UNESCO 2018-uosius paskelbė žymaus XIX a. Lietuvos fotografo Juozapo Čechavičiaus jubiliejiniais metais. Minimos dvi su jo gyvenimu susijusios datos –200 metų nuo gimimo ir 130 metų nuo mirties.

Juozapas Čechavičius

Juozapas Čechavičius (Józef Czechowicz) gimė 1818 m. kovo 02/14 d. Vitebsko gubernijos bajorų katalikų šeimoje. 1830 m. įstojo į Vitebsko gimnazija, kurią baigęs pradėjo valstybės tarnybą karinėje žinyboje. Tuo pat metu jis susidomėjo fotografija, darė portretus. 1853–1856 m. dalyvavo Krymo kare. Jam pasibaigus vėl ėmėsi fotografijos, kuri ir tapo pagrindiniu jo gyvenimo užsiėmimu.1856 m. Juozapas Čechavičius išvyko į Paryžių mokytis fotografijos meno, 1862 m. – į Varšuvą studijuoti dailės.1863–1865 m. gyveno ir turėjo fotoateljė Vitebske, fotografavo Rusijos istorijos paminklus, buvo sumanęs leisti iliustruotą periodinį leidinį su istoriniais vaizdais, tačiau dėl nežinomų priežasčių šio sumanymo atsisakė. Nuo 1865 m. pavasario apsigyveno Vilniuje, kur 1866 m. gavęs valdžios leidimą įsteigė fotoateljė, kurią turėjo (su nedidele pertrauka) iki pat 1888 m.
Pirmąją ateljė Juozapas Čechavičius Vilniuje įsirengė už Sluškų rūmų stovėjusiame Mamerto Renigerio dvarelio mediniame name (dabar –  T. Kosciuškos g.), o apie 1867 m. tuometiniame miesto sode (dabar – Sereikiškių parkas) pilies kalno papėdėje pasistatė nuosavą ateljė paviljoną. Fotografas buvo gerai žinomas ir pripažintas mieste. Turėjo autoritetą tarp kolegų, gerbė jį ir aukšti valdininkai. Vilniuje Juozapas Čechavičius fiksavo miesto architektūrą, istorinius paminklus, urbanistinį peizažą, Nemuno, Neries, Vilnios pakrantes, miesto įvykius, bažnyčių bei rūmų interjerus. Fotografas padarė įspūdingas Vilniaus miesto panoramines nuotraukas.

Stebėdamas Europos ir Rusijos fotografijos kultūrą, sudarė kelis įrištus fotografijų albumus: „Vilniaus vaizdai“, „Neries pakrančių albumas“ ir „Vilniaus miesto vaizdai“. 1874 m. fotografas kreipėsi į Sankt Peterburgo dailės akademiją, kad jo Vilniaus vaizdų fotografijoms, kaip meno kūriniams, būtų suteiktos autorinės teisės. Jo prašymas buvo patenkintas, taigi taip buvo pripažinta jo kaip menininko meistrystė. Nuo to laiko ant kai kurių jo fotografijų visada buvo žymuo Ph. de Czechowicz / Vilna 1873 / la contrafaçone est défendue (Čechavičiaus fotografija / Vilnius 1873 / padirbti negalima). Darė fotografas ir portretus, tačiau, anot kito žymaus Vilniaus fotografo Jano Bulłhako, „portretavimas Čechavičiui buvo tik uždarbis, o tikrasis pomėgis labiau atsiskleidė gamtovaizdžiuose ir architektūriniuose Vilniaus peizažuose“. Jiems fotografas naudojo didelio formato stiklo negatyvinės plokštelės suteikiančias daugiau techninių galimybių ir kūrybinės laisvės fiksuojant platų regėjimo lauką apimančias didingas panoramas ir lyriškus peizažus. Gyvendamas Vilniuje ir norėdamas susipažinti su fotografijos meno naujovėmis, fotografas kelis sykius lankėsi Berlyne ir Londone. Juozapo Čechavičiaus darbai buvo aukštai vertinami amžininkų, eksponuojami ir apdovanojami parodose. 1872 m. už vietovių fotografijas Maskvos politechnikos parodoje, 1882 m. už architektūros fotografijas Rusijos pramonės ir meno parodoje apdovanotas sidabro medaliais.1876–1885 m. Juozapas Čechavičius buvo Prancūzų fotografijos draugijos (Société Française de Photographie) nariu. Mirė fotografas 1888 m. sausio 1/13 d. Palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse.

Trakų kraštovaizdis

Fotografavo Juozapas Čechavičius Vilniaus apylinkes, tarp jų ir Trakus. Žinomiausia jo fotografija – tai Trakų pilies griuvėsiai Galvės ežero saloje su griuvėsių atspindžiais ežere. Tokią pilį savo eilėse apdainavo Maironis. Kita mažiau žinoma menininko fotografija – daryta nuo Aukų kalno su vaizdu į Galvės ežerą. Kairėje – Pusiasalio pilies bokšto griuvėsiai, trobelės, už jų – iki ežero pakrančių besidriekiantis daržai su karaimų sodybomis, kenesa, dešinėje – Salos pilies griuvėsiai, apaugusios medžiais ežero salos. Pirmame fone – medis ir suolelis po juo. Šioje fotografijoje labai gerai atsispindi Juozapo Čechavičiaus meninės estetikos specifiškumas. Apčiuopęs kraštovaizdžio ypatumus, jis rasdavo objektyvui geriausius taškus. Dažnai žvelgdavo iš aukštesnio taško, kad aprėptų kuo platesnę erdvę. Jos gelmės įspūdį formuoja aiškiai atskirti planai: iš pirmo plano kuriame galime tyrinėti chaotišką kasdienybę, žolę, lauko gėles, žiūrovo žvilgsnis vedamas viduriniuoju planu į tolumą, kurioje būtinai yra koks nors statiškas objektas. Beveik apčiuopiamas pirmojo plano detalumas kontrastuoja su labiau apibendrinta toluma, ji atrodo kaip įsivaizduojama gili erdvė. Dėl galimybės kaitalioti žvilgsnio koncentracijos nuotolį – nuo artimo, beveik lytinčio iki išblaškyto ir ilgesingo, fotografija atrodo monumentali ir didinga, jos erdvė atsiveria šviesai. Peizažinės fotografijos Juozapui Čechavičiui buvo dvasingumo idėjos realizavimo priemonė. Fotografas taip pat padarė ir kelias Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios interjero nuotraukas.

Trakų Salos pilies griuvėsiai

Europinio masto esteto, talentingo XIX a. menininko sukurtos fotografijos pradėjo naują fotografijos raidos etapą – fotografijos, kaip meno, sampratos formavimą, prie ko savo kūryba ženkliai prisidėjo žymus fotografas Juozapas Čechavičius.

Nadežda ZAJANČKOVSKAJA

Literatūra:

1. „Juozapas Čechavičius 1818–1888“, sud. J. Gudaitė, Vilnius, 2016.
2. Margarita Matulytė, Agnė Narušytė, „Camera obscura. Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945“, Vilnius, 2016.