Vytas gano Tiltų pusės kaimo karvių bandą. Trakų melioracijos viršininko Makštelės, 1997 m., nuotr.
Tiltų kaimo poetas Vytautas Vilkišius savo eilėraščiuose dažniausiai aprašo kaimo gyvenimo kasdienybę. Taip tarsi rašydamas metraštį, fiksuodamas jo istoriją ir nuolatinį kismą. Poezija, vyras sako, susidomėjęs dar mokykloje. Dar ir dabar godžiai skaito visas eilėraščių knygas, kurias pavyksta gauti. Tad jis – dažnas bibliotekų lankytojas.
Tęsti mokslų Kaune nepavyko
Kalbėdamas apie save, V. Vilkišius pasakojo, kad pradžioje mokėsi Tiltų pradinėje mokykloje. „Vėliau Valkininkuose baigiau 8 klases, o dar vėliau Vilniuje technikume įgijau agronomo specialybę. Buvo norų ir ketinimų tęsti agronomijos mokslus Kaune, tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad išvykti ir įgyti geresnio išsilavinimo nepavyko. Tad likau Tiltuose, – kalbėjo pašnekovas. – 11 metų dirbau melioracijos įrenginių prižiūrėtoju. Darbo metu man priklausė nušienauti Gelužos, Juodupio, Graužupio ir kelių griovių šlaitus, išgrėbti žolę ant kranto ir išvalyti upės dugną nuo žolių ir sąnašų. Taip pat iškirsti krūmus, jeigu būdavo ant šlaito. Visos mano „trasos“ ilgis buvo apie 15 km. Reikėjo nušienauti ir Gelužos, Spenglos ir Totoriškių užtvankų šlaitus bei matuoti vandens lygį tvenkiniuose.“
Žmonės sunešdavo apie toną pieno
Vėliau tarsi buvo galimybė tapti Tiltų kaimo bibliotekos vedėju, tačiau, kad ir kokią didelę meilę knygoms Vytautas jautė, deja, bet nepavyko. Todėl teko grįžti prie ūkio darbų. „Tiltų kaime praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje gyventojai laikė daugiau nei šimtą karvių. Vasarą patys gyventojai jas iš eilės ganydavo ganykloje, kurios plotas buvo apie 50 ha. Atliekamą pieną žmonės parduodavo valstybei, – prisiminimais iš anuomečio kaimo gyvenimo ir savo darbine patirtimi dalinosi „Trakų žemės“ redakcijoje svečiavęsis vyras. – Nuo 1971 m iki 1994 m aš dirbau pieno priėmėju. Vasarą per dieną Tiltų ir Naujienų kaimo gyventojai sunešdavo daugiau nei toną pieno. Suneštą pieną reikėdavo pristatyti į Rūdiškių, Onuškio pienines arba į Vievio sviesto gamyklą. Vėliau, kai jos nebeliko, išsiveždavo pieną Varėnos pieninė. Šiuo metu Tiltų kaime yra tik 3 karvės.
O pieną ir jo produktus žmonės perka iš autoparduotuvių, daugiausia importuotą iš Lenkijos.“
Kūrybinį potencialą pastebėjo mokytoja
Kalbėdamas apie savo kūrybą, Vytautas pasakojo, kad jo gabumus pirmoji pastebėjo lietuvių kalbos mokytoja besimokant Valkininkuose. Deja, jos nei vardo, nei pavardės kaimo poetas jau nebeprisimenantis. Tiesa, ne visiems mokytojams patiko V. Vilkišiaus kūryba. „Mokytojui Juodzevičiui nepatiko, kad aš rašau eilėraščius. Jis uždraudė man tai daryti. Tad parašiau gal dar tris ar keturis eilėraščius ir apleidau kūrybą, – nuoširdžiai su apgailestavimu prisiminė pokalbininkas. – Kai išėjau mokytis į technikumą Vilniuje, vėl pradėjau rašyti. Tačiau ir vėl atsirado nepatenkintų mano kūryba, tad teko savo pomėgį dar kartą apleisti.“
Tiesa, taip lengvai Vytautas nepasidavė ir kūrybinius kelius toliau tiesė Trakuose susikūrus Trakų rajono literatų brolijai „Aukuras“.
„Nusiunčiau jiems keletą savo eilėraščių. Žiūriu, išspausdino vieną, kitą kartą. Vykdavo literatų susitikimai, į kuriuos buvau kviečiamas ir aš. Vykdavau, dalyvaudavau“, – kalbėjo poetas.
Dar besimokant Valkininkų aštuonmetėje mokykloje, pasireiškė ne tik literatūriniai, bet ir meniniai vyro gebėjimai. Iš savo prisiminimų, juokdamasis jis papasakojo vieną komišką istoriją: „Mokėjau piešti karikatūras. Vieną kartą nupiešiau vienos mokytojos karikatūrą, tačiau pavardės neparašiau. Klasės draugai pakabino ją koridoriuje. Atėjęs mokyklos direktorius Vėlyvis klausė, kas čia gražiai, komiškai piešia. Bet draugai manęs neišdavė ir nuobaudų jokių negavau. Nors karikatūra tikrai buvo panaši į tą mokytoją, kurią ir pavaizdavau joje. Juokėsi iš mano pieštos karikatūros ir kiti mokytojai“.
Eilėraščiai atspindi aplinką, kurioje gyvena
Pomėgį skaityti knygas, V. Vilkišius sako paveldėjęs iš tėvo. „Tėvas buvo mėgėjas skaityti – net ir naktį užsidegdavo žibalinę lempą, nes elektros nebuvo, ir skaitydavo beveik iki ryto. Mama jį bardavo, bet nepadėjo, – šyptelėjo pokalbininkas. – Mama buvo audėja. Tikra dzūkė iš Dargužių kaimo, Varėnos rajone.
Pasidomėjus apie ką daugiausiai yra jo eilėraščiai, V. Vilkišius pirmiausia paaiškina, jog jie gimsta ekspromtu: „Jei spėju užsirašyti mintį, kai ji kyla, tada gerai, bet jei ne, ji taip ir nuplaukia. Daugiausiai kuriu apie kaimo gyvenimą, gamtą, jos gyvenimą ir gyventojus. Rašyti galiu daug ir bet kada, net ir naktį, kai užeina minčių gausa“.
Eilėraščių Vytautas yra prirašęs gausybę ir knygelę „Laisvės kibirkštėlė“ išleidęs. Sako, turintis jų ir dar ne vienai knygai, tačiau konkrečiai dar nėra suplanavęs, kada ji turėtų pasirodyti.
Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ
