Socialinė pedagogė Jolanta Misiūrienė. Asmeninė nuotr.
Rugsėjo 27-oji – Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Tačiau Vytauto Didžiojo gimnazijoje (TVDG) dirbanti socialinė pedagogė Jolanta Misiūrienė sako, jog socialiniai pedagogai turi savo minėtiną dieną. Tai – spalio 2-oji. O plačiau apie socialinio pedagogo darbą, pasirinkimą jį dirbti ir kasdienius iššūkius bei atsipalaidavimą po įtemptos dienos ji atskleidžia pokalbyje su „Trakų žemės“ žurnaliste.
Jolanta, koks yra socialinio pedagogo darbas? Gal galite apie jį papasakoti plačiau?
Socialine pedagoge dirbu jau apie 18 metų. Kai dar mokėmės pedagoginiame institute, apie socialinį darbą pasakojo vienaip. Bet, kai pradėjome realiai dirbti mes, socialiniai pedagogai, supratome, kad tai labai platus darbas. Mano nuomone, socialinis pedagogas mokykloje užima labai svarbią vietą. Visą laiką buvo deklaruojama, kad socialinis pedagogas tarsi vaiko advokatas mokykloje, ginantis jį ir padedantis jam pritapti mokykloje, padedantis santykiuose su kitais mokiniais, mokytojais. Mokytojai irgi dažnai kreipiasi pagalbos, patarimo.
Ypatingai šiais laikais gyvenimas mokykloje tapo, sakyčiau, įdomus, nes tėveliai ateina išprusę, labai protingi, nelabai nori suprasti mokytojų ir mokytojai, turėdami tikrai didelį krūvį, nukenčia „lygioje vietoje“. Toks žmogus kaip socialinis pedagogas išklauso ir mokytoją. Aišku, kitą kartą gal ir nelabai mes galime kažką patarti, bet būna atvejų, kai randame tinkamą žodį, tinkamu metu.
Dažnai tarpusavyje juokiamės, kad socialinis pedagogas yra „gaisrų gesintojas“, dalyvaujame pokalbiuose su tėvais, atstovaujame vaikui visose kitose institucijose. Susimąsčius ir atsigręžus į praėjusius darbo metus, tiek visokių darbų teko nudirbti… Buvo toks metas, kai organizuodavome ir socialinę paramą. Dabar jau, ačiū Dievui, tokių šeimų yra mažiau, bet kažkada jų buvo daug.
Apibendrinant galiu pasakyti, kad myliu šitą darbą, dirbu jį su dideliu džiaugsmu, įsilieju į jį. Pavargstu, atiduodu daug savęs, bet kitaip dirbti negaliu (šypsosi).
Kodėl pasirinkote socialinės pedagogės darbą? Ir pati paminėjote, jog tai nėra lengvas darbas…
Į socialinę pedagogiką mane atvedė mano sūnus. Kai jis pradėjo lankyti Lentvario pradinę mokyklą, labai įsiliejau į mokyklos gyvenimą, bendruomenę, man buvo labai įdomu. Direktorė Ona Ramanauskienė man pasiūlė socialinės pedagogės darbą pradinėje mokykloje. Nieko nelaukdama įstojau į tuometinį pedagoginį institutą, nors jau buvau baigusi edukologijos institutą. Taip dirbdama pradinėje mokykloje baigiau šiuos socialinės pedagogės mokslus.
Ar tai nėra lengva profesija? Galvoju, jeigu darbas patinka, tiesiog negalvoji, ar tai lengva, ar sunki profesija. Tiesiog manau, kad suradau savo vietą ir labai gerai darbe jaučiuosi. Aišku, pavargstu, būna visko: ašarų, nusivylimo, kai kada kas nors labai įžeidžia, bet viskas praeina. Kai ateina jau baigę mokyklas vaikai, kurie prisimena mane, mano pagalbą, kalbamės, gaunu gėlių – tai yra tai, kas skatina toliau dirbti ir nemąstyti – tai – lengva ar sunku.
Jūsų nuomone, kokių savybių turi turėti socialinis pedagogas? Manau, šiuo atveju net nėra skirtumo, ar tai būtų socialinis pedagogas, ar socialinis darbuotojas, dirbantis kitose įstaigose – jo misija vis tiek yra panaši.
Noriu pabrėžti, kad socialinis pedagogas nėra socialinis darbuotojas. Visada, švęsdami Socialinio darbuotojo ar Mokytojo dieną, mes tyliai viduje šypsomės, nes mes taip pat turime savo dieną – Socialinio pedagogo – kuri yra minima spalio 2-ąją. Tačiau, kadangi esame užimtos vaikų, mokyklų reikalais, mes retai kada susirenkam.
Ar yra skirtumas tarp socialinio pedagogo ir socialinio darbuotojo? Taip, visgi skirtumas yra. Socialinio darbuotojo veikla nukreipta truputėlį kita linkme. Socialinis pedagogas, baigęs socialinės pedagogikos mokslus, daugiau yra pedagogas ir mes rūpinamės vaikų mokyklos lankomumu, ugdymosi reikalais. Nors, aišku, mes nepaliksime vaiko nei alkano – jeigu matome, kad kažko trūksta, pasistengiame kažką gauti, pasikalbėti su tėvais, bet reikia suprasti, kad socialinis pedagogas yra mokyklos darbuotojas. Taip, mes galime persikvalifikuoti ir dirbti socialiniais darbuotojais, bet tai nėra tas pats.
Jolanta, mūsų visuomenėje, mano požiūriu, socialiniai darbuotojai vis dar nėra tinkamai vertinami (tiek darbo užmokesčio, tiek specialybės prestižo prasme), nors darbas iš tiesų nėra lengvas nei emociškai, nei psichologiškai, nes, būkime atviri, Jums tenka dirbti su sunkesnio būdo ar elgesio vaikais. Nekyla noras tiesiog viską mesti ir galbūt paieškoti lengvesnio, su geresnėmis perspektyvomis darbo?
Be abejo, norėtųsi didesnių atlyginimų, daugiau šios specialybės prestižo. Pavargstame, darbas tikrai ir psichologiškai, ir emociškai nėra lengvas, ant mūsų pečių – didelė atsakomybė. Nesinori suklysti, pakenkti, norisi viską padaryti gerai. Tiesa, vienas dalykas būdingas tiek socialiniam darbuotojui, tiek ir socialiniam pedagogui – mūsų darbo vaisiai gali neatnešti greito rezultato. Tai gali atsitikti po 10 ar netgi po 20 metų, o gal ir niekada… Sėkmės istorijų yra, tikrai jų yra, bet jos yra retos. Vienu metu Trakų rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriuje dirbau su rizikos grupei priklausančiomis šeimomis. Buvo viena moteris, kuri man padedant „prablaivėjo“ ir jau daug metų nevartoja alkoholio. Palaikome ryšį iki šiol. Manau, kad tai yra sėkmės istorija, kuri mane taip pat labai palaiko. Aš labai džiaugiuosi, kad galėjau kažkam kažkuo padėti.
Niekada nenorėjau nieko mesti ir ieškoti lengvesnio, su geresnėmis perspektyvomis darbo. Kai reikėjo rinktis šitą darbą, turėjau dilemą: eiti dirbti į banką ar socialine pedagoge. Tada supratau, kad turbūt ne piniguose yra laimė, o emocinėje būklėje. Aš pasirinkau darbą su vaikais. Niekada to nesigailėjau ir nesigailiu.
Beje, kokius iššūkius, dirbant socialine pedagoge TVDG, įvardintumėte Jūs pati?
Iššūkių daug. Gyvenimas labai greitai lekia į priekį, vaikai keičiasi. Jie yra vaikai, bet kiekvienais metais iš pradinės mokyklos ateina vis kitokie. Jie yra labiau linkę naudotis technologijomis, jie įnikę į telefonus, planšetes, kompiuterius. Tikrai akivaizdžiai visuomenė keičiasi. Suprantu, kad tai nauja karta ir kad tikrai turiu pasistengti juos suprasti, padėti sau ir jiems bendrauti. Dar vienas iššūkis tas, kad mūsų gimnazija tapo įtraukiojo ugdymo gimnazija ir atsirado labai daug spec. poreikių vaikų. Tai – naujas darbo baras. Sudėtinga jiems padėti, bet labai daug mokomės, klausome seminarų, dalinamės patirtimi. Manau, kad ir šį iššūkį įveiksime.
Žinoma, dirbdama jau daug metų tą patį darbą, manau, įgijote psichologinį ir emocinį atsparumą savo darbui. Tačiau, net neabejoju, jog grįžus namo, vis tiek reikia atstatyti vidinę ramybę. Kaip tai darote? Gal turite savo kokių nors ritualų, užsiėmimų, veiklų, kurios padėtų pabėgti nuo darbinių rūpesčių?
Labai dažnai grįždama iš darbo, užsuku į mišką, nes pravažiuoju Varnikų parką. Man labai patinka miškas, labai gerbiu medžius. Pusvalandis miške man tikrai padeda atstatyti pusiausvyrą, bet taip pat turiu labai daug veiklų, užsiėmimų: šoku Lentvario kultūros centro moterų liaudies šokių kolektyve „Verpstė“, daug metų dainuoju kolektyve „Volunga“. Atėjau dainuoti sutartines, nes sutartinės yra tam tikra meditacija. Daug metų giedojau ir bažnyčios chore, bet jau nebespėju su visomis veiklomis, reikia kažką pasirinkti. Be to, labai mėgstu vaikščioti, daug kilometrų nueinu kasdien, kai kada netgi iš Trakų į Lentvarį pareinu pėsčia. Stengiuosi per dieną nueiti bent jau 10 tūkst. žingsnių. Darbas mokykloje taip pat padeda: būna dienų, kad tuos 10 tūkst. žingsnių aš parsinešu iš mokyklos (šypsosi). Visgi pirmas – ketvirtas aukštas sudaro tam tikrą kilometrų skaičių.
Vaikštau po mokyklą, užkalbinu kiekvieną vaiką. Jeigu pamatau, kad vaikas liūdnas, verkia, tikrai nepraeisiu pro šalį. Mano kabineto durys visą laiką yra atviros, niekada jų neuždarau – noriu, kad vaikas jaustųsi ramiai, įeidamas į mano kabinetą. Kitą kartą atidaryti socialinio pedagogo duris yra ganėtinai sunku, bet ant mano durų vis dar kaba pasitikėjimo dėžutė, kurią paliko mano kolegė, šiuo metu dirbanti Švietimo skyriaus vedėja – Irena Stankevičė. Ačiū jai už tokį palikimą. Toje dėžutėje dažnai randu anoniminį ar pasirašytą laišką prašant pagalbos, dėmesio ar šiaip koks laiškelis su širdute.
Apeinu ne vieną ratą mokykloje žiūrėdama, ką vaikai veikia, ypatingai penktokai, nes atėję iš pradinės mokyklos, jie gavę tokią didelę laisvę, labai pasiunta (šypsosi).
O ką mėgstate veikti laisvomis dienomis, per atostogas?
Labai mėgstu keliauti ir daug keliauju. Jeigu tik paprašo, lydžiu mokinius į visas keliones. Tikrai niekada neatsisakau praleisti naktį mokykloje su vaikais ar pabudėti diskotekoje. Tai vėlgi tam tikra pramoga pažiūrėti, kaip vaikai linksminasi, kokios jų nuotaikos. O per atostogas dabar turiu didžiausią džiaugsmą – anūkėlius, kurie gyvena užsienyje. Juos matau, kai pati nuskrendu aplankyti vaikų ir anūkų, arba jie leidžia atostogas pas mane. Taigi įdomiausias laikas man – būti su savo anūkais.
Kokiose šalyse esate buvusi? Gal turite kokią svajonių šalį, kurioje norėtumėte apsilankyti?
Labai mėgstu keliauti Lietuvoje. Labai myliu Lietuvą. Niekada neiškeisčiau jos į kitą šalį, nes mūsų Lietuva yra be galo graži: jos žalumas, laukai, kalvos, žmonės, seni namai, paveldas – tai man sukelia labai didelį džiaugsmą, kad visa tai dar saugoma. Labai daug metų organizuoju vaikams vasaros stovyklas. Tikrai keliaujame po Lietuvą, susipažįstame su ja ir aš tikiuosi, kad ir vaikai ją pamils.
Su dukters Agnės vaikais Zoe ir Jokūbu
Kalbant apie užsienio šalis, labai myliu Europą ir nenoriu keliauti į egzotines šalis. Man labai patinka Vokietija, joje gerai jaučiuosi.
Turiu ir svajonių šalį, kurioje norėčiau apsilankyti. Tai – Islandija. Kurpiu planus, kaip ten nukeliauti, bet vis kažkaip nepavyksta. Tačiau tikrai kažkada aplankysiu savo svajonių šalį.
Užsiminėte, jog šokate Lentvario moterų liaudiškų šokių grupėje „Verpstė“. Ką Jums reiškia šokis?
Šokis kaip ir teatras – mano neįgyvendinta svajonė. Kažkada mane viena mano draugė ruošė aktorinėms studijoms, bet viskas taip pasisuko, kad šita mano svajonė neišsipildė. Įstojusi į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), buvau pakviesta į žinomo choreografo Repečkos šokių studiją prie tuometinio VISI ir kurį laiką ten šokau. O po to šeima, vaikai ir nesigavo… Tad dabar stengiuosi išpildyti visus savo norus – ir šoku, ir dainuoju.
Gal dar turite kokių nors pomėgių?
Daug skaitau, neriu, mezgu. Labai mėgstu prižiūrėti gėles. Turiu rožyną, kuris praėjusią žiemą iššalo, tad stengiuosi jį vėl iš naujo atsodinti.
Jolanta, ko norėtumėte sau ir visiems socialiniams pedagogams palinkėti Lietuvos socialinių pedagogų dienos proga?
Socialinio pedagogo dienos proga noriu palinkėti neprarasti vilties kada nors turėti nerealią algą, nuostabius vaikus, vadovus, kolegas. Taip pat labai noriu palinkėti visiems kantrybės. Iš savo vadovės neseniai išgirdau tokią frazę: „Mes labai norime viską padaryti gerai, bet mes ne dievai. Mes – tik žmonės ir visos savybės būdingos mums: ir džiaugsmas, ir liūdesys, ir pyktis, ir nusivylimas“. Tad ir linkiu būti tik žmonėmis, o ne dievais.
Kalbino Rasa JAKUBAUSKIENĖ
