Kazimieras Garšva | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Po 2018 06 14 d. Seimo nutarimo „Dėl 2019 metų paskelbimo Vietovardžių metais 2019 01 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Vietovardžių metų planą ir pakvietė ministerijas, savivaldybes, bibliotekas, kultūros centrus ir kitas institucijas, įstaigas jį vykdyti. Pranešta, kad kultūros, švietimo, vietovardžių įamžinimo renginiais ir veiklomis, mokslinėmis konferencijomis ir seminarais, duomenų kaupimu, sisteminimu, viešinimu, leidyba bus pabrėžiama senųjų vietovardžių svarba, gyvenamųjų vietų vardų reikšmė puoselėjant ryšius su protėvių žeme. Taip bus priminta ir kaimų, vienkiemių pavadinimuose glūdinti lingvistinė, istorinė, etnologinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis.

Turėdami šimtus ar net tūkstančius metų (ypač vandenvardžiai), tikriniai vietų vardai išsaugojo tautos mąstymą, pasaulėjautą, ilgaamžius žodžius, jų fonetiką, darybą. Tai padeda aiškinti tautos, jos kalbos istoriją, ryšius su kitomis baltų gentimis, jų kilmę, migracijas. Seniausi vietų vardai gali siekti ir 4000 metų, kai prie Baltijos jūros gyvena baltai (lietuviai, prūsai, jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai, toliau – rytų baltai).

Vietų vardais mums kalba protėviai, palikę savo žodžius žemėje, taigi vietovardžiai – visos tautos turtai. Skirtingai nuo bendrinių žodžių, tikriniai žodžiai išlaiko tik pirminę reikšmę, neturi sąvokų, dažniausiai žymi vieną objektą, neverčiami į kitas kalbas (plg. LKE 556–560). Tarptautinis žodžio „vietovardis“ atitikmuo – toponimas (graikų topos – „vieta“ + onyma „vardas“).

Lietuvos vietovardžius apie 1910 metus pradėjo rinkti kalbininkas K. Būga, 1935–1937 m. – Valstybės archeologijos komisijos pakviesti mokytojai, girininkai, 1956–2018 m. – Lietuvių kalbos instituto, aukštųjų mokyklų kalbininkai, šviesuomenė. Dabar Lietuvių kalbos institute yra per milijoną Lietuvos vietovardžių (tas pats vardas gali būti užrašytas skirtingų rinkėjų kelis ar net keliolika kartų). Iš gyvosios kalbos užrašyta apie 700.000 vietovardžių, iš įvairių istorinių šaltinių – per 300.000 vietovardžių: apie 11.000 vandenvardžių, apie 30.000 gyvenviečių pavadinimų, dar daugiau – žemėvardžių. Žemėvardžiais vadinami laukų, dirvų, kalnų, miškų, pelkių ir visų kitų žemės dalių vardai.

Trečdalyje Lietuvos savivaldybių numatyta pažymėti išnykusius kaimus, pastatant ženklus, parengiant jų žemėlapius. Tai pagrįstas siūlymas, bet jis neatstoja visų Vietovardžių metų darbų. Tie metai paskelbti ne Išnykusių kaimų vardų ir net ne Gyvenamųjų vietų vardų, o Vietovardžių metais. Nepažymėtas upelio, piliakalnio, senkapio, miško pavadinimas gali būti reikalingesnis už niekam nebežinomą ir seniai visų jau užmirštą vienkiemio ar kaimelio vardą (nors ir jie gal tiktų pavadinti kuriai nors gatvei ar įstaigėlei). Retkarčiais yra net geriau, kad svetimųjų primestas ir nespėtas pakeisti nelietuviškas ar žargoniškas pavadinimas (Paguliánka, Petruvkà ar Kompančiznà) išnyko.

Išnykę kaimų pavadinimai labai nelygiaverčiai. Reikia mokytis kirčiuoti net esamų kaimų pavadinimą, kurių vardais kartais pavadintos ir gatvės. Didmiesčiuose yra įamžinti etninių lietuvių žemių, likusių už Lietuvos Respublikos sienos, vardai – Ãpso, Gervčių, Laznų, Nočiõs ir kiti, bet net daugelis tų gatvių gyventojų nebežino, ką tas pavadinimas reiškia. Reikia mokytis ir nykstančių kaimų pavadinimų. Lietuvos valstybės atkūrimo dieną minimas, pavyzdžiui, už Lietuvą žuvęs pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius, bet jo gimtojo Švõkštonių kaimo Lietuvos žemėlapyje galima neberasti. Todėl Pasvalio rajono Vaškų seniūnijai atitinkamą rodyklę tikrai reikia įrengti, kaip ir visiems kitiems istoriniams, kultūriniams reikalams.

Vietovardžių metais aktyvesni vietovardžių darbai turėtų ne pasibaigti, o tik prasidėti. Kasmet turime vietovardžius planingai rinkti, tirti, norminti, jų mokyti, taisyklingai vartoti, visus tuos klausimus viešinti. Svarbiausias vietovardžių rinkimo organizatorius, tyrinėtojas, normintojas yra Lietuvių kalbos institutas. Jame be antkainio galima įsigyti „Lietuvos vietovardžių žodyną“ (t. 1, raidės A–B, platus įvadas; t. 2, raidės C–F; t. 3, raidės G–H) ir kitas Instituto leidžiamas knygas, žurnalus, jo tinklapyje (www.lki.lt) yra ir vietovardžių žodynų. Didįjį „Lietuvos vietovardžių žodyną“ (2008, 2014, 2018) turėtų įsigyti kiekviena savivaldybė, stambiausios bibliotekos, gimnazijos, nes be to žodyno svarbesni ir išsamesni vietovardžių darbai neįmanomi.

Didesnės apimties daugelis vietovardžių jau yra užrašyti. Pasiryžus naujų ar patikslintų vietovardžių teikti Lietuvių kalbos institutui, verta paskaityti bent prieinamiausius vietovardžių žodynus: Vietovardžių žodynas. Sud. A. Pupkis, M. Razmukaitė, R. Miliūnaitė. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002; A. Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius, Mokslas, 1981; Lietuvos TSR administracinio–teritorinio suskirstymo žinynas. Sud. Z. Noreika, V. Stravinskas. Vilnius, Mintis, 2 dalis, 1976.

Iki šiol neužrašyta dalis smulkesnių vandenvardžių, mažesnių ar seniau išnykusių pelkių, laukų, miškelių, kalnelių ir kitokių žemės vietų vardų. Pavyzdžiui, ir šio darbo autoriui pavyko net Kaune prie Eigulių piliakalnio rasti buvusio upelio vardą Kirsnà, kuris yra jotvingiškos kilmės ir svarbus baltų kalbų istorijai (iki šiol tokie upeliai buvo žinomi tik prie Kalvarijos, Lazdijų rajone ir buvusioje Labguvos apskrityje). Pateikiant vietovardžius, reikia nurodyti, ir kas tai yra, kur yra, kaip kirčiuojamas.

Iš įvairių istorinių šaltinių vietovardžiai rinkti mažiau, todėl šioje srityje atradimų galima padaryti dar daugiau.

Mokyklose būtina išmokyti kirčiuoti bent svarbiausius savo apylinkės, valstybės vietovardžius. Žurnalistams tai nesunku pasitikrinti žodynuose.

Bendrinėje kalboje vartojami tikslūs tradiciniai vietinių gyventojų iš seno vartojami (autentiški) vietovardžiai, pagarsiui iš tarmės atstatyti į bendrinę kalbą. Dalelė vietovardžių, netiksliai atstatyti į bendrinę kalbą, jau seniai pakliuvo į oficialius užrašus, registrus ir juos sunku ištaisyti. Žemaičiai, kurie džiaugiasi Vietovardžių metų proga užsirašę vien tarmiškus pavadinimus Telše, Louke, Lūke ir t. t., taip pat galėtų peržiūrėti savo vardyną ir tiksliai tarmiškai pagal visus reikalavimus užrašytą siųsti Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centrui. Tai būtų galima panaudoti rašant vietovardžių žodyną.

Rašant vietovardžius tarmiškai verta nurodyti ir jų formą bendrine kalba. Vietoves teisingai tarmiškai vietiniai žmonės, dialektologai ir be užrašo gali pavadinti, o svečiai tuos užrašus gali perskaityti ir atstatyti į bendrinę kalbą neteisingai.

Žemaitijoje ir Aukštaitijoje vietoj Ramùčių liko šeši perkrikštyti Zacšiai, vietoj Užùbalių – aštuoni Zablòciai, Zablãtiškės ir t. t. Prie Širvintų liko apie 30 priespaudos laikais žargoniškai užrašytų kaimų pavadinimų: vietoj Beržỹnės – Beržnka, vietoj Akmenõs – Akménka, vietoj Ąžuolýno – Ąžuoluvkà, Dembuvkà, vietoj Šilẽlio – Boruvkà ir t. t. Ar nevertėtų Vietovardžių metais pagal kalbos grynumo, taisyklingumo kriterijus minėtų vietovardžių apvalyti, ypač tada, jei senoliai iki šiol prisimena ir autentiškus tų vietovių pavadinimus?

Dar 1940 m. pirmosios Lietuvos Respublikos Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyrius nusprendė, kad nebe žmonių atminime sulenkintieji vietovardžiai arba ir neseniai atsiradusių gyvenamųjų vietų vardų lenkiškieji pavadinimai gali būti atitaisyti arba naujai praminti (LVŽ I XVIII). Prof. A. Salys dar anksčiau buvo rašęs: „Išvalėme slavybes iš rašomosios kalbos, išvalysime ir iš pavardžių bei vietovardžių. Tatai tautos garbės ir namų švaros dalykas […]. Man atrodo, kad tikram lietuviui jo pavardė, sugadinta tautos priespaudos ir vargo laikais, negali būti kas „giliai sava ir dėl to brangu“ (Salys 1983, 64–65).

Tą darbą sutrukdė greita 1940 metų Lietuvos okupacija. Nejaugi antroji Lietuvos Respublika susigrąžinti autentišką vardyną nebeišgali? Vietovardžių metais Vilniaus, Šalčininkų miestuose, rajonuose tebevažinėja ir tų rajonų keleiviniai autobusai su „dvikalbiais“ užrašais, kur Šačininkai vadinami Soliečnikais (išvertus – Druskininkais), Skrgiškės – Tartaki, Vẽriškės – Werusowo ir t. t. Vietovardžių metais geriausias laikas Vyriausybei pasiūlyti savivaldybėms, jas valdančiai partijai laikytis įstatymų, Seimui – pagal Konstituciją papildyti Valstybinės kalbos įstatymą.

Lietuvos radijas ir televizija planuoja bent tris programas apie gražiausio vietovardžio rinkimus. Kad tos programos nebūtų paviršutiniškos, į jas vertėtų įtraukti įdomesnes žinias apie vardyną: jų kilmę, darybos požiūriu pirminius (kilusius iš bendrinių žodžių) ir antrinius, toliau skirstomus į vedinius (išvestus su galūne, priesaga ar priešdėliu), sudurtinius ir sudėtinius. Vertėtų paliesti Lietuvos regionų vietovardžių skirtumus, vietovardžių su priesaga –išk– paplitimą, tarmių liekanas vietovardžiuose, baltų kalbų substratą, etninių lietuvių žemių vietovardžius, jų ryšius su pavardėmis, slavinimu, keitimu, rašyba (dar plg. LTV).

Kol kas buvo tik vienas miestas (Marijampolė, kuri turėjo senesnį pavadinimą – Pašešupia) prisimins miesto vietovardžius, nors tokių yra kiekviename didmiestyje, mieste ar miestelyje.

Remiantis kitomis kalbomis rašytais šaltiniais reikėtų žinoti, kad seniau kitakalbiai lietuviškus pavadinimus dažniausiai iškraipydavo: numesdavo galūnes, keisdavo balsius, dvibalsius, priebalsius. Kaišiadorių geležinkelio stotis įrengė iškabą, kad 1862 metais jų vardas buvęs Koszedary. Skaitydamas be komentarų keleivis gali pamanyti, jog to miesto vardas kilęs iš „košės darytojų“, nors iš tikro – iš „kaiščių darytojų, dirbėjų“ (Vanagas 2004, 78–80). Be to, iki geležinkelio nutiesimo vietovė vadinosi Juodkonimis.

Rengiant Vietovardžių metų minėjimo planą žinias apie savo renginius Kultūros ministerijai nusiuntė tik pusė savivaldybių. Kviestume visus į šiuos darbus įsijungti. Pasvalio, Kretingos savivaldybės, jų bibliotekos savo renginiuose teisingai nurodė: senieji vietovardžiai – Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis, krašto praeities liudytojai.

Literatūra

LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008.
LTV – Lietuviški tradiciniai vietovardžiai. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002.
LVŽ – Lietuvos vietovardžių žodynas. Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2008, t. 1.
Salys A. Raštai, t. 2. Tikriniai vardai. Roma, Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1983.
Vanagas A. Lietuvos miestų vardai. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004.