Alvydas Butkus

„Palikime istoriją istorikams“ – buvo dažnai kartojama 1993 m. Lietuvos ir Lenkijos derybose dėl sutarties, Lietuvai reikalaujant preambulėje paminėti Lenkijos padarytą skriaudą 1920 m. spalį – Vilniaus okupaciją ir aneksiją. Lietuva nusileido, ir 1994 m. sutartis buvo pasirašyta.

Bet Lenkija nepaliko pačių istorikų, ir po 20 metų Lietuvoje ėmė ryškėti Lietuvos istorijos lenkiškieji naratyvai. Jau pašaudo ir toliašaudė artilerija – mėginama reabilituoti J. Pilsudskį su L. Želigovskiu, vaizduojant juos kaip didelius Lietuvos draugus, norėjusius atkurti didžiąją Lietuvą, nors ir be pačių lietuvių sutikimo. Vienas tokių mėginimų yra VDU istoriko prof. Šarūno Liekio straipsnis laikraštyje „15 min.“, pavadintas „Esminis klausimas – kodėl Liucjanas Želigowskis stojo Lenkijos, o ne Lietuvos pusėn?“

„Aš ėjau į savo namus, aš iš niekur staiga neatsiradau“…

…cituoja Želigovskį Š. Liekis. Tačiau lygiai taip pat į savo namus ėjo ir V. Mickevičius-Kapsukas 1919 m. Irgi tarsi su istoriniais ketinimais atkurti didžiąją Lietuvą, tik bolševikiniu Litbelo pavidalu. Į savo namus ėjo ir latvis P. Stučka dargi su „vietiniais“ latvių šauliais, tiesa, raudonaisiais. Ir šaudėsi broliai latviai visus 1919 metus, tačiau nei latvių, nei lietuvių istorikai to nevadina pilietiniu karu. Nenuostabu, kad šias Pilsudskio ir Želigovskio pamokas bei motyvus sėkmingai naudojo J. Stalinas, „grįžęs“ į gimtąją Gruziją 1921 m. „Į savo namus ėjo“ ir A. Hitleris, 1938 m. aneksavęs gimtąją Austriją. Po Antrojo pasaulinio karo Austrijoje net 20 metų naujagimiams berniukams nenorėta duoti „į savo namus ėjusio“ tautiečio Adolfo vardo. Norvegijoje toks pat vietinis buvo ir V. Kvislingas, tik norvegai jo toli gražu neadoruoja ir juo nesididžiuoja, nes neturi tokių istorikų, kaip lietuviai. Prisiminkim, kad „į savo namus“ ėjo ir A. Sniečkus, Lietuvą traktavęs kaip neįgalią valstybę, neįsivaizdavęs jos be SSRS globos, kaip kad dabar kai kurie tos nuostatos tęsėjai jos neįsivaizduoja be Lenkijos globos.

Toliau Š. Liekis rašo: „Taip pat pažymėtina, kad J. Pilsudskis atvirai save vadino lietuviu ir iki gyvenimo galo nesuprato, ką bendro su lietuvių tauta turi valstiečiai ir Augustinas Voldemaras.“ Kad nesuprato, čia galėtų likti J. Pilsudskio problema, obskurantiškai suplakusio luominę kalbą su tautybe (valstiečiai, girdi, jau nebe lietuviai). Tačiau tai tampa ir paties Š. Liekio problema, nes, cituoju, „O tokia daugumos šiuolaikinių lietuvių laikysena yra neistorinė, nes XVIII a. lietuvis buvo tiktai lenkakalbis bajoras, vadinantis save lietuviu“. Vadinasi, net į XXI amžių šis istorikas siūlo perkelti XVIII a. nuostatas ir definicijas, nutylėjęs kad ir XVIII amžiuje dar ne visi lietuviai bajorai buvo lenkakalbiai. Rusijoje tuo metu ir vėliau diduomenės kalba buvusi prancūzų, bet niekam nei tada, nei dabar nešovė į galvą rusakalbius valstiečius vadinti nerusais.

Be to, Lietuvos istorija nepradedama XVIII amžiumi ir jo standartais. Lietuvių vartojamą kalbą mini J. Dlugošas (XV a.), kiek anksčiau ja remiasi Vytautas, lotyniškai rašytame laiške Vokietijos imperatoriui aiškindamas Žemaitijos ir Aukštaitijos vardų kilmę. XVI a. bajorai M. Mažvydas ir M. Daukša knygas leido lietuviškajai bajorijai, pati lietuvių kalba buvo diduomenės vartojama ir vėliau. Pasak istoriko prof. Z. Kiaupos, kai XIX a. buvo pradėtos užrašinėti lietuvių liaudies dainos, tarp jų užrašytos ir karo dainos, o jas valstiečiai galėję išmokti tik iš bajorų.

Lygiai taip pat yra žeminamas ir pats J. Pilsudskis, atskleidus, kad XX amžiuje jis gyvenęs kaip donkichotiškas XVIII a. retrogradas, nesuvokęs naujų savo amžiaus realijų. O per tą savo nenuovoką jis išdarkęs ir destabilizavęs visą Rytų Baltijos regioną bei netiesiogiai padėjęs pamatus II pasauliniam karui, t.y. sudaręs sąlygas stiprėti Vokietijai ir SSRS. Mat Pietryčių Lietuvos okupacija ir aneksija jau nebeleido sudaryti taip Vakaruose laukto penkiašalio karinio aljanso (Lenkija-Lietuva-Latvija-Estija-Suomija), nes aljansai nesudarinėjami, jei viena iš narių kitai narei yra agresorė. Įsivaizduokite, kaip reaguotų Ukraina, jei dabar Rusija po Krymo aneksijos pasiūlytų sudaryti su ja karinę sąjungą.

Laikyti lietuviškai kalbėjusius valstiečius nelietuviais yra jau mūsų laikų obskurantizmas. Kuo tada juos reikėtų laikyti? Gal į Lietuvos istoriją perkelkim dar ir baltarusių pseudoistorikų naratyvą, kad tikrieji lietuviai tai buvę jie, baltarusiai?  Kas gali paneigti, kad ir ten neatsiras koks nors vietinis karo vadukas, kuris suplanuos želigovskinio pavyzdžio „grįžimą į savo namus“ Vilniuje, girdamasis nesuprantąs, ką bendro su lietuviais  turi dabartiniai lietuviai ir Šarūnas Liekis?

Kuo reikėtų pagal tokią schemą laikyti latvius  su estais, kurie tapo išimtinai valstiečiais jau nuo XIV a., kai XIII a. karuose su vokiečiais buvo sunaikinta estų ir šiaurės baltų aristokratija? Ar tai, kad jie kalbėjo latviškai ir estiškai, o ne vokiškai ar Latgaloje lenkiškai, jų negalima sieti su XVIII ir ankstesnių amžių latviais bei estais? Juk buvo momentų, kai lenkai 1919-1920 m. ir Latviją su Estija laikė „chamų mužikų“ sukurtomis valstybėmis, o jų (ypač Latvijos) nepriklausomybę pripažinę sukandę dantis, nes buvę priversti neatsilikti nuo Lenkiją globojusių Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos . Ar išnykę baltiškieji prūsai nebevadintini prūsais tik todėl, kad jų vardu pasivadinę juos nukariavę ir vėliau asimiliavę vokiečiai?

„Kas būtų, jei būtų“

Istorikai vengia tokių spekuliacijų, sakydami, kad reikia skaitytis su tuo, kas buvo. Tačiau Š. Liekis leidžia sau pasamprotauti ir kaip ne istorikas: „Galėjo likti lietuviai, kurie kalbėtų lenkiškai, o lietuvių kalba, neįgijusi valstybinės kalbos statuso, išlikti tik kažkur tolimuose kaimuose (turime airius, kurie kalba angliškai ir kuo puikiausiai jaučiasi airiais)“. Toliau dar gražiau: „Galų gale, ir L. Želigowskis turėjo šansą tapti naujos Lietuvos, apimančios ir Kauną, ir Vilnių, ir Lydą, ir turinčios sąjunginius santykius su Lenkija, generolu ir ginti Lietuvą nuo Sovietų Sąjungos ar Vokietijos 1939 metais“. Nors prieš tai autorius pripažįsta, kad „Jozefas Pilsudskis L. Želigowskiui patikėjo Vilniaus užėmimo operaciją“. Ir turbūt tikrai ne tam, kad šis sukurtų savarankišką Lietuvą, o ne Lenkijos rytinę provinciją, kuo okupuotoji dalis netrukus (1922) ir tapo. Istorija parodė, kad ir pati Lenkija nesugebėjo savęs apginti 1939 m., nors nuo 1934 m. buvo tapusi hitlerinės Vokietijos sąjungininke, o Pilsudskis iki mirties (1935), kaip rašė tuometinė spauda, Hitlerį laikė geriausiu savo draugu.

Pilsudskinis-želigovskinis scenarijus Kryme

Pilsudskio agresijos teisintojai nutyli, kad želigovskinį scenarijų dabar Ukrainoje naudoja V. Putinas, jau „išvadavęs“ ir „referendumu“ prijungęs prie Rusijos Krymą, o „vietinių“ rankomis sukūręs Litvos Šriodkovos analogus Rytų Ukrainoje – Donecko ir Luhansko liaudies respublikas. Paakinti V. Putino sėkmės ir Lietuvos istorikų „supratingo“ 1920 m. įvykių aiškinimo,  atkuto ir slavakalbiai Pietryčių Lietuvos šovinistai, jau pradėję modeliuoti „Vilniaus liaudies respubliką“.

V. Putino scenarijus panašus į pilsudskinį iki smulkiausių detalių: kaip kažkada J. Pilsudskis, taip dabar V. Putinas tvirtina, kad jo šalis čia niekuo dėta, kad karo veiksmuose jo šalies kariuomenė nedalyvaujanti, o pačius veiksmus reikią vadinti „pilietiniu karu“. Tačiau derybose dėl to karo veiksmų dalyvauja Rusija, kaip anais laikais derybose dėl Vilniaus – Lenkija. Panašus net Europos šalių elgesys, tik su vienu skirtumu – tuometinė Europa agresorės Lenkijos nesmerkė, sankcijų netaikė. Tačiau ir tada, ir dabar Europos didžiosios valstybės stengėsi sustabdyti karo veiksmus (Lietuvos atveju tai pareikalauta tik tada, kai želigovskininkai ties Giedraičiais ir Širvintomis buvo sumušti ir ėmė trauktis) bei sėsti prie derybų stalo. Kaip tada, taip ir dabar okupuotoji teritorija buvo palikta okupantų kontrolei. Nestebins, jei ir Krymo aneksiją Vakarų Europa legitimizuos, kaip kažkada pilsudskinę Rytų Lietuvos ar hitlerinę Čekoslovakijos Sudetų aneksiją. Pastaroji, beje, buvo įteisinta avansu.

Viena tik neaišku – kodėl stengiamasi pateisinti Lietuvai odiozines personas J. Pilsudskį ir L. Želigovskį, davusius „nekonvencinio karo“ pamoką Stalinui, Hitleriui ir dabartiniams Rytų Ukrainos banditams, vadovaujamiems V. Putino. Koks yra tokio šaudymo tikslas?

(Trumpesnis straipsnio variantas paskelbtas svetainėje „Delfi“.)

Alvydas BUTKUS