Lutrelio psalmynas, XIV a., Kristaus paaukojimas šventykloje

Adventas baigiasi. Liko paskutinės dienos, valandos ir minutės iki Kristaus gimimo švenčių. Jau greitai bažnyčiose girdėsime giedamas Kalėdų giesmes, vadinamąsias kalendas. Kalendomis mūsų krašte vadinamos Kalėdų giesmės, tačiau tikroji Kalenda yra prieš iškilmingas Piemenėlių Mišias, aukojamas  popiežiaus, giedamas tekstas:

,,Gruodžio dvidešimt penktąją, penkioliktą dieną po jaunojo mėnulio patekėjimo, praėjus daugeliui amžių nuo pasaulio sutvėrimo ir žmogaus sukūrimo pagal Dievo paveikslą, po daugelio šimtmečių nuo tvano pabaigos ir nuo tos dienos, kai danguje buvo nutiesta vaivorykštė – Dievo sandoros ir taikos ženklas, po dvidešimt vieno šimtmečio nuo mūsų tėvo Abraomo gimimo, po trylikos amžių nuo to laiko, kai Mozės vedamas Izraelis išėjo iš Egipto, po maždaug tūkstančio metų nuo Dovydo patepimo Izraelio karaliumi, šešiasdešimt penktąją savaitę pagal Danieliaus pranašystę, šimtas devyniasdešimt ketvirtosios olimpiados metu, septyni šimtai penkiasdešimt antraisiais metais nuo Romos įkūrimo, keturiasdešimt antraisiais imperatoriaus Oktaviano Augusto valdymo metais, kai visoje žemėje viešpatavo taika, – Jėzus Kristus, Amžinasis Dievas ir Amžinojo Tėvo Sūnus, norėdamas savo atėjimu padaryti šventą pasaulį, pradėtas iš šventosios Dvasios, po devynių mėnesių gimė iš Mergelės Marijos Judo Betliejuje. Toks buvo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žmogiškasis gimimas.“

Matome, kiek daug šiame tekste yra istorinių nuorodų – karalių vardai, olimpinės žaidynės ir taip toliau. Tačiau kodėl būtent ,,kalenda“, ji reiškia?

Senovės romėnai savo datas skaičiuodavo visiškai kitaip, nei mes. Atskaitos dienos buvo vadinamos taip: kovo, gegužės, liepos, spalio 15 diena, o kitų mėnesių – 13 diena vadinamos idomis. Kovo, gegužės, liepos, spalio 7 diena, kitų mėnesių – 5 diena buvo vadinamos nonomis. Na, o pirmosios mėnesio dienos vadinamos kalendomis. Gruodžio dvidešimt penktoji romėnams skambėjo taip: ,,8 dienos iki sausio mėnesio Kalendų“. Taip ir prigijo ,,Kalenda“. Lenkai šį žodį rašydavo ,,kalęda“, o mes turime kalėdą, iš kurių ir radosi ,,Kalėdos“.

Romėnai dar turėjo su kalendomis susijusį posakį. Kai norėdavo pasakyti, jog viena ar kita nenutiks niekada, sakydavo: ,,ad Kalendas graecas“, reiškiantį ,,iki graikiškų kalendų“, nes graikai kalendų niekada nešventė.

Visgi straipsnis yra ne apie graikus ar romėnus ir jų kalendoriaus subtilumus, o apie Kalėdų šventes. Straipsnį pradėjau senovinės giesmės tekstu ir būtent Kalėdų giesmėms ir norėčiau jį skirti. Tik čia bus daugiau mano asmeninių pastabų, interpretacijų ir polėkio, mažiau mokslinių faktų ar minčių grindimo įvairiais autoritetais. Švenčių proga ir jūsų nuolankus tarnas leis savo mintims skleistis plačiau, nesidangstyti po kietomis frazėmis.

Iš esmės, Kalėdų giesmės, kaip ir bet kurio kito liturginio laiko, yra skirtos pasakyti muzika ir giedamu tekstu tai, kas nepasakoma žodžiais. Muzika yra genialus dalykas – juk paprastai, iš lapo, buitiška intonacija skaitomas tekstas retai kada įgauna mažorinio ar minorinio skambesio. Retas kuris oratorius sugeba savo balsu tekstui suteikti  iškilmingumo, arba priešingai – paversti jį liūdnu, džiugiu ar ypač slogiu, kitaip tariant, įkvėpti skaitomam tekstui tinkamos nuotaikos. Šiam dalykui reikalingi rimti aktoriniai gebėjimai. Su muzika esti kitaip. Muzika mus gali nukelti į Betliejaus tvartą ir leisti išgyventi kartu su Marija ir Juozapu ėdžiose vykstantį stebuklą. Muzikos garsai gali pakylėti mus į mūsų protui nesuvokiamas dangaus aukštumas, kuriose, apsuptas žaibų ir debesų, sėdi Tėvas. Muzikai padedant, galime mėginti suvokti, įsivaizduoti, kaip Tėvo Žodis, jo aukščiausios Išminties ištarmė, virsta kūnu ir tampa Žmogumi. Šios dieviškos mintys yra nenusakomos žodžiais ir neišreiškiamos gestais, todėl žmogus, mėgindamas bent mažiausia pastanga suvokti Tėvo išminties platybę, pragysta kaip paukštis ir garbina savo Kūrėją.

Pirmoji giesmė, kurią norėčiau aptarti, yra ,,Sveikas, Jėzau, gimusis“. Ši giesmė yra lyg lietuviškų Kalėdų švenčių muzikinė šerdis, kurios žodžiai ir melodija lietuvių lūpose skamba jau nuo pat XVII amžiaus. ,,Sweikas, Jėzau, mažiausi“ – tokiais žodžiais ši giesmė prasidėjo XVII amžiuje Saliamono Slavočinskio išleistame pirmame katalikiškame giesmyne ,,Giesmės, tikėjimui katalickam priderančios“.  Atkreipkime dėmesį: maža kas šioje giesmėje yra aukšto ir dieviško. Na, patys pažiūrėkite: ,,Sveikas, Jėzau gimusis, Šventas Dievo Kūdiki!* Brangią dieną švęsdami užgimimo Viešpaties, *Linksminkimės ir džiaukimės, *Dievui garbę duodami giedokime. *Kanklėmis kankliuokime, sutartinę traukime. *Brangią dieną švęsdami užgimimo Viešpaties, *Linksminkimės ir džiaukimės, *Dievui garbę duodami giedokime.“ Nėra nei labai aukštų frazių, nei sudėtingų idėjų. Visa kalba sukasi apie mūsų gyvenimą – mes linksminkimės, mes džiaukimės, mes giedokime. Šioje giesmėje gieda ne angelai, ne jūros ir ne dangus. Čia giedame mes. Labai gražūs liaudiško gyvenimo motyvai – kanklės ir sutartinė. Ne vargonai ir ne choralas, o ,,naminė“ muzikavimo ir Dievo garbinimo forma. Giesmė XVII amžiuje kvietė žmones Kalėdų šventes išgyventi suvokiamai, artimai. Juk ir Kristus negimė dvare, šilko pataluose. Jis gimė kaimo aplinkoje, gyveno paprasčiausiose buities formose, kur šalimais piemenys grojo dūdelėmis, o lietuviai,  švęsdami Kristaus gimimą,  brazdino kankles ir traukė sutartines. Kalėdos – tai namų šventė, kur viskas yra artima, miela ir pažįstama.

Lutrelio psalmynas, XIV a., Trijų Išminčių apsilankymas

Antroji giesmė, kuri man asmeniškai labai patinka, prasideda šiais žodžiais: DIDIS DŽIAUGSMAS patekėjo * su žvaigžde viršum Betliejaus; * širdys laime ėmė plakti: * gimė Kristus mums šią naktį. ­ * Muškim būgnais, trimituokim, * Jėzui garbę atiduokim, * šiąnakt mums užgimusiam. Čia jau šiek tiek daugiau, nei kanklės ir sutartinė. Čia jau kalbame ir apie būgnus su trimitais, kitaip tariant – karališkus instrumentus. Tiek trimitas, tiek būgnas, galimi sieti ir su karu – trimitu duodami signalai, būgnais palaikoma rikiuotės eigastis. Tačiau šioje giesmėje trimitai ir būgnai – jau prakutusios visuomenės ženklai, kuomet didesnės bažnyčios ir dvarai jau turėjo savo kapelas, o kapelos turėjo būgnų ir trimitų. Mane ši giesmė visada pakyli, nes įsivaizduoju, tarkime, XX amžiaus pradžios muzikantus, kurie, šaltoje, vien žvakėmis apšviestoje bažnyčioje, bando savo sušalusiais trimitais kurti iškilmingą nuotaiką, bando kurti karališkas Kalėdų šventes taip, kaip Dievas leido jiems mokėti.

Trečioji giesmė  yra tokia: ,,Tyliąją naktį balsas sugaudė. Piemenys skelbkit, Dievas užgimė! Greitai renkitės ir bėkit, į Betliejų paskubėkit, sveikint Viešpaties“.  Šios giesmės aranžuotei metų nėra daug – XX amžiuje ją aranžavo Juozas Naujalis. Labiausiai  žavintis dalykas – tai šios giesmės kontrastai. Posmai – tylūs, mąslūs, šnabždantys Kristaus gimimo paslaptį tiesiai į ausį, o priegiesmis – išsiveržia į paskliautę džiaugsmo fejerverku. Kontrastai – irgi dieviškas dalykas. Dievas mėgsta kontrastus – karaliaus rūmai yra tvartas, lova – ėdžios, o sostas – kryžius. Taip ir su šia giesme – po tylaus posmo Mišiose apsnūdę, greit atsibudę šoktelime nuo pakilaus priegiesmio džiaugsmo. Kitas giesmės posmas toks: ,,O Atpirkėjau, seniai laukiamas, * tūkstančiais metų žmonių meldžiamas; * laukė pranašai, karaliai, * o Tu šią tiktai naktelę * tepasirodei“.  Šis posmas keliais žodžiais nupasakoja beveik visą Senąjį Testamentą, nes Kristaus pranašai ir karaliai laukė ilgus tūkstantmečius, o Senasis Testamentas – ištęstinė ir sutartinė Kristaus atėjimo pranašystė. Pranašų ir karalių adventas truko daug ilgiau, nei keturias savaites. Apie karalius – ne veltui  Kristus yra vadinamas Jesės šaknimi, prieš kurią užtyla karaliai. Koks karalius neužtiltų, pamatęs, koks nekarališkas buvo šio karaliaus gimimas, gyvenimas ir mirtis. Tad matome, kaip genialiai paprasta liaudies giesmė apibendrina ir išverčia į žemišką kalbą pasaulio bandymus suvokti dieviškos išminties paslaptis!

Kalėdų giesmėse dažnai nupasakojama visa Kalėdų laiko perspektyva – nuo Kristaus gimimo naktį iki Trijų išminčių apsilankymo ir Kristaus paaukojimo šventykloje. Giesmėse pabrėžiami dalykai skiriasi: kartais ypatingas dėmesys skiriamas laikui – nakčiai, rytui: ,,Tyli naktis, šventa naktis“, ,,Vienas kitą bailiai klausia – gal jau švinta, gal jau aušta“.  Kartais – emocijai: ,,Didis džiaugsmas patekėjo“, ,,Džiaukis žmonija, nustoki vaitojus“. Neretai pabrėžiama vieta – ,,Su žvaigžde viršum Betliejaus“, ,,Betliejaus tvartely“. Kartais giesmės pradedamos ir dieviškumo apraiškomis, Dievo, angelų veikimu: ,,Skamba angelų giesmė“, ,,Džiaugsmingą naujieną paskelbė dangus“. Kad ir kuo pradedama giesmė, kad ir kokius įvaizdžius pasitelkiant apgiedamos Kalėdų šventės, visų giesmių centras yra užgimęs Kristus, kuris savo šventu gimimu mus vėl greitai pradžiugins.

Todėl klebono dekano ir Trakų bazilikos komandos vardu visiems trakiečiams nuoširdžiai linkiu labai linksmų šventų Kalėdų – tegul jos bus šiltos, sveikos ir laimingos, o ateinantys naujieji metai – sėkmingi ir geri.

Naudodamasis proga, maloniai primenu, jog Trakų bazilikoje:

Gruodžio 22 d. – Advento rekolekcijos. Per 10 ir 12 val. Mišias bus klausoma išpažinčių;

Gruodžio 24 d. – Kūčių vakaro Mišios: 17 val. lenkų kalba, 19 val. lietuvių kalba.

Gruodžio 25 ir 26 d.  – Kalėdų Mišios sekmadienio tvarka.

Kalėdaičių galite įsigyti bazilikos kioskelyje visomis dienomis iki 18.30 val.

Šaltiniai

https://www.vle.lt/straipsnis/kalendos/

https://www.vaticannews.va/lt/baznycia/news/2018-12/kalenda-pasakojimas-apie-jezaus-gimima.html

https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367186720817/J.04~2012~1367186720817.pdf

Žygimantas Jacevičius,

Trakų bazilikos zakristijonas,

Vilniaus universiteto studentas