Savanorių ekskursija Lentvario parke. Nuotr. Editos Meškonienės

„Begenėdamos senovines rožes ir bevalydamos Andrė pasodintus kalnų serbentus nuo savaime įsisėjusių medžių, mes ir pačios suleidom šaknis Užutrakyje, dabar turim čia savo nuglostytus augalus ir net savo vardinius sodininkių įrankius, todėl sugrįšim kaip į savo namus. O jei prireiks, tai ir ginsim šį parką kaip savo namus“, – juokauja gidė Jelena Kovaliova, kartu su kitomis savanorėmis vieną rugsėjo savaitę talkinusi žymiojo kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andrė (Édouard François André, 1840-1911) suprojektuotą Užutrakio parką prižiūrintiems Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcijos darbuotojams.

Smagiame būrelyje – dvylika įvairaus amžiaus, profesijų ir gyvenimiškos patirties savanorių. Kelios profesionalios gidės, rodančios turistams Vilniaus senamiesčio ir kitų Lietuvos vietų paveldo įžymybes, pora muziejininkių, personalo vadovė. Dauguma – vilnietės, bet yra ir vietinių Trakų bei Lentvario gyventojų. Ir jaunuolės, rytais prasibėgančios paežere, ir pensininkės. Visos savanoriauja pirmą kartą. Šįkart – vien moterys.

„Gal vyrai turi mažiau laiko darbui, už kurį nieko nemoka?“, – svarsto Trakų rajone gyvenanti Vilma Andrijauskaitė. Ir čia pat priduria, kad tai nebuvo „darbas už maistą“, kaip iš pradžių tikėjosi.

„Už savanorystę gavau daugiau, nei pinigai. Pirmiausia – turtingą pažintinę ir kultūrinę programą su ekskursijomis ir galimybe aplankyti šiuo metu vykstančias parodas ir koncertus. Ir Trakus pamačiau kitomis akimis, ir į Lentvario parką kitaip įsižiūrėjau, ir Eduardo Andrė pavardė prisipildė naujo turinio, nes jo kūrybą pažinau per patirtį, o tai yra pats gyviausias pažinimas. Kai klausiausi botanikių pokalbio apie Užutrakio augalus – man tai buvo tikra dovana. Mes prisijaukinom Užutrakį ir pamatėme tai, ko anksčiau čia nematydavom“, – sako p. Vilma.

Pagrindine savanorių gide ir vadove buvo jau daugiau nei du dešimtmečius Užutrakio parku besirūpinanti Trakų istorinio nacionalinio parko botanikė Andželika Kriaučiūnienė – vienas iš žmonių, savo darbu prisidėjusių prie šio parko, smarkiai sudarkyto per XX amžiaus karus ir sovietinę okupaciją, atgaivinimo.

Būtent ji atskleidė savanorėms E. F. Andrė pasaulį. Pavyzdžiui, atkreipė dėmesį į krūmų ir medžių grupes, augančias Užutrakyje ties takelių posūkiais. Ne atsitiktinai čia sužėlusias, o tyčia pasodintas žymiojo prancūzų kraštovaizdžio architekto – tam, kad parkas nebūtų iš pirmo žvilgsnio permatomas ir nuspėjamas, o eidamas taku nežinotum, kokie atradimai tavęs laukia už posūkio. Netikėtumas – vienas iš pagrindinių E. F. Andrė kūrybos principų.

Susipažinusios su senovinių rožių veislių gaivintojais botanikais Dovile ir Mindaugu Rylomis, savanorės sužinojo, kad rožės, gautos iš Sibirkos kaime įkurto jų rožyno, buvo vieni iš pirmųjų į Užutrakį sugrįžusių E. F. Andrė laiko augalų, apie kuriuos liudija ir istorikės Lilianos Narkovič knygoje užrašytas pasakojimas, kad grafienė Jadvyga Tiškevičienė augino baltas ir rausvas rožes, kurias plukdydavusi valtimi į bažnyčią papuošti altorių.

„Pati turiu floristės sertifikatą, todėl man buvo įdomu sužinoti ne tik apie istorines rožių veisles, bet ir apie parko augalijos priežiūrą. Rožių protėvis yra erškėtis, ir jeigu jų negenėsi, vėl išryškės laukinė erškėčio prigimtis. O jeigu iš E. F. Andrė pasodinto krūmo neišravėsi savaime pasisėjančių medelių, jis sunyks ir po dešimtmečio vertingo augalo nebeliks, o tuo pačiu nyks ir parkas, kaip kraštovaizdžio kūrinys. Istorinių želdinių priežiūra reikalauja išmanymo ir intensyvaus fizinio darbo, kurio neįvertini, kol nepabandai savo rankomis. Anksčiau atrodė, ką čia veikti, jei ir taip gražu…“, – šypsosi muziejininkė Anastasija Archipova.

Kad savanorystė suteikė progą iš naujo ir tarsi iš vidaus pažinti parką, pripažįsta ir gidė Miglė Mikulėnaitė, kuri anksčiau ne kartą lankėsi Užutrakyje su turistų grupėmis.

„Pamačiau tai, ko užsukęs porai valandų negali pamatyti. Net neabejoju, kad trys prie Vilniaus esantys E. F. Andrė parkai – Užutrakis, Lentvaris ir Trakų Vokė – galėtų tapti kultūrinio turizmo maršrutu, įdomiu ir lietuviams, ir Lietuvos svečiams. Šie parkai be galo skirtingi, bet visi nuostabūs. Įsiminė TINP direktoriaus Gintaro Abaravičiaus palyginimas, kad Užutrakis yra erdvių ir vandens parkas, kurio grožis atsiskleidžia per stambias kraštovaizdžio formas, o Lentvaris – polifonija, susipinanti iš daugybės smulkių detalių ir temų. Buvo skaudu matyti, kad Lentvaris taip apleistas. Tai reiškia, kad nesugebame įvertinti turto, kurį turime. Todėl reikia šviesti visuomenę ir kuo plačiau skleisti žinią apie lietuvišką E. F. Andrė palikimą“, – sako M. Mikulėnaitė.

Ir stebisi, kodėl į Užutrakį nevažiuoja joks viešasis transportas. „Kai turistai iš užsienio to klausia – neturiu ką atsakyti…“

Savaitę Užutrakio parke praleidusios moterys sutaria, kad ypač vertinga šios savanorystės patirtis – pažintis ir bendravimas su žmonėmis, kuriems istorinio parko puoselėjimas yra ne formalus darbas, bet viena iš svarbių gyvenimo prasmių.

„Gera padėti žmonėms, kai matai, kad jie myli Užutrakį ir yra įsitraukę į jo gaivinimą visu savo gyvenimu. Smagu padėti vystyti jų idėją. O ir mūsų savanorių būrelis tarpusavyje labai susibendravo. Rytinis kavos gėrimas savanorystės centre tapo ritualu, kurio pasiilgsiu“, – prisipažįsta V. Andrijauskaitė.

Beje, šešios šios komandos savanorės tapo pirmosiomis, kurios gyveno savanorystės centre, ką tik pabaigtame įrengti restauruotame buvusios Užutrakio dvaro sodybos spirito varyklos sandėlyje.

„Kad Užutrakis būtų gyvas, reikia sudaryti žmonėms galimybę dalyvauti jį kuriant. Tai mūsų visų turtas ir visi esame už jį atsakingi“, – savanorystės centro idėją lakoniškai pakomentuoja TINP direktorius G. Abaravičius.

Projektas „Europos kultūrinio kraštovaizdžio aktualizavimas ir restauravimas Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje“, kurį vykdant buvo įrengtas šis savanorystės centras ir surengta savanorių stovykla, finansuojamas pagal 2014-2020 m. Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programą.

Rasa Kalinauskaitė, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos kultūrinės veiklos vadybininkė