Kaip parinkti vaiko ir paauglio amžiui tinkamą literatūrą – kad tema nebūtų per ankstyva ar kaip tik – nebeaktuali? Ir ką mokytojai bei tėvai gali padaryti, kad vaikai skaitytų ir vėliau – kai už tai nebegrės neigiamas įvertinimas mokyklos dienyne, svarsto mokytoja Vaidota Macienė ir edukologė, rašytoja Unė Kaunaitė.

Kiekvienai temai – savas laikas

80 proc. moksleivių knygų neskaitytų, jei tai nebūtų privaloma, įsitikinusi Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pradinių ir 5–9 klasių lietuvių kalbos mokytoja V. Macienė. Mieliau, pasak jos, skaito tik pradinukai, kuriuos įkvepia pirmųjų mokytojų ir tėvų autoritetas. Bet vėliau ir vieniems, ir kitiems tenka nuolat strateguoti rūpinantis, kad vaikai nenutoltų nuo skaitymo.

Mokytojai ir tėvai, ugdantys jaunuosius skaitytojus, gali pradėti nuo paprastų dalykų: siūlyti jiems ne senas ir nutrintas knygas – vaikams patinka naujumu spindintys leidiniai, ir ne praėjusio tūkstantmečio, o šių dienų visuomenės aktualijas gvildenančias knygas, rekomenduoja V. Macienė. Seneliams ir tėvams, nusivylusiems dėl to, kad atžaloms neįdomios kultinės jų vaikystės knygos, reikėtų tiesiog nepamiršti, kad vaikai keičiasi kartu su laikais ir visuomene. „Tad verčiau ne liūdėti ar priekaištauti, o patiems pasidomėti šiuolaikine literatūra – užtikrinu, kad atrasite tikrai puikių knygų ir su jomis – daug džiaugsmo“, – sako mokytoja.

Net ikoninė Astrida Lindgren gali būti nevykęs pasirinkimas, jei tėvai savo vaikystės knygų lentyną prisimins per vėlai. „Visi tėvai įsivaizduoja, kad vaikams tiesiog neišvengiamai patiks A. Lindgren. Bet išties tikrai nebūtinai, jei nespėsite pasiūlyti vaikams jos knygų dar pradinėse klasėse. Vėliau jaunimas knygose tikisi rimtesnių problemų – galbūt jiems aktuali patyčių tema, gal tikėsis knygose rasti kitų atsakymų. Šiuolaikiniai vaikai tikrai brandūs“, – sako V. Macienė.

Esminis tikslas – išsaugoti susidomėjimą knyga

Į reikiamą mokinukų brandos tarpsnį kartais nepataiko ir mokymosi programų sudarytojai. „Klasė nelygu klasei, jų ir lūkesčiai, ir problemos skirtingos. Manau, kad iki to laiko, kai jau prasideda rimtesni mokslai ir ruošimasis egzaminams, rinkti knygas reikia pagal vieną esminį kriterijų – kad vaikai norėtų jas skaityti. Tai turi būti pagrindinis tikslas“, – sako V. Macienė. Naudodamasi tuo, kad ugdymo programa mokytojui suteikia šiek tiek laisvės, mokytoja mokytoja ją pakoreguoja, kartu paklausdama ir moksleivių nuomonės. Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pedagogams svarbu vaikus supažindinti ir su literatūra, kuri atskleidžia žydų tradicijas, istoriją. Todėl į bendrą ugdymo programą integruojami žydų autorių kuriniai – tiek senesni, tokie kaip Š. Aleichemas, I. Rudaševskį, I. Meras, G. Kanovičius, tiek šiuolaikiniai – A. Oz, A.B. Yehoshua.

„Daugelis mokytojų patvirtins, kad linksmų knygų vaikai nori labiau nei liūdnų, berniukams patinka knygos, kuriose pagrindinis veikėjas jų bendraamžis berniukas, atitinkamų tikisi ir mergaitės, tad renkantis literatūrą klasės darbams reikia nuolat laviruoti“, – pasakoja V. Macienė. Kartais nutinka ir taip, kad visa klasė paliudija, jog knyga neįdomi – „jie, vargšai, per prievartą skaitė“. „Ir ką gi – turiu atkreipti dėmesį ir panašių verčiau nebesiūlyti. Visada geriau parinkti patikusias, kad skaitymas vaikams nevirstų kančia“, – darkart taisyklę užtvirtina mokytoja.

Amžių atitinkantis žodynas – būtina sąlyga ir tam, kad vaikas knygą perskaitytų iki pabaigos, ir kad jam tiesiog vertėtų ją skaityti. „Jei knygos puslapyje yra daugiau nei penki vaikui nesuprantami žodžiai, šiuo metu ji jam netinkama“, – sako Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos mokytoja.

Rinkdama moksleiviams knygas, pirmiausia jas perskaito pati – ir savo malonumui, ir norėdama įvertinti, ar tiks reikliems jauniesiems skaitytojams. O dėl atitikimo amžiui pasitaiko ir apsirikti.

Pernai penktokams į ilgą, beveik 20 vasaros skaitinių sąrašą V. Macienė įtraukė knygą, kurios buvo perskaičiusi tik du trečdalius. O per atostogas baigdama ją skaityti, rado meilės sceną, bučinių ir suskubo siųsti vaikams laišką: „Tos knygos galit neskaityti – jums dar per anksti“. „Tai spėkit, kurią knygą perskaitė visa klasė. Ir jiems labai patiko. Matyt, visgi nebuvo per anksti“, – pripažįsta mokytoja.

Populiarioji literatūra – irgi įrankis ugdyti meilę knygoms

Rašytoja, Švietimo pažangos centro „EDU Vilnius“ direktorė U. Kaunaitė pritaria tam, kad svarbiausias mokytojo darbas – išlaikyti moksleivių susidomėjimą knyga. Net jei dėl to bus nuklysta nuo programos. Tad priimtinas gali būti ir tam tikrų kūrinių atidėjimas, ir naujų integravimas.

„Iš to, ką girdžiu iš programos autorių ir skaitau pati, bent jau idėjiškai naujoji lietuvių literatūros programa sprendžia dalį ankstesnės problemų, – pasidžiaugia U. Kaunaitė. – Ji suteikia daugiau laisvės mokytojui pačiam rinktis kūrinius – iki 30 procentų laisvės savam turiniui, be to, kaip rekomenduojami įtraukti tiek lietuvių, tiek užsienio rašytojų šiuolaikiniai kūriniai paaugliams. Žinoma – visi, kam yra tekę dirbti su pokyčių įgyvendinimu, gerai žino, kad kartais geros idėjos „ant popieriaus“ nebūtinai taip pat atrodo realybėje. Labai daug priklauso nuo vadovėlių autorių, pačių mokytojų noro drąsiai imti kitus kūrinius“.

Knygų „Sudie, rytojau“, „Laiškai Elzei“ , „Žmonės iš Alkapės“, „2084“ autorei susitikimuose su skaitytojais yra tekę iš paauglių išgirsti nė netikėjus, kad lietuvių literatūra gali būti įdomi. „Kai girdi tokius žodžius iš dvyliktoko, tikrai liūdna – vargu, ar jis dar išdrįs paimti lietuvių autorių knygą vėliau, – svarsto kūrėja, savo pirmąją knygą paaugliams „Sudie, rytojau“ pradėjusi rašyti vos 18-os. – Jei norime skaitančios, išsilavinusios visuomenės, visų pirma vaiką reikia sudominti knyga, skaitymu. Net jei dėl to nukentės vienas ar kitas tekstas, smalsus jaunas žmogus vėliau, pajautęs savo spragą, tą tekstą pats susiras ir perskaitys. Bet jei viskas, ką jis „išsineš“ iš mokyklos, yra tai, kad skaityti yra nuobodu, jei nepatirs skaitymo džiaugsmo, kas iš to, kad bus kažkada perskaitęs Vaižgantą ir jau nieko neprisimins?“

U. Kaunaitė siūlo nebijoti ir populiariosios literatūros – ji taip pat gali būti jauno žmogaus raktas: „Gal per drąsu sakyti, kad viena knyga gali pakeisti viską, bet gali tikrai nemažai. Esu kalbėjusi su dvyliktoke, kuri dabar jau – lietuvių literatūros studijas baigęs žmogus, sakiusia, kad „Bado žaidynės“ buvo ta knygų serija, kuri privertė pamilti knygą ir ieškoti kitos, tada dar kitos… O vėliau imti ir „rimtesnes“ knygas.“

Kaip pamėgti Vaižgantą ir Biliūną?

Mokykloje buvusi pareiginga programinės literatūros skaitytoja, U. Kaunaitė patikina, kad ši sudarė tik mažąją jos skaitinių dalį. „Skaityti labai mėgau, tam ypač vasarą skirdavau labai daug laiko. Ankstyvoje paauglystėje buvau „užkibusi“ už detektyvinės literatūros, nuo Šerloko Holmso iki Agathos Christi, „10+“ pasaulinės klasikos serijos, Astridos Lindgren knygų, augau kartu su Hario Poterio karta, serijos knygas skaičiau ir po dešimtį kartų…“ – vardija edukologė.

Jos prisiminimuose – ir gilius įspaudus palikę lietuvių autorių kūriniai. U. Kaunaitė mini „Kliudžiau“, „Brisiaus galą“, „Irkos tragediją“ ir iškart pažymi, kas juos sieja – jie labai liūdni. „Lietuvių literatūra man nesisiejo su juoku, džiaugsmu, taip kaip siejosi Lota, Adrianas Moulas dienoraštis ar tas pats Haris Poteris, kur netrūksta paaugliams juokingų epizodų. Senuosiuose lietuvių autorių kūriniuose maža pačių vaikų, jų santykių, kurių ir ieškodavau kitur“,  – konstatuoja edukologė.

Nemaža dalis moksleiviams rekomenduojamų knygų jai patiko – jei į rankas pakliūdavo ne per anksti. Taip nutiko, kai tarp rekomenduojamų knygų penktoje ar šeštoje klasėje buvo įrašyti ir Juozo Tumo-Vaižganto „Pragiedruliai“. „Kaip šiandien atsimenu momentą, kai pasijaučiau pralaimėjusi – niekaip nesugebėjau „užsikabinti“ ir galiausiai, kupina nusivylimo ir kaltės jausmo, padėjau knygą į šalį. Nemanau, kad tai man padėjo pamėgti Vaižgantą. Vienuoliktoje klasėje „Dėdes ir dėdienes“ jau analizavau labiau susidomėjusi, tačiau ne šeštoje klasėje…“ – sako „EDU Vilnius“ vadovė.

Draugystė su knygomis gimsta ne tik per skaitymą

U. Kaunaitė mokykloms ir pirmiausia – „žaidimo“ taisykles kuriantiems mokytojams linki kuo daugiau kūrybiškumo. Neseniai išgirdusi pasakojimą, kaip vienoje mokykloje pradinukai visus metus kartu rašo knygą, giria idėją neabejodama: „Kai pats pamėgini kurti įvairias formas, visai kitaip imi vertinti skaitomus tekstus“.

V. Macienė irgi turi patarimą kolegoms: „Keliaukit su mokiniais susitikti su knygų autoriais – rašytojais ir iliustratoriais, dalyvaukit edukacijose, daug jų organizuoja ir literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“. Vaikams po to visai kitaip skaitosi knygos. Turbūt nuskambės keistai, bet vaikams neretai atrodo, kad visi lietuvių rašytojai mirę… Tad susitikinėkite su autoriais – vaikams labai patinka pasakojimai apie knygų kūrimo procesą!“

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos moksleiviai ne tik vaikšto į susitikimus su rašytojais, bet ir stato spektaklius pagal perskaitytas jų knygas. „Patikėkit, kai dar ir pakvieti autorių į repeticiją – smagu abiem pusėms“, – sako V. Macienė. Ir primena vieną svarbiausių taisyklių mokytojui, siekiančiam įkvėpti savo moksleiviams meilę knygoms – tiesiog jokiu būdu negalima rašyti prastų pažymių už perskaitytų kūrinių refleksijas ir pristatomuosius darbus: „Žemą balą gavęs vaikas ilgai nenorės imti į rankas kitos knygos!“