtas produktas kainuoja kur kas brangiau. Taip kurį laiką gamino varškę, sviestą, grietinę ir vėl ne tai. Galiausiai pradėjo spausti vien sūrius ir suprato, kad pataikė į dešimtuką. Žingsnis po žingsnio su savo sūriais pradėjo „užkariauti“ sostinės pirkėjus. Jų sūriai buvo tokie gardūs, kad tirpte tirpo burnoje, ir, kaip sakoma, kartą jų paragavęs negali sustoti. Dabar Rizgeliai sūrius parduoda ne turgeliuose, o veža pagal užsakymus į kavines ir restoranus. Pasak Lilijos, aukščiausias jų sūrio įvertinimas atėjo tada, kai pirkėjai jų sūrį pakrikštijo „Tobulas švelnumas“.
Europos Sąjungos parama
Nors ūkininkauti sekėsi, bet nuolat stigo pinigėlių. Skolintis iš banko nesinorėjo. Baugu, kad nepavyks grąžinti paskolos. Ir čia, kaip prisipažino Stasys, jiems padėjo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽUKT) Trakų skyriaus vadovas Albertas Malašauskas. Tai jis patarė nesidrovėti ir prašyti ES paramos. LŽUKT komanda padėjo parengti verslo planus, paraiškas paramai gauti, konsultuoja įvairiais klausimais. Už tai Rizgeliai jiems labai dėkingi.
„ES parama – tai tartum spyris į užpakalį, tikrasis nederlingų žemių ūkininkų progreso variklis, – rėžė Stasys. – „Gavus paramą viskas pradėjo sparčiau suktis. Įsirengėme sūrinę, nusipirkome būtiniausius darbus palengvinančią techniką: šieno rulono vyniotuvą, traktorių su keltuvu, mėšlo šalinimo transporterį ir daug ką.“ Anot jo, kai dirbi savo ūkyje, turi šeimą, kuri visada palaiko, o jei reikia, ir atskuba į pagalbą, kai bendrauji su puikiais žmonėmis ir randi daug bendraminčių, joks darbas nebaisus, įveikiamas. „Mes viską darome kartu. Dėl visko tariamės, kalbamės ir dienai baigiantis nesijaučiame pavargę“, – pridūrė Lilija.
Nustokime dejuoti ir verkšlenti
Praėję metai, švelniai sakant, žemdirbiams nebuvo palankūs. Pavasaris buvo toks sausringas, kad ganyklose išdegė žolė. Lilija prisiminė, kaip gegužės mėnesį teko karves šerti šienu. O kai prasidėjo liūtys, tai pliaupė iki lapkričio. Kur bepasisuksi, aplinkui girdisi aimanos ir dejonės – javai nenupjauti, nes i lauką negali įvažiuoti kombainas, kopūstai, runkeliai ir bulvės paskendo vagose. Vienu žodžiu, tikras košmaras. Ir kaip nustebome, kai Stasys su Lilija nė žodeliu neužsiminė apie ekstremalias klimato sąlygas, nuostolius, nekeikė prastai dirbančios valdžios. „Mūsų velnias neėmė, – šypsodamasis rėžė Stasys. – Pašarais apsirūpinome, karvutės duoda pieno. Džiaugiamės, kad reikia melžti ne 7, o vos 2 karves, nes 5 iš jų veršingos – „atostogauja“ ir leidžia mums atsipūsti. Grįždami namo su Vladyslavu džiaugėmės apsilankę ūkininkų Rizgelių šeimoje. Jie darbštūs, žvalūs, laimingi ir draugiški. Su jais pabendravus imi tikėti, kad gyvenimas gražus, o žmonės geri.
Rizgelių šeima
Austra ZAPOLSKIENĖ
Nuotr. iš asmeninio Rizgelių albumo
