Šv. Kalėdos – didžiausia šventė pasaulyje, kai minimas Jėzaus Kristaus gimimas. Ši šventė yra tapusi ir mūsų kultūros dalimi bei tradicija. Šiuo metu daugumai Šv. Kalėdos neįsivaizduojamos be dovanų, Kalėdų Senelio, gausaus stalo bei vieno pagrindinių atributų – papuoštos Kalėdų eglės. Senovės egiptiečiai per Kalėdas kaip puošmenas naudojo palmes, o romėnai rinkdavosi eglę kaip pavasario žalumos pranašę. Istoriškai Vidurio Europoje kalėdinio medelio pradininke laikoma Vokietija (XVI amžiuje), kai karštai tikintys krikščionys namo parsinešdavo eglutę, o jei jų nebūdavo, puošdavo iš medžio pastatytas piramides – jas apdėliodavo eglišakėmis ir puoštomis žvakėmis. Šiuo metu gyvų kalėdinių medelių paklausa Europos rinkoje siekia netoli 50 milijonų medžių kiekvienais metais, tuo metu JAV – apie 35 mln. Norint patenkinti tokią didelę rinką yra veisiamos kalėdinių medelių plantacijos, pagal išauginamą jų skaičių plantacijose, Europoje šiuo metu pirmauja Danija, kuri apie 90 proc. išaugintos produkcijos eksportuoja į kitas Europos šalis (Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija).
Juozo Vercinkevičiaus nuotr.
Dažniausias auginamas Kalėdų medis yra paprastoji eglė (Picea abies). Tai antras pagal paplitimą medis Lietuvoje, tad greičiausiai ir dauguma eglučių, kurias puošėte vaikystėje, buvo būtent šis medelis. Vis dėlto mūsų įprasta eglutė turi vieną ryškų trūkumą, lyginant su kitomis rūšimis, ji gausiai meta spyglius, o po švenčių sezono persodinta lauke daug kam neatrodo taip įdomiai kaip kiti šios rūšies augalai.
Pastaruoju metu viena populiariausių eglių, yra dygioji eglė (Picea pungens). Nors dauguma ją vadina – sidabrine. Ši eglutė pasižymi labai sidabriška net į melsvumą spalva, tačiau perkant, reikia nebijoti ir kitų jos atspalvių, nes ji „mėgsta“ varijuoti. Tiesa, nepaisant grožio, ši eglutė pateisina savo vardą – dygioji, nes jos spygliai iš tiesų gana dygūs, todėl gali būti mažiau malonu tokią eglutę puošti, o ypač – nupuošti.
Šiurkščioji eglė (Picea asperata) yra tarsi tarpinis variantas tarp sidabrinės ir paprastosios eglių – ji tanki, trumpais spygliukais. Savo spalva ji primena paprastąją eglę, tačiau yra dekoratyvesnė.
Kita paprastosios eglutės alternatyva gali tapti serbinė eglė (Picea omorika), kuri spyglių smulkumu primena paprastąją eglę, tačiau yra už ją tankesnė. Be to, ji pasižymi įdomiu spalvingumu – eglutės spyglių apačia yra sidabriškai melsva, tarsi pašerkšnijusi, o viršus žalsvas.
Neretai plantacijose auginama ir baltoji eglė (Picea glauca). Natūraliai ji auga Šiaurės Amerikoje, pasižymi žalsvai pilkšvomis, tankiomis, tačiau siauromis šakutėmis, todėl ją papuošus, tampa labai elegantiška.
Prekybos centruose pirkėjai dažniausiai gali įsigyti įvairių rūšių kėnių (Abies). Kėnių šakos kur kas minkštesnės už sidabrinės eglės šakas, jį malonu liesti, jis žalesnis, be to, kėnis labai gerai laiko spyglius, todėl gali būti puošiamas labai anksti, o nupuošiamas gerokai vėliau nei tradiciškai. Medelis yra aromatingas, o po švenčių pasisodinus kieme jis atrodo originaliau nei eglė.
Gal būt rečiausiai per šventes puošiamas spygliuotis yra pušis (Pinus). Pušų rūšių yra labai daug, ji priklauso tai pačiai šeimai kaip ir eglutės ar kėniai. Šiaurės Europoje ir JAV įvairios pušų rūšys, tokios kaip paprastoji pušis (Pinus sylvestris), kalninė pušis (Pinus mugo), italinė pušis (Pinus pinea) ar kedrinė pušis (Pinus cembra), namuose neretai tampa Kalėdinių eglučių alternatyva.
Šiuolaikinėje visuomenėje, be natūralių išaugintų kalėdinių medelių, plačiai naudojami ilgalaikiai, kelerius metus galintys tarnauti dirbtiniai medeliai. Jie patrauklūs pirkėjams, nes nuo jų nebyra spygliai, taip pat galima įsigyti bet kuriame prekybos centre. Vis dėlto, daugiau kaip 85 procentų lietuvių yra linkę įsigyti natūralų medelį. Žmonės juos perka turguose, mugėse, prekybos centruose ar tiesiai iš augintojų, tačiau pasitaiko atvejų, kai eglutė nukertama miške nelegaliai. Reikia žinoti, kad savivaliaujant miške padaroma didelė žala gamtai, nes iškertami gražiausi, o tai reiškia genetiškai stipriausi, palankioje miško vietoje augantys medeliai, iš kurių ateityje susiformuotų naujas medynas. Taip pat miškų valdytojams būna skaudu kai eglučių vagys įsisuka į atsodinto miško plotus ir taip pat išsirenka gražiausius ir stipriausius medelius. Tokius atvejus reglamentuoja Lankymosi miške taisyklės, kuriose skelbiama, kad kirsti ar kitaip žaloti medžius, krūmus, kitus augalus ir grybus, ardyti miško paklotę – draudžiama, ir užtraukia administracinę baudą.
Vis dėlto privataus miško savininkas savo miške gali išsirinkti ir nusikirsti eglutę, tačiau tokiu atveju privalo turėti nuosavybę įrodančius dokumentus.
Perkant gyvą Kalėdų medelį ir planuojant jį po švenčių išlaikyti gyvą, reikėtų patikrinti ar žemė vazonėlyje nėra išdžiūvusi ir ar nėra pažeista šaknų sistema. Norint namuose Kalėdų medelį išlaikyti žalią ir sveiką kuo ilgiau, patartina medelio jokiu būdu nelaikyti prie tiesioginių šilumos šaltinių, kurie gali išdžiovinti žemę bei medelio šaknis – tai radiatorius, židinys ar krosnelė, oro kondicionierius bei šildomos grindys. Turintys tikslą medelį persodinti, privalo jo „nepabudinti“, tad tręšti jo nerekomenduojama. Galima tik saikingai jį palaistyti. Dažniausiai augalas būtent ir pabunda dėl aukštesnės temperatūros ir ilgesnio buvimo šilumoje laikotarpio, o tai labai sumažina prigijimo tikimybę. Paprastai prigyja apie 50–70 % po Kalėdų persodinamų eglučių.
Jau daugiau nei dešimtmetį VĮ Valstybinių miškų urėdija organizuoja akciją „Parsinešk Kalėdas į savo namus“, kurios metu įvairiose Lietuvos vietose miškininkai nemokamai dalina eglučių bei pušaičių šakas. Mėgėjams kurti, tai puiki proga iš šakų nusipinti Kalėdinius vainikus ar kitaip papuošti savo namus.
Sausio 6 d. beveik visi nupuošia savo eglutes, o savivaldybės įstaigos ar privačios bendrovės organizuoja eglučių surinkimą, išvežimą, vėliau naudoja jas kaip biokurą. Būkime atsakingi ir sutikime šventes be papildomų rūpesčių.
Informacija parengta Aplinkos ministerijos užsakymu
Užs. Nr. 745
