Pristatinėti Jono Ohmano Lietuvos visuomenei jau nebereikia. Žinomumą ir žmonių pagarbą jis užsitarnavo savo veikla ir darbais. Belieka tik pasidomėti, kaip jam šiandien sekasi padėti karo siaubiamai Ukrainai, jos žmonėms bei kariams, kokie yra tolimesni jo planai bei žmogiškai pasiteirauti, kaip po tokių intensyvių darbų Jonas atgauna pusiausvyrą ir vidinę ramybę. Visi atsakymai – „Trakų žemės“ pokalbyje.

Jonas Ohmanas (dešinėje) kartu su lietuviu išminuotoju Rimu Armaičiu Slavianske, perduodant rentgeno įrangą išminavimui. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokiomis nuotaikomis gyvenate artėjant šventėms? Ar apskritai jaučiamas kažkoks sezoniškumas, šventiškumas teikiant pagalbą Ukrainai?

Sezoniškumą tikrai jaučiame. Artėjant Kalėdoms, Naujiems metams žmonės tampa dosnesni. Taip pat dar pasirodys kelios mūsų akcijos, kaip galima daugiau prisidėti prie paramos Ukrainai.

Kalbant apie bendrą padėtį, žinoma, nėra ji labai linksma, mes visi matome, kad ji yra tikrai sudėtinga. Bet kad situacija būtų tragiška, taip pat nepasakyčiau. Girdime visokių spekuliacijų, kaip čia bus toliau, kai JAV prezidento rinkimus laimėjo Donaldas Trumpas. Aš nenoriu dabar užsiimti jokiomis spekuliacijomis, nes šioje pagalbos Ukrainai srityje esu jau dešimt metų ir mačiau įvairių pokyčių ir niūrių nuotaikų, pavyzdžiui, 2015 metais, kai buvo tikrai labai sudėtingas laikas. Žodžiu, dirbam, mūsų komandą šiuo metu sudaro apie 15 žmonių, vežam paramos, kiek galim. Būtinai turiu priminti, kad mes didele dalimi tai darome Lietuvos žmonių dėka – be jų paramos mes negalėtume veikti.

Kokios jaučiamos žmonių nuotaikos jau beveiki trejus metus vykstant karui? Ar jie vis dar taip pat noriai prisideda prie pagalbos Ukrainai kaip ir anksčiau?

Supraskite tai, kad kare pasimato tikrasis žmogaus charakteris. Ir tie žmonės, su kuriais mes dirbome, bendravome nuo pat pradžių, jie beveik nesikeitė. Galbūt jie labiau pavargę, bet šioje vietoje aš tikrai jokių pokyčių nematau. Kita vertus, matant žmones, kurie ir taip buvo šiek tiek abejingi, jie kažkiek ir pasiduoda toms neigiamoms nuotaikoms. Tačiau, mano vertinimu, Ukrainos bendruomenė stovi vieningai, jie tiesiog neturi alternatyvų. Jie sako, kad jie tiesiog privalo stovėti, kovoti, nes jie supranta, kuo visa tai kvepia – jeigu jie pasiduotų ir būtų kažkokios derybos, kurios greičiausiai būtų ne Ukrainos naudai, tai būtų labai skaudu ir nuostolinga, nes prarastų didelę dalį valstybingumo. Tai reikštų, kad Rusijos ambicijos pasiteisintų, ji iškovotų vadinamąją pergalę ir po kurio laiko atsigavusi, tęstų savo veiklą, t.y. agresiją, tada bijau, kad eilė ateitų mums, lietuviams. Labai svarbu suprasti, kad Rusija nesustos. Iš dalies dėl to, kad nemato poreikio ir tokia šalis tiesiog negali sustoti kariauti.

Kodėl Jums yra taip svarbu padėti Ukrainai ir jos žmonėms?

Kaip Jūs žinote iš mano biografijos, esu ne lietuvis, nors, reikia pabrėžti, kad dabar turiu du pasus. Turėdamas nemažai įvairios patirties, pakankamai gerai suprantu situaciją. Suprantu, kad tai, kas vyksta, yra pavojinga ir mums, ir man, ir tam, kas man yra brangu. Čia, Lietuvoje, turiu turto, draugų ir kitų svarbių dalykų ir visa tai prarasti man būtų labai skaudu. Puikiai suprantu ir supratau jau anksčiau, 2014 metais, kai mačiau pirmuosius karo veiksmus Donbase, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, labai glaustai susiję su mūsų saugumo padėtimi. Kas mane tuo metu labiausiai išgąsdino – pasaulio reakcija. Taip, visi buvo pasibaisėję, pasimetę, giliai susirūpinę, bet vis tik supratau, kad pasaulis tai priėmė pakankamai vangiai. Man tada pasidarė labai baisu, nes aš tada pamačiau scenarijų, pagal kurį Rusija darytų tą patį čia, Lietuvoje. Todėl man tapo aišku, kad geriau kariauti dabar ten prevenciškai. Dėl to priėmiau sprendimą vykdyti paramos veiklą. Kiek vėliau supratau, kad tai yra, ką lietuviai darė ne vieną kartą istorijoje. Beje, Trakai su tuo taip pat, kaip žinia, labai glaustai susiję. Matome dabar Trakus, pilį juose, žinome jos ir karaimų istoriją. Tai yra tiesiogiai susiję su dabartimi. Tie karo veiksmai, kurie vyko tada iš principo yra tas pats, kas vyksta dabar. Mes ten tiesiog turime būti, jeigu norime, kad būtų saugu.

Suprantu, kad Jūsų noras yra kuo daugiau padėti nuo karo kenčiantiems žmonėms. Tačiau ar nuoširdžiai tikite, kad pavyks Ukrainai laimėti karą? Ne konfliktą užglaistyti, bet galutinai padėti tašką.

Kol kas ne. Aš nematau jokių prielaidų, kad tai galėtų baigtis, nes ten yra per daug sudėtinga situacija. Grubiai šnekant, ir viena, ir kita pusė šiuo metu negali pasitraukti dėl skirtingų priežasčių ir svarbiausia – nėra dėl ko susitarti: nei dėl teritojos, nei dėl karinių veiksmų nutraukimo, nei dėl pasitikėjimo ar kitokių stabilesnių sprendimų, kurie leistų įsivyrauti taikai – to absoliučiai nėra. Jau nekalbant apie bendrą nuotaiką. Pavyzdžiui, ukrainiečiai yra nusistatę prieš Rusiją. Suprantama. Tuo metu Rusija demonstruoja priešiškumą iš savo pusės prieš Ukrainą. Taigi šios dvi šalys šiuo metu yra konflikte ir nematau galimybių susitarimui. Galima bandyti kažką dirbtinai sugalvoti, pavyzdžiui, kaip buvo Minsko sutarimas, bet jo niekas nesilaiko ir viskas tęsiasi ilgai ir nuobodžiai. Ši situacija yra gal kažkiek panaši į Viduriniųjų Rytų, kur niekaip negali iki galo sudaryti taikos Izraelis ir Palestina ar Šiaurės ir Pietų Korėjos situaciją. Kas yra labai liūdna, bet svarbu suprasti, kad, pavyzdžiui, Rusijos režimui yra tikslinga tęsti karą, karo stovis jam yra gerai.

Suprantu, Jūs pagalbą Ukrainai tieksite ir savo veiklą tęsite tol, kol ji bus reikalinga? O ji tikriausiai bus reikalinga dar ilgus metus.

Taip, ji bus reikalinga ilgai ir mes tikrai neketiname to nutraukti, sustoti. Deja, bet šiuo metu ta veikla yra daugiau orientuota į karinius dalykus. Aš labai norėčiau daryti kitus dalykus, tarkim, statyti mokyklas, bet mes to tiesiog daryti negalime, nes priešas yra prie slenksčio.

Jonai, pakalbėkime apie Jus. Jūs pats esate švedas, tačiau gyvenate Lietuvoje, puikiai kalbate lietuvių kalba. Ar per tiek gyvenimo Lietuvoje metų galite sakyti, kad jau gerai pažįstate Lietuvą ir lietuvius, jų mentalitetą?

Ne, taip negalėčiau pasakyti. Tačiau kartais pastebiu, kad kai kuriuos dalykus aš suprantu geriau nei patys lietuviai. Pavyzdžiui, kalbant apie saugumą, nes į šią sritį esu tikrai įsigilinęs, istoriškai daug domėjausi. Šioje srityje tikrai gerai gaudausi. Arba, pavyzdžiui, Lietuvos istorijos pokario laikotarpį tikrai suprantu. Tuo pačiu vis dėlto esu žmogus, negimęs, neaugęs šioje šalyje, todėl visko negaliu suprasti ir beveik kiekvieną dieną atrandu kažkokių naujų detalių, ko nežinojau, bet ir negalėjau žinoti. Pavyzdžiui, toks paprastas dalykas, kai vakarėlio metu paleidžia kokią nors dainą ir visi vietiniai žmonės ją žino, o aš ne (juokiasi). Aišku, laikui bėgant situacija gerėja.

Kalbant apie kultūrą, jeigu nori atpažinti žmogų, ar jis gerai pažįsta šalį, paprašyk, kad uždainuotų. Labai geras būdas.

Politiškai žiūrint, jaučiu, kad esu iš kito konteksto, mano politinis supratimas yra truputį kitoks – kas yra politika, partijos ir pan. – aišku, dabar geriau suprantu, kaip tai vyksta Lietuvoje, bet vis tiek bandau dar suvokti, kas ir kaip. Nors aš lietuviškai kalbu tikrai gerai, bet vis tiek tai nėra mano gimtoji kalba, todėl kartais galbūt sunkiau suprasti kai kuriuos dalykus. Užtai aš moku daug kalbų: anglų, vokiečių, rusų, dabar jau ir ukrainiečių – taigi šiuo atveju jaučiu, kad turiu ir šiokį tokį privalumą, nes galiu plačiau matyti kontekstą.

Eitumėt į politiką, jei sulauktumėte kvietimo?

Kažkuria prasme aš jau esu politikoje. Reikia suprasti, kad tai, ką mes darome, yra valstybės reikalai, kalbu apie karinę paramą kitai šaliai. Formaliai nesu politikoje, bet kad visiškai joje nedalyvauju, būtų ne visai teisinga sakyti. Sakykim taip, pripažįstu, kad aš apie tai kartais svarstau. Žinau, kurioje maždaug vietoje esu lietuviškoje politinėje linijoje, lygiai taip pat žinau, ir kur aš nesu. Būsiu kiek nekuklus pasakydamas apie save, kad esu neblogas lyderis ir galiu išreikšti tiek viešai, tiek privačiai, ką aš manau ir kodėl. Vis dėlto nesu tas žmogus, kuris yra linkęs eiti į kompromisus. Tikrai nesu visiškai kategoriškas, bet ir nesu toks lankstus, kokiam reikia būti politikoje. Tačiau nesakau nei „taip“, nei „ne“ ir gyvenimas parodys, ar eisiu į politiką. Kartais pagalvoju, kad galbūt Europarlamente man būtų vieta…

Esate sulaukęs kokių nors konkrečių pasiūlymų iš Lietuvos politikų?

Oi, tikrai taip. Per metus sulaukiu pasiūlymų ne iš vienos, o iš kelių Lietuvos partijų. Vėlgi kiekvienoje partijoje galiu rasti tam tikrų sąlyčio taškų: galiu suprasti tam tikrais atvejais konservatorių, liberalų ar socialdemokratų politiką, idėjas. Nemėgstu jokio ekstremizmo, labai atsiriboju tiek nuo kairės, tiek nuo dešinės, tai yra tiesiog ne mano. Yra įdomu formuoti šalies, valstybes tam tikras gaires kalbant, pavyzdžiui, apie saugumą, taip, tai būtų mano sritis. Bet aš jau, galima sakyti, tai ir darau.

Kodėl savo veiklą pasirinkote ne gimtojoje Švedijoje, o Lietuvoje?

Labai paprasta – kadangi gyvenu Lietuvoje. Aš esu čia, man čia patinka, įdomu, prasminga. Lietuvoje turiu savo gyvenimą ir taip susiklostė natūraliai. Be to, svarbu suprasti, kad mano veikla ir patirtis yra labai susijusi su Lietuva, lietuviška patirtimi. Pavyzdžiui, kuriu filmus apie pokarį ir mane tai labai veikia. Dabar mes kalbame „oi, kas čia bus Ukrainoje“, „kas laimės“ ir pan., tada aš galiu lyginti su pokario situacija, kai tikrai buvo pralaimėta, kai buvo okupacija ir kai vilties nebebuvo. Tada visi laukė amerikiečių kaip, beje, ir šiandien visi laukia amerikiečių (šypsosi). Man tai suteikė supratimą, kad jeigu bus blogai, reikės tiesiog ginti valstybę. Aš turėjau galimybę pasirinkti tą daryti ne Lietuvoje, o Ukrainoje. Labai svarbu yra tai, kad lietuviai supranta šitą grėsmę ir Lietuva aktyviai remia. Švedija irgi remia, bet gerokai mažiau.

O kuo Jus žavi Lietuva, kad taip ilgai čia užsilikote?

Galima pradėti nuo to, kad tai yra šalis, kurios pagal idėją gal ir neturėtų būti. Tai yra maža šalelė, kurioje buvo tikrai daug kėslų tiek iš Rytų, tiek iš Pietų užkariauti, uzurpuoti, integruoti. Ta priespauda buvo per amžius, per politines, feodalines, kultūros, kalbos prizmes. Nepaisant to, šalis atsilaikė, tapo valstybe – tai yra žavinga. Tarkim, Švedijoje yra visiškai kita istorija, kitokia praeitis, kitokia valstybės logika.

Be to, man labai patinka gyvenimo būdas. Aišku, jis po truputį vakarietiškėja, bet vis tiek dar nėra toks vakarietiškas. Ir man labai patinka, sakykim, gyvenimas su niuansais.

Be jokios abejonės, žavi Lietuvos laisvės naratyvas. Šiuo metu mes esam gyvas laisvės pavyzdys kitai pasaulio šaliai – Taivanui. Tai reikia priimti. Apie mus labai gražiai kalba Amerikoje, mus priima kaip laisvės kovotojus.

Man labai graži lietuvių kultūra, kalba, o gal net reikėtų sakyti kalbos, nes aš gyvenu Vilniuje, kur yra tiek įvairių laikų sluoksnių, kuriuos aš po truputį pradedu matyti. Pavyzdžiui, turiu Vilniuje du butus, vienas iš jų yra pastatytas lenkų, kitas – buvusioje sovietų gamykloje. Lietuvoje gali tapti kuo nori: tik imk ir daryk. Aš turbūt esu gyvas pavyzdys – darau, ką aš noriu daryti.

Jonai, klausant Jūsų, susidaro įspūdis, kad Jūs viską vertinate per istorinę prizmę.

Ne, tikrai ne. Esu studijavęs sociologiją ir man labai patinka nagrinėti, analizuoti visuomenę. Galima sakyti, kad mes esame ta visuomenė, kuri geriau gyvena, kaip mes perfomuojame savo gyvenimo suvokimą, tampame kažkiek panašesni kad ir į Švediją. Tai yra procesas, kuris per sąlyginai trumpą laiką, 30 metų, keičiasi. Buitinis pavyzdys: mes vis daugiau pradedame rūšiuoti šiukšles, mažiau šiukšliname gamtoje. Kitas svarbus man momentas – mes vis labiau tampame savarankiškesni.

Man gyvenant Lietuvoje – kiekvieną dieną – po naujieną. Aš nežinau, kas šiandien bus.

Užsiminėte apie gyvenamąją vietą. Yra tekę girdėti, kad turite sodybą Trakų rajone. Ar tai tiesa?

Taip, turiu Rūdiškėse sodybą. Man ten labai patinka. Tai vieta – tarp miškų. Labai mėgstu vaikščioti miške, būti gamtoje. Rūdiškių miškai jau yra mano išvaikščioti skersai išilgai (juokiasi). Mėgstu plaukioti Vilkokšnio ežere. Labai skanios picos Rūdiškėse (juokiasi). Man patinka tame krašte tiesiog ramiai pabūti. Nes gyvenimas yra pakankamai intensyvus, todėl norisi kartais ramybės ir atitrūkimo nuo miesto šurmulio, greito gyvenimo. Didelių sąsajų su Rūdiškėmis neturiu, bet turiu galimybę ten pailsėti ir labai tai vertinu.

Jonas Ohmanas Rūdiškių miškuose. Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl pasirinkote būtent Trakų rajoną?

Tai yra susiję su gyvenimo peripetijomis, asmeniniais santykiais. Nebuvo taip, kad ieškojau sodybos būtent Trakų rajone. Žinoma, svarbu yra, kad būtų netoli Vilniaus ir galima būtų jį pasiekti traukiniu ar kitais būdais.

Dažnai su Jumis interviu rengiami rimti, dalykiški apie sudėtingus dalykus. Tačiau prašau pasidalinkite kita savo puse. Ką mėgstate veikti laisvalaikiu be jau išvardintų plaukiojimo, buvimo gamtoje?

Mėgstu skaityti, sportuoti. Kadangi kiekvieną dieną labai daug bendrauju, tad kartais noriu tiesiog ramiai pabūti su savimi. Man daug tikrai nereikia. Taip pat esu kino žmogus, todėl mėgstu žiūrėti filmus. Labai patinka mokytis kalbas. Šiuo metu kaip tik esu užsiėmęs ukrainiečių kalbos tobulinimu, nors jau visai neblogai kalbu ukrainietiškai. Taip pat šiek tiek bandau mokytis ispanų kalbos.

Norėčiau gal ir daugiau užsiimti mėgstamomis veiklomis, bet jau nebeužtenka laiko.

Artėja ir gražiausios žiemos šventės – Kūčios, Kalėdos. Kūčių Švedijoje, kaip suprantu nėra. Vis tik pagal kuriuos papročius Jūs švenčiate šias šventes – lietuviškas ar švediškas?

Taip, Kūčių tradicijos Švedijoje nėra. Bet vis tiek per Kalėdas, kaip ir Lietuvoje, susirenka šeima, valgo tradicinius patiekalus. Tačiau mano sesuo gyvena Šveicarijoje, dar kitoje šalyje su dar kitomis tradicijomis, todėl per Kalėdas skrisiu pas ją. Esu kosmopolitiškas žmogus, turiu šiokių tokių sąsajų su įvairiomis šalimis, įvairiomis tradicijomis. Šiuo atveju esu labai paprastas žmogus ir man nieko daug ir nereikia, eisiu į kalnus. Gaila, kad Lietuvoje nėra kalnų, man jų trūksta čia (juokiasi). Mano gyvenimas ir taip įdomus, aš turiu, ką veikti ir man tikrai nereikia nieko mandro.

Įprasta Naujų metų išvakarėse turėti planų ateinantiems metams. O Jūs jų turite? Gal esate užsibrėžęs kažką ypatingo ateinantiems metams?

Aš turiu asmeninių ambicijų ir profesinių ambicijų. Didesnė ambicija būtų Ukrainos pergalė. Ne taika Ukrainoje, bet pergalė.

O kalbant apie asmenines ambicijas, noriu tiesiog išlaikyti formą. Šiais laikais labai svarbu, kiek įmanoma, stengtis būti laimingam. Kartais būna tokių juodų dalykų, kad norisi net ir juose rasti laimę sau ir kitiems.

Ar sunku šiais laikais gyvenime rasti laimę?

Jeigu gyveni taip kaip aš, kartais sudėtinga, nes būna tikrai liūdnų dalykų. Todėl reikia susikurti kažkokias laimės vietas. Pavyzdžiui, aš turiu du kačiukus, kurie grįžus namo mane pasitinka. Man dėl to būna labai gera ir miela. Kad rastum laimę, nereikia turėti per didelių ambicijų. Laimė yra visur, tik ją reikia rasti – malonus bendravimas, kavos puodelis su draugu.

Beje, galiu pasakyti pastabą apie lietuvius. Lietuviai kartais laimės mėgsta ieškoti sudėtingai – keliaudami į šiltus kraštus, pirkdami įvairius daiktus. Bet su kiekviena karta tas supratimas keičiasi ir žmonės laimės pradeda ieškoti ne vartotojiškuose dalykuose.

Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ